Atsiprašau skaitytojų, kad apmąstymus pradėjau sausais skaičiais. Net socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas spaudos konferencijoje buvo poetiškesnis ir žurnalistams jų nedėliojo, tik sakė, jog „įstatymas atveria galimybes skirstyti ir planuoti socialinę paramą, kad ją tikrai gautų žmonės, kuriems ji tikrai reikalinga, mažinant sukčiavimą“. Dar pridūrė, kad ministerijos specialistai, rengdami įstatymo projektą, preliminariai suskaičiavo sutaupysią 27 milijonus litų. Tik įkyruoliams nepaaiškino, kodėl per pastaruosius dvejus metus taip pagausėjo skurdžiai besiverčiančių, pagaliau kodėl iki šiol pašalpų pinigai buvo skirstomi neatsakingai, kad net 27 milijonai nukeliaudavo ne tiems, kuriems labiausiai reikėjo.
Tačiau nebūkime priekabūs niurgzliai. Pabandykime į gyvenimą ir tą įstatymą žvelgti optimisto akimis kartu su ministru, sakančiu, jog „dar didesnio efekto tikimasi sulaukti į sprendimus dėl paramos skyrimo įsitraukus vietos bendruomenėms, seniūnams“. Net parinktos 5 bandomosios – Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių, Šilalės rajonų - savivaldybės, kurios pačios, tik įsivaizduokite, savarankiškai skirstys socialinės paramos lėšas.
Kažkodėl socialinės apsaugos ir darbo ministras D. Jankauskas spaudos konferencijoje neišryškino vienos, bet esminės naujojo įstatymo smulkmenos. Stokodamas valstybinio kuklumo, bandysiu tą spragą užpildyti. Įstatyme yra visas skyrius, nustatantis socialinės paramos gavėjų pareigą dirbti. 25 str. sakoma: „dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“. Taigi jei esi darbingas, gauni socialinę paramą ilgiau kaip 6 mėnesius, eik, brolau, padirbėti. Ačiū Seimui, teisingą įstatymą sugalvojo. Tik ministerijos biurokratinis šėtoniukas apendiksą – nustatyti tvarką, kaip reikėtų dirbti – įkabino.
Stengiuosi įsivaizduoti, kaip paramos gavėjams reikės pradėti plušti, jei pusantro dešimtmečio galėjo nejudinti nė piršto, kokios nutįs eilės gydymo įstaigose norinčiųjų pasiversti nedarbingais. O kokį rebusą turės spręsti tos penkios bandomosios savivaldybės, kol Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, žiūrėkit, koks iškilmingas centralizmo ataudas, tik jau ne pati savivaldybė, nustatys to darbo organizavimo tvarką. Greičiausia, kaip jau įprasta, bus griebtasi viešųjų darbų programos – grėbti lapus, pjauti pakelių žolę, tvarkyti kapines. Belieka tik užjausti sliekus, nebeliks nė lapelio, po kuriuo galėtų pasislėpti.
O tuo metu Vyriausybės įgaliota institucija, veikiausiai ištikimi ministro patarėjai ar kitokio plauko ministerijos kūrybinis aparatas rengs projektą, kaip organizuoti darbų tvarką. Be abejo, tas projektas brangiai kainuos, pareikalaus ne vieno mėnesio. Būdamas suvalkietis, dargi prūsų palikuonis, branginu valandas ir mėgstu taupyti pinigus. Tad iš paskutinių patriotizmo likučių siekiu palengvinti ir atpiginti būsimą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos projektą.
Tačiau yra nemažai nepelnytai užmirštų ar išguitų amatų. Mano jaunystės miestelio gerai pažįstamai Aneliukei sustreikavo kaminas, netraukia dūmų nors skradžiai žemę lįsk. Dvi savaites Aneliukė sekė Arvydėlį, kol tas nuspręs išsiblaivyti, užlips ant stogo. Trečią savaitę Arvydėlį užkėlė ant kamino, tas atliko garbingą kaminkrėčio darbą, už vargą paėmė 20 litų, dar suvalgė skanius Aneliukės pietus su dviguba taurele rankoje.
Praėjusį pavasarį tėviškės kaimo gyventojo Vladelio tvarte riestasnukė atsivedė septynis paršelius, keturis iš jų kuiliukus. Verkiant reikia, kol dar nesumitę, juos išromyti. Kažkodėl droviai mokytos kalbininkės šį seną, kiekviename kaime teisingai suprantamą žodį guja, aiškindamos, kad geriau vartoti tarptautinį – kastruoti. Dar pridursiu kalbos kastruotojams, kad Suvalkijoje avinukus skapina, o kumeliukus – vengrina. Tas terminas prigijo nuo kaizerio ir Napoleono valdymo laikų, kai šio amato asai į Sūduvos lygumas uždarbiauti atklysdavo net iš tolimosios Vengrijos.
Taigi tą laimingo sutapimo dieną svečiavausi tėviškėje, pasiūliau pagalbą, nuvežiau Vladelį į kaimyninę apylinkę, radome ožkas ganantį buvusį kolūkio veterinorių, atvažiavę trys pagyvenę vyrai apšvarinom keturis jaunus kuiliukus, po to prie pietų stalo pašnekėjom apie orą ir išmintingą Vyriausybės politiką. Išvažiuojant Vladelis ilgai dėkojo už pagalbą, sako, būčiau nusikamavęs, kol šešis kilometrus pas veterinorių nušlubuočiau. Grįždamas į namus, galvojau, gal ir gerai, kad Vladelio šeima gyvena nuošaliame kaime. Jeigu tokią operaciją būtume atlikę Vilniuje ar kokiame apskrities centre, oi, kaip būtume visokių sergėtojų tarkuojami, kad pažeidėme kiaulių gerovę ir kuiliukų teises.
Pripratinti dirbti bus nelengva. Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas jau iš kalno pasiryžęs kasmet po 10 procentų sutaupyti pašalpoms skirtų lėšų. Šilalės rajono seniūnijose sudaromos komisijos, kurios rinksis du kartus per mėnesį ir svarstys kiekvieną pašalpos gavėją, važiuos į namus tikrinti, kaip gyvena, kuo verčiasi. Suprantama, kontrolė turi būti, tik jaučiu, kad, kaip jau įprasta, perlenks lazdą. Nes komisijos kuriamos ne žmogui padėti, o svarstyti, barti, uiti.
Vien prievarta būsimos darbo liaudies nesukursi. Drįstu priminti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, kuri projektuos nedirbančių pašalpos gavėjų darbo tvarką, kad dar sovietmečio veikėjai suprato, kad šalia bausmių turi būti materialinis suinteresuotumas, pagal dabartinę kalbininkų palaimintą terminiją, motyvacija. Visai nebloga būtų kad ir tokia, kokią Lietuvos generalinės srities gyventojams taikė vokiečių okupaciniai pareigūnai. Visi žino, kad vokiečių okupantai gyventojus smaugė pyliavomis, bet net ekonomistai pamiršo, kad tais metais veikė vadinamoji taškų, dabar reikėtų sakyti balų, sistema. Pristatei valdžiai kibirą pieno, gauni vieną tašką, atidavei kilogramą sviesto – 3 taškus, nuvežei centnerį rugių – 10 taškų ir t.t. Už tuos taškus lengvatinėmis sąlygomis galėjai įsigyti žibalo, pramoninių prekių. Pamenu, kaip mane, mažą pyplį, mama nusivežė į Vilkaviškio parduotuvę ir berods už 16 taškų nupirko žieminius batus mediniais padais.
Tai gal laikas ir dabar prisiminti tą šlubo vokiečio išmonę. Sakykim, per pusmetį Arvydėlis iškrečia dešimt kaminų, gauna 10 taškų, nagingas jaunikaitis, pasimokęs pas specialistą, sumūrija kaimo močiutei krosnį, - 15 taškų, ožkas ganantis veterinorius išromija dešimt kuiliukų - 10 taškų. Bedarbė, sunkiai dirbti negalinti moteriškaitė ar jos ištikimas sutuoktinis lai taškus kaupia augindami žąsis, antis, triušius, rinkdami vaistažoles. Sukaupei 30 taškų, žinok, kitą pusmetį gausi 30 procentų didesnę socialinę pašalpą, ne 350, o jau 455 litus.
Patingėjai dirbti, likai plikas kaip tilvikas ir taškų neturi, pagyvenk pusmečiuką be pašalpos. Jei nuosekliai įgyvendintume šio pavyzdžio ar patobulintą vokišką tvarką, tikiu, po metų pats Arvydėlis ateitų teirautis, ar gerai rūksta Aneliukės dūmtraukis, peilį išsigalandęs pašešupio kaimo Rolandas pasiteirautų Vladelio, kada jo riestasnukė susilauks palikuonių, o ir turguj ant prekystalių atsirastų daugiau žąsų, įvairesnės dietinės triušienos, ne tokių paslikų kačiukų, kur dabar po 30 litų už kilogramą prašo.
Jaučiu, niurgzliai pradės įrodinėti, kad niekam, net Lietkoopsąjungai neapsimokės važinėti po kaimus, supirkinėti žąsis, antis, triušius. Tik kodėl sovietmečiu po karo mūsų respublikoje sėkmingai veikė tokia gyvulių paruošų organizacija, vadinta smagiu zagotskoto vardu. Joje stengėsi įsidarbinti likę gyvi žydeliai. Gal mūsų išdidžius skeptikus reikėtų komandiruoti ne į Afriką semtis dykumų sausinimo patirties, o pasiųsti į zagotskoto kursus.
POST SCRIPTUM. Šias idėjas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai teikiu be projekto, be nustatytos tvarkos ir nelaukdamas atlyginimo. Tikiuosi, gerbiami komentatoriai savo patarimais ir pasiūlymais dar labiau pakels tos būsimos apendiksinės institucijos toną.