A. Dambrauskas. Peiliai emigrantų rankose

Važiuodamas uždarbiauti į Angliją Donatas pasiėmė būtiniausius daiktus – pasą ir patalynę. Taip rimtu veidu pasakojo vieno miesteliūkščio gyventoja apie emigravusio sūnaus pasirengimą tolimai išvykai.

Tiesa, ji nepaminėjo, kad kartu su Donce išvyko ir artimiausi jo giminaičiai: skurdo brolis – godumas, girtuoklystės sesuo – kvailybė ir jos vaikučiai – kiauros kišenės.

Donce yra lietuviškas emigrantas. Užsienyje toks mailius superkamas urmu ir pusvelčiui. Ir jau daug kas žino, kur yra tokio mailiaus nerštavietė – šalis ta Lietuva vadinas (anot poeto).
Įdomu tai, kad Lietuvos pigmėjai yra beveik nematomi pro tam tikru kampu sufokusuotą Prezidentūros, Seimo ir ministerijų žvilgsnio tašką.

Atvirai kalbant, į apgailėtiną Doncės emigracijos istoriją daugumai nusispjaut. Bet yra viena svarbi aplinkybė, neleidžianti tokio atsainumo. Tik nežinia, kam ta aplinkybė rūpi ir ar išvis rūpi. Vis dėlto ne kas kitas, o būtent Lietuvos valstybinės institucijos yra įsteigusios ir per kelis dešimtmečius išpuoselėjusios didžiausią Europoje socialinės atskirties rezervatą (su skurdu kovojančios tarptautinės organizacijos „Oxfam“ neseniai skelbtais duomenimis, Lietuva yra paskutinėje vietoje ES pagal pastangas mažinti socialinę nelygybę). Rezervate murkdosi šimtai tūkstančių nykštukinių Lietuvos piliečių. Ir ne tik murkdosi. Jie gana aktyviai drožia vaikus, taip realiai ir reikšmingai prisidėdami prie tautos genofondo kūrimo, tipinio paprasto lietuvio formavimo. Iš esmės žiūrint, tai yra vaikai, pagimdyti Seimo įščiose ir užauginti panaudotose sauskelnėse, kurias daug metų dalija motušė vyriausybė.

Atrodo, valdžios atstovai turėtų bent jau susigėsti, kad savo gerovės pašonėje įsteigė ir išplėtojo tokią š… ir didelę nykštukinių piliečių koloniją. Gal net iš gėdos turėtų emigruoti paskui Doncę. Aišku, tai būtų neįtikėtina. Aukščiausiems valstybės tarnautojams Doncės ir kitų valstybės pamestinukų nuopuolis nėra širdį draskantis ar sąžinę sprogdinantis faktas.

Ir labai paprasta paaiškinti kodėl. Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo tikro valdžios solidarumo su bendrapiliečiais. Tik tokia rytietiškai paradinė bendrystė, kai per tautos šventes virpinamas oras prie mikrofonų.

Tipiniai valstybės tarnautojai pajėgūs nebent užjausti. Bet ne dėl to, kad nuoširdžiai norėtų padėti, bet iš tam tikros valdininkiškos puikybės. Neseniai teko girdėti tokį kontroliuojančioje institucijoje dirbančio valstybės tarnautojo pasvarstymą: „Kontrabandines cigaretes jie rūko ne iš blogos valios, bet iš biednystės. O jei ir yra blogos valios, tai ir ta bloga valia iš biednystės. Net ranka nekyla tokių bausti. Bet reikia. Jei lazda nepagrūmosi, visai suįžūlės.“

Panašiais žodžiais turbūt prieš kelis šimtus metų ponui tarnaujantis urėdas plūsdavo mišką vagiančius mužikus. Lygiai taip pat yra ir šiuolaikiniame kaime (beje, miško vagystės čia labai išplitęs užsiėmimas). Net keista, kad niekas nepasikeitė.

Bet gal ir nieko keisto. Mat socialinė atskirtis yra tarsi brangintinas tautinis paveldas. Kone instinktyviai saugomas. Turėti nykštukinių piliečių rezervatus patogu ir centrinei valdžiai, ir periferijos feodalams. Galima jaustis protingesniems, įtakingesniems, labiau išsilavinusiems – tikriems padėties šeimininkams. Nykštukinius piliečius galima maitinti iš pipetės (pavyzdžiui, keliant minimalų atlyginimą), tai daryti susirūpinusiu globėjo veidu ir sužadinti jų prieraišumą (tai ypač būdinga A. Butkevičiaus politinės aplinkos socialdemokratams). Patogu, malonu, jautru. Ir, be to, puoselėjamos iš protėvių paveldėtos šimtmečių tradicijos, kurių nuostata labai aiški, – žmogaus socialinė vertė slypi ne kokiame nors pilietiškume ar individualume, bet jo ryšyje su valdžios vertikale.

Jau seniai įprasta, kad nuožmūs ginčai vyksta dėl Vytauto Landsbergio statuso, dėl socdemų ir „valstiečių“ santykių peripetijų, dėl rašmenų, tuo tarpu socialinio nuotolio tema dažniausiai iškyla tik bendro pobūdžio improvizaciniuose pasamprotavimuose. Gali pasirodyti, kad niekam net nereikia, kad kas nors parengtų ir viešai svarstyti pateiktų fundamentalią atskirties mažinimo programą, kuri taptų specialistų ir visuomenės debatų objektu.

Bet, ko gero, vilties yra. Interviu DELFI portalui prezidentė Dalia Grybauskaitė labai aiškiai pasakė: socialinė atskirtis yra didžiausia valstybės problema.

Tad gal bus parengtas fundamentalus atskirties mažinimo planas? Valstybės ateičiai tai turi strateginę reikšmę, ne menkesnę kaip Rusijos atgrasimo strategijos.

Mat atskirtis turi ir savo katastrofiškąją pusę. Nykštukinių piliečių lojalumas valstybei yra nulinis, juos lengvai suvedžioja ir jais manipuliuoja įvairios šešėlinės jėgos (prisiminkime kad ir Rusijos strateginius interesus energetikoje idealiai atitinkančią akciją „Chevron – von“).

Nacionalinio saugumo problema Lietuvoje išimtinai nagrinėjama tik kariniu aspektu, ir tai yra siauras matymo laukas. Taip galima gauti peilį į nugarą. Tas peilis gali būti tokių kaip Donce rankose, nes visiškai nelojalūs nykštukiniai piliečiai yra ypač lengvas grobis valstybei priešiškų ideologijų strategams ir populistams.

„Man didžiausia grėsmė valstybei yra emigracija. NATO lėktuvai neprisaugos. Valstybė silpsta, nes žmonės išvažiuoja“, – apie valstybės puvimą iš vidaus savo samprotavimuose „Kolaborantas – ne blogiausias variantas. O kas blogiau?“ neseniai perspėjo buvęs Lietuvos saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis.