Ir kuo daugiau tas „kitoks“ ant tavęs, tavo civilizacijos ir valstybės išpils pamazgų ir įniršio, kuo labiau prišnerkš tavo kiemą ir suniekins istorinę tapatybę, parduos narkotikų iš taboro tavo artimui, tuo esą tikresnė bus tavo tolerancija, meilė ir pagarba.

Taip atrodo šiuolaikinio liberalizmo – iškėlusio fanatišką toleranciją, iš piršto laužtas teises ir sudievintą „įvairovę“ (multikultūrizmą) į nekvestionuojamas kvazireligines aukštumas – vakariečiams brukama alternatyvi tikrovė.

Taip atrodo šiuolaikinis didysis prietaras, žadantis mus išlaisvinti iš tradicinių prietarų – patriotizmo, religijos, žmogaus prigimties.

Taip atrodo pergalingas reliatyvizmas – būti vienