Politinės kairės stiprybė visuomet buvo jos vidinių nuomonių įvairovė. Vienas svarbiausių kairės skirtumų nuo politinės dešinės yra tai, kad kairės idėjos yra daug ambicingesnės ir sunkiau įgyvendinamos.
Andrius Bielskis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tikėdami visuomenės progresu (o ne jos regresu ir būtinybe saugoti nefunkcionalias tradicijas vien dėl to, kad jos yra „mūsų Genties“), kairieji tarpusavyje gali intelektualiai kautis dėl idėjų pirmiausia dėl to, kad jų sklaida jiems rūpi kur kas labiau nei dešinei. 

Konservatizmo rūpestis išsaugoti egzistuojančius galios santykius ir nusistovėjusias socialines praktikas – tai, ką Edmundas Burke‘as laikė tradicija, o Michaelis Oakeshottas familiarumu, – reiškia ir jo didesnį pragmatizmą, kai progresyvios idėjos geriausiu atveju tampa antraeilėmis, o dažnai tiesiog pajungiamos elitistiniam manipuliavimui masėmis (pavyzdžiui, tautos suverenumo idėja nesamų Rusijos ir/ar ES grėsmių akivaizdoje). 

Tačiau politinės kairės idėjinis ambicingumas gali būti ir jos silpnumo priežastis, ypač kai nesugebama susitarti dėl svarbiausių vertybių ir idėjų. Labai dažnai politinės kairės vidiniai nesutarimai gimdo separatizmą ir sektantizmą, kuo pirmiausia pasinaudoja politiniai oponentai. Turėdami tai omeny, imkime ir paanalizuokime, mano nuomone, klaidingą tezę, kad empatija silpniesiems nėra kairioji vertybė. 

Be empatijos (sugebėjimo įsijausti neturint panašios patirties), simpatijos (sugebėjimo įsijausti turint panašią patirti) ir solidarumo neįmanomas politinis subjektas, kuris visuomet yra kuriamas, kuris vienintelis gali paskatinti realius politinius pokyčius. Be empatijos ir solidarumo neįmanomas politinis praxis.
Andrius Bielskis

Nėra pagrindo abejoti abstrakčiais, bet teisingais samprotavimais, kodėl silpnumas, kaip toks, neturi būti gerbtinas ir ginamas. Solidarizuotis su silpnesniuoju vien dėl to, kad jis yra silpnas ar juo labiau gerbti silpnumą, būtų kvailystė. Lygiai kaip kvaila būtų sulyginti visas įmanomas nuomones ir vertybines pozicijas, tai, ką taip mėgsta postmodernaus plauko kairieji liberalai. Kokybinės, kognityvinės, etinės ir kitokios skirtys turi ne tik išlikti, bet privalo būti puoselėjamos, jei norime išsaugoti mąstymą ir civilizaciją. Jokios kontroversijos čia nėra ir negali būti. 

Panašiai naivu būtų reikalauti solidarizuotis su šuniškomis bendruomenėmis, kuriose etinis asimetriškumas – pavadinkime jį (teologine) „malonės“ dorybe – yra nesuprantamas ir nepraktikuojamas dėl jų siaurakatiškumo. 

Tačiau kaip tik čia slypi reikalo esmė. Net šuniškiausiose visuomenėse malonė – sugebėjimas duoti daugiau nei reikalauja buhalterio teisingumas, duoti nesitikint (beveik) nieko atgal – yra įmanoma. Tad jei Larso von Triero „Dogvilyje“ yra koks moralas, jis nereiškia empatijos šuniškus gyvenimus gyvenantiems vargšams neigimą, bet tai, kad Greisės susidorojimas su Dogvilio šunauja, YRA teisėtas. Žmogus, kuris priima jam daromą malonę, bet laiko ją jos priešingybe – silpnumu (o būtent taip su Greise elgiasi Dogvilio gyventojai) – nėra vertas žmogaus vardo. Tuomet nėra nieko bendro tarp Greisės ir Dogvilio. Tačiau toks bendrumo nebuvimas nėra ontologinis (nėra nulemtas žmogiškos prigimties), jis tapo šių „žmonių“ pasirinkimu. Tai suvokusi Greisė nutaria sunaikinti žmogiškumo netekusius žmones žmonijos vardan, palikdama gyvą vienintelį Dogvilio gyventoją šunį Mozę.

Malonė, o sykiu empatija (à la suprantu tavo skausmą, net jei jo nepatyriau), kaip etinės asimetrijos principas, galbūt geriausiai nusako žmonijos žmogiškumą. Tačiau malonė yra neįmanoma be galios. Ji kyla iš galios, nes be galios neįmanoma apsiginti nuo niekšybės, kuri neišskaičiuotą asimetrišką gebėjimą duoti kitam ar užjausti kitą laiko silpnybe (arba arogancija) ir dėl to ima tyčiotis iš malonę ir empatiją rodančio žmogaus. Tai viena.

Antra, teigti, kad mąstyme „nugali stipriausias ir be jokio apsimestinio kuklumo ar sąžinės graužimo vaikšto su laurų vainiku, už kurį NIEKO NĖRA SKOLINGAS ir kurio neslėps [, o] „silpnesnė nuomonė“ ir kvailumas neturi nė mažiausios teisės į empatiją ir emancipaciją“ – reiškia skirtingus dalykus. Mąstyme privalo nugalėti stipriausias, lygiai kaip tiesa ir tai, kad silpna nuomonė ar juo labiau kvailumas neturi teisės į emancipaciją ir pagarbą. Dar daugiau, tiesa ir tai, kad ne mūsų sugebėjimai kepti duoną ar greitai bėgti (kad ir kaip svarbu tai būtų), bet mąstymas yra žmogų, kaip asmenybę, apibrėžiantis svarbiausias gebėjimas. Tačiau teigti, kad už tai gavęs laurų vainiką žmogus NIEKO nėra skolingas, reiškia daryti antropologinę (žmogaus kultūrinių praktikų analizės) ir etinio vertinimo klaidą

Kaip tik čia slypi politinės kairės reikšmė. Žmonės mokosi mąstyti ir tai daro kartu su kitais. Tam reikalingos ne tik tiesioginės instrukcijos (kaip skaityti, kaip analizuoti, kaip padaryti logiškas išvadas, kokie yra geri, o kokie blogi argumentai ir t. t.), bet būtina sukurti fizinio ir emocinio saugumo atmosferą (kažkas turi pasirūpinti vaiko/jauno žmogaus pastoge, pamaitinti, aprengti, žaisti, mylėti, rūpintis, sukurti sėkmingam mokymuisi būtiną pasitikėjimu ir reiklumu grįstą aplinką, kur nebus tyčiojamasi iš klaidų ir t. t.). 

Žodžiu, mokėjimas mąstyti nėra ontologinė duotybė, bet POLITIŠKAI medijuota pastanga ir praktika, kurios sėkmė ar nesėkmė priklauso IR nuo kitų – tėvų, globėjų, mokytojų, kolegų, draugų, politinių oponentų, visų, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo prie šio MANO gebėjimo ugdymo (sykiu šios struktūros reikalauja ir platesnio politinio palaikymo, o tam reikalingi resursai).
Tokiu būtų neigti šią SKOLĄ artimiesiems (angliškai tariant significant others) prieštarauja faktams (arba juos ignoruoja) ir, o tai yra svarbiau, demonstruoja etinį ir socialinį nejautrumą (o sykiu ir socialinį neteisingumą, tariant, kad skolos negrąžinimas yra neteisingumo apraiška; šiuo atveju tai byloja aroganciją, kuri, sekant Aristotelio samprotavimais, yra tam tikras pleoneksijos – pretendavimo į daugiau nei tau priklauso kitų sąskaita – aspektas). 

Politinė kairė vienaip ar kitaip buvo paveikta Aristotelio, Hegelio, Marxo teleologinio požiūrio į žmogų ir visuomenę: svarbu ne tai, koks žmogus yra, bet koks jis galėtų būti, jei nusikratytų neteisėtos priespaudos, išnaudojimo ir susvetimėjimo.
Andrius Bielskis

Vargu ar suklysime teigdami, kad svarbiausias politinės kairės siekis visuomet buvo ir yra bandymas praplėsti visuomenės ir civilizacijos universalumą kiek įmanoma platesniam ratui žmonių. Nei civilizacija, nei visuomenė nėra „natūralios“. Civilizuota visuomenė buvo sukurta plečiant žmonių galias ir jos ribas, įtraukiant anksčiau jai nepriklaususių ar marginalizuotų žmonių grupes. Šis įtraukimas visuomet reiškė silpnesniųjų ar marginalizuotųjų įtraukimą, kuris būtų buvęs neįmanomas be empatijos ir solidarumo jausmo. Ir tai daroma ne dėl to, kad jie yra silpni ir todėl nusipelno pagarbos, bet dėl to, kad to reikalavo žmogiškumas – suteikti žmonėms galimybę plėtoti savo galias, tai, kas iš jų buvo neteisėtai atimta. 

