Daug jėgų ir dėmesio skyrė Lietuvos kovai už nepriklausomybę 1989-1991, svariai prisidėdamas prie teigiamo atgimstančios šalies įvaizdžio formavimo Norvegijos viešojoje nuomonėje. 2015 m. vasario 16 d. Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo Arvidą Brynę ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Ta proga Vilniuje viešėjusį A.Brynę kalbino Delfi apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.
- Koks jausmas apėmė, kai sužinojote apie apdovanojimą?
Pasididžiavimas.
- Jūs buvote vienintelis tuometinio Norvegijos užsienio reikalų ministro Thorvaldo Stoltenbergo palydovas per jo 1991 m. kelionę į Baltijos šalis atidaryti Norvegijos karalystės ambasadas trijose sostinėse.
Mes keliavome nuo Talino į pietus. Iš Rygos patraukėme į Vilnių su juodų limuzinų kortedžu, lydimi didelio motociklų eskorto su blyksinčiais mėlynais švyturėliais ir kurtinančiomis sirenomis. Lėkėme milžinišku greičiu, visi sutikti automobiliai privalėjo trauktis iš kelio. Nuo mūsų bėgo žmonės ir karvės, vištos ir viščiukai.
Iš tolimos galinės sėdynės T.Stoltenbergas kelis kartus šūktelėjo vairuotojui sustoti. Jam teko keliskart pakartoti pageidavimą, kol galiausiai kortedžas sustojo. Išlipęs iš zimo, T.Stoltenbergas priėjo prie kortedžo vado ir pasakė, jog jis nėra komunistinis diktatorius ir nenori dalyvauti šitoje beprotybėje.
„Turite nepamiršti, kad jau esate demokratinė valstybė. Taip elgtis demokratiniame pasaulyje negalima“, aiškino iškėlęs rodomąjį pirštą. Toliau važiavome šiek tiek lėčiau.
- Kaip buvo atidaryta Norvegijos ambasada Vilniuje?
Atidarymo proga buvome pakviesti pietų. Kiek atsimenu, į kažkokius buvusius komunistų partijos Svečių namus. Visiems svarbiems asmenims stalą padengė viršutiniame aukšte. Aš buvau vienintelis žurnalistas, ir man pasakė leistis pavalgyti į rūsį.
„Jeigu jis sėdės rūsyje“, pasakė T.Stoltenbergas rodydamas į mane, „aš irgi einu su juo į rūsį“. Šeimininkams teko pristatyti dar vieną kėdę man prie pagrindinio stalo viršutiniame aukšte.
- Jūs esate padėjęs organizuoti pirmą diplomatinę lietuvių misiją į Vakarus iškart po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovą.
Kai jūs man paskambinote ir paprašėte padėti šiuo klausimu, aš kreipiausi į savo gerą pažįstamą Eriką Solheimą, kuris vadovavo parlamentinei Socialistų kairiajai partijai, kad jis parašytų jums kvietimą. Pagal tą kvietimą atvyko trys Lietuvos atstovai: parlamento užsienio reikalų komiteto narė Laima Andrikienė, užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris ir tamsta. Dėka šito kvietimo delegacijai duris atvėrė visos Stortingeto (Norvegijos parlamento) partijos ir vyriausybė. Tada Lietuva buvo pačiame politinių įvykių centre.
- Vėliau tas dėmesys sumenko.
Jis natūraliai sumažėjo, bet tikrai neišnyko. Mūsų santykiai turi ilgą istoriją, kuri buvo laikinai pertraukta okupacijos. Dar 19 a. viduryje laivai iš Norvegijos gabendavo silkes į Lietuvą, Latviją ir Estiją, o atgal grįždavo su grūdais. Kai Lietuva pati pirmoji paskelbė nepriklausomybę nuo SSRS 1990 m., mes džiaugėmės drauge su jumis ir gerai supratome jūsų siekį, nes Norvegijos nepriklausomybei tėra mažiau nei šimtas metų – nuo 1905 m. Tada nutraukėme uniją su Švedija, kuri truko nuo 1814 m., kada švedai buvo pasirinkę teisingą pusę per Napoleono karus. Iki švedų mes 400 metų priklausėme Danijai.
- Jūsų minėtas T.Stoltenbergas yra dabartinio NATO generalinio sekretoriaus tėvas.
Gyvenu kaimynystėje su savo 84 metų draugu ir mudu nuolat matomės. Dabar jis daugiau žinomas kaip Jenso Stoltenbergo tėvas. Jiedu kalbasi telefonu kiekvieną dieną. Galbūt daugiau ne apie politiką, bet apie anūkus ir kitus šeimos reikalus.
- Lietuvai labai svarbi NATO pozicija agresyvios Rusijos politikos atžvilgiu.
Esu klausęs Thorvaldo, ar jo sūnus pakankamai tvirtas turėti reikalų su Vladimiru Putinu. Tėvas patvirtino, kad tikrai taip.
Jensas turi dar vieną savybę, kuri galbūt yra dar svarbesnė šiuo atveju: jis yra puikus derybininkas. Būdamas Norvegijos ministru pirmininku, jis sugebėjo išspręsti ilgametį ginčą su Rusija dėl jūros pasidalinimo šiaurėje ir pasirašyti sutartį. Po to rusų nacionalistai kritikavo V.Putiną, kad šis per daug atidavęs Norvegijai.