Prancūzai, pasipiktinę diržų veržimo politika, pirmą kartą po 17 metų pertraukos prezidentu išrinko Socialistų partijos atstovą. Panašių nuotaikų vedami graikai parlamento rinkimuose jau nubaudė tradicines partijas, bet gegužę tai dar nesutrukdė daugiausiai balsų surinkti centro dešiniajai „Naujajai demokratijai“. Vis dėlto politikams nesugebėjus suformuoti vyriausybės, birželio viduryje graikai dar sykį keliaus prie urnų, o šių rinkimų laimėtojas, remiantis apklausomis, bus jau radikalios kairės aljansas „Syriza“. Tačiau stebint šias tendencijas ir turint omenyje komplikuotą situaciją tarptautinėje finansų rinkoje, kyla klausimas, kiek vietos manevrams iš tikrųjų turi Europos politikai.
Naujasis Prancūzijos prezidentas Francois Hollande savo šalyje ir visame Senajame Žemyne kairiųjų regimas kaip žmogus, atnešiantis klestėjimą ir sugriausiantis Nicolas Sarkozy pataikavimo politikos Vokietijai sukeltą taupymo bangą. Tačiau žvelgiant iš finansinės perspektyvos galima teigti, kad prancūzų lūkesčiams, ko gero, nelemta išsipildyti. Nors žiniasklaidoje F. Hollande ekonominė šalies vizija buvo piešiama augimo ir skatinimo spalvomis, naujai išrinktas prezidentas savo politinėje programoje nė žodžiu neužsimena apie ekonomikos augimo skatinimo strategiją.
Panašu, kad Europos gelbėtojas, sukėlęs tarptautinių investuotojų nerimą, bus priverstas nusiimti gelbėtojo karūną ir sėsti prie Nicolas Sarkozy paliktos taupymo politikos. Nors Prancūzija galėtų sau leisti didesnį biudžeto deficitą, labai svarbu, kad būtų suprasta investuotojų pasitikėjimo svarba. Paryžiaus pažadas laikytis griežtos fiskalinės drausmės užtikrino užsienio bankus ir pavienius investuotojus, kad Prancūzijos obligacijos – saugi investicija. Tačiau sulaužius pažadus, ženkliai padidinus išlaidas ar valstybės skolą bei deficitą, galima sulaukti kredito reitingų agentūrų kirčio, kuris sukrėstų ne tik Prancūzijos finansų sektorių, bet, tikėtina, gerokai sukratytų visą Europos finansų rinką. Tokia įvykių seka neabejotinai pabrangintų prancūzų galimybes skolintis, taigi viešojo sektoriaus finansavimui kiltų sunkumų. F. Hollande puikiai supranta esamos situacijos rimtumą, tad kažin ar verta tikėtis, kad, pasvėręs visus už ir prieš, naujasis Prancūzijos prezidentas rinktųsi drastišką politikos pokytį.
Tuo tarpu Atėnų situacija dar keblesnė. Graikijos parlamento rinkimai sukėlė paniką investuotojų tarpe, mat praktiškai visos politinės jėgos pasisako už ekonomikos augimo skatinimą ir griežto taupymo atsisakymą. Dar daugiau, kai kurie politikai dėl Graikijos problemų kaltina bendrą valiutą ir ragina palikti Eurozoną. Vis dėlto skatinti išlaidų nėra galimybių - Graikijos vyriausybė artimiausiu metu nebeturės pakankamai lėšų, kad galėtų išlaikyti valdžios aparatą, o šalies gyventojai, nerimaudami dėl galimo pasitraukimo iš Eurozonos, ėmė masiškai atsiiminėti indėlius. Dienraščio „The New York Times“ duomenimis, baimindamiesi kairiųjų jėgų atėjimo į valdžią Graikijos verslininkai, pramonininkai ir kiti stambesni vietinės rinkos dalyviai per dvi po rinkimų sekusias savaites iš vietinių bankų atsiėmė daugiau nei 700 milijonų eurų.
Panašu, kad rengdami rinkimų kampanijas Europos politikai vardan populiarumo neretai pamiršta didžiųjų ES šalių įtaką bendrai sąjungos finansų politikai. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble patikino, kad Atėnams negalima atsisakyti taupymo, jei šie ir toliau nori gauti milijardines paskolas. „Jei graikai nori euro ir paramos – jie priims siūlomas sąlygas. Kitokio varianto negali būti ir tą suprasti turi visi kandidatai į Graikijos parlamentą“ – kietą poziciją dėstė ministras.
Dar daugiau, dauguma Eurozonos ir ES šalių jau pasirašė Europos finansinės drausmės sutartį, kuri įpareigoja laikytis griežtos drausmės skolinantis ir prižiūrint biudžeto deficitą. Norintieji atsukti išlaidavimo čiaupus neabejotinai užsitarnaus neatsakingų politikų vardą, taip sukeldami nerimą investuotojų tarpe ir apsunkindami savo galimybes finansuoti išlaidas ar platinti vertybinius popierius. Kitaip tariant, jei staiga nebus atrastas auksinis kiaušinis, papildomų lėšų, kurias būtų galima skirti ekonomikos skatinimui, tiesiog nebus iš kur paimti. Graikija, Airija, Portugalija, Ispanija ir Italija ilgą laiką neproporcingai ekonomikos augimui didino išlaidas socialinėms reikmėms, o šiuo metu nesugeba vykdyti elementariausių viešojo sektoriaus įsipareigojimų. Kažin, ar skaudžios Pietų Europos patirties žinojimo sukaustyti įstatymų leidėjai ryšis kartoti tas pačias klaidas.
Jei Lietuvos parlamento rinkimai baigsis taip, kaip prognozuoja gyventojų nuomonės apklausos, smarkiai teks nusivilti ir lietuviams. Nors kairiosios jėgos mūsų šalyje nepasižymi strateginiu problemų sprendimo planavimu, pažadų gausa jau spėjo apsukti galvas ne vienam rinkėjui. Ko ne pusantro tūkstančio sieksianti minimali alga, pensinio amžiaus mažinimas (ar bent jau nedidinimas), socialinių išmokų augimas – neįgyvendinamos pasakos. Nors Lietuvos ekonomika auga, BVP dydis dar tik grįžta į 2007 metų lygį, tad naivu tikėtis, kad skolose skęstanti „Sodra“ leis kuriam nors sektoriui skirti papildomų lėšų. Žinoma, būsimoji Vyriausybė gali tiesiog ignoruoti struktūrines problemas ir aklai švaistyti pinigus, kaip buvo daroma Socialdemokratų valdymo metu, kuomet net ir kiekvienam mokiniui buvo skirta po 52 litus per mėnesį. Tačiau reikia tikėtis, kad finansų ministrės Ingridos Šimonytės siūlymas didinant išlaidas pateikti konkrečią analizę, kuo jos bus finansuojamos, taps norma.
Dabartinė ekonominė situacija neretai piešiama per daug ryškiomis spalvomis. Vakarų šalių ekonomikos balansuoja ties stagnacijos riba, o recesijos šešėlis nepalieka Europos Sąjungos ir JAV. ECB pastangos maitinti nusilpusius Senojo Žemyno bankus beveik nemokamomis paskolomis tik trumpam palengvino finansų sektoriaus situaciją, bet ateityje laukia struktūriniai iššūkiai, kurie reikalaus finansinės drausmės.
Tarptautinio Finansų Instituto (asociacija, vienijanti bankus visame pasaulyje) vyriausiojo ekonomisto Philipo Suttle prognozėmis, šviesiausias Europos ekonomikos scenarijus žada ilgus lėto augimo metus, tačiau net ir tai įmanoma tik laikantis griežtos drausmės ir nekeliant panikos finansų rinkoje.
Sotaus pertekliaus laikai, kuomet buvo galima neatsakingai išlaidauti tikintis, kad visagalė rinka pati sureguliuos situaciją, jau praeityje. Nacionalinės vyriausybės nepakeltų antros bankų griūties nuostolių, tad bus daroma viskas, kad to pavyktų išvengti. Tokiame kontekste išlaidų didinimas sunkiai telpa drausmingos fiskalinės politikos rėmuose.
Tekstas buvo spausdintas „Dešiniosios minties“ žurnale „Tribūna“.