Net ir nepritariant Davido Hume‘o proto ir aistrų skirčiai, galima sugretinti ją su skirtimi tarp mąstymo ir empatijos. Neigdama empatiją ir simpatiją politinė kairė tampa bejėgė. Be empatijos (sugebėjimo įsijausti neturint panašios patirties), simpatijos (sugebėjimo įsijausti turint panašią patirti) ir solidarumo neįmanomas politinis subjektas, kuris visuomet yra kuriamas, kuris vienintelis gali paskatinti realius politinius pokyčius. Be empatijos ir solidarumo neįmanomas politinis praxis.
O tai, kad empatija visuomet buvo esminė kairiųjų intelektualų ir politikų vertybė, byloja ir gausūs istoriniai pavyzdžiai – pradedant Karlu Marxu, Friedrichu Engelsu ir baigiant Gyorgy Lukácsu ir visa Frankfurto mokykla. Visi jie buvo gerai išsilavinę privilegijuoti buržua, tačiau solidarizavosi su silpnaisiais – beteisiais, eksploatuojamais darbininkais (ir šiuo atveju nesvarbu, kad tai darė pirmiausia vedini teorinių-filosofinių paskatų, o ne pigaus emocionalumo, kuris mažai ką bendro turi su tikra empatija).

Politinė kairė vienaip ar kitaip buvo paveikta Aristotelio, Hegelio, Marxo teleologinio požiūrio į žmogų ir visuomenę: svarbu ne tai, koks žmogus yra, bet koks jis galėtų būti, jei nusikratytų neteisėtos priespaudos, išnaudojimo ir susvetimėjimo. Empatija silpnesniajam yra pagarba bendražmogiškai galimybei nusikratyti to, kas trukdo mums mąstyti ir kolektyviai kurti savo pačių likimus bei orius gyvenimus.

Todėl jos neigimas reiškia ir netikėjimą, kad skirtis tarp aktualumo ir potencialumo, tarp susvetimėjusios ir emancipuotos žmogiškos egzistencijos yra politiškai ir pragmatiškai reikšminga čia ir dabar. Lygiai kaip ir nesupratimas, kad kvailystei IŠ DALIES empatija yra galima NE dėl jos pačios, bet kaip edukacinė priemonė kuriant emocinę aplinką, kur mokomasi mąstyti iš klaidų, darsyk byloja apie socialinio jautrumo stoką.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: artėja niūrios permainos (19)

Į Lietuvą pamažu plūs vėsus oras ir tą jau šią naktį ypač pajus šiauriniai šalies...

Padidintos minimalios algos ir pensijos smogė kitu galu (225)

Kasdien tūkstančiai tonų maisto iškeliauja į šiukšliadėžes, nors daugybei žmonių...

Lietuviai pasipiktinę: plaukti keltu yra nesaugu (191)

Skrendant lėktuvu taisyklės aiškios: oro uoste būsite patikrinti metalo detektoriais, kurie...

Metų seklys: tarptautiniam narkotikų kontrabandininkų tinklui vadovavo buvęs pasienietis (15)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Rusijos „troliai“ apie JAV politiką mokėsi iš Lietuvoje populiaraus serialo (230)

„Yahoo“ žurnalistas Michaelis Isikoffas spalio 16 d. CNN laidoje „New Day“ teigė, kad...

Londone – įvarčių lietus, Maskvoje – šveicarų kirtis šeimininkams, Briuselyje – PSG dominavimas (3)

UEFA Čempionų lygos trečiajame ture trečiadienį C grupėje šešių įvarčių trileryje Londone...

Skaudi avarija Charkove: automobiliui įsirėžus į minią žuvo 6 žmonės, dar 5 sužeisti (10)

Trečiadienio vakarą, apie 20:45 vietos (ir Lietuvos) laiku Ukrainos Charkovo miesto centre įvyko...

Dietologė patarė, ką rinktis užkandžiauti vakare (5)

Gera savijauta iš dalies priklauso nuo to, ką valgome. Gydytoja- dietologė Laura...

Taksistas pateko į neįtikėtiną istoriją: iš prokurorų lūpų – šiurpą keliantys kaltinimai (72)

„Niekada nemaniau, kad pateksiu į tokią situaciją – dabar net nežinau, kaip gintis, nes esu...

Kodėl nusilpsta moterų seksualinis apetitas (63)

Neseniai atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad stereotipiškai pagal lytį priskiriami vaidmenys gali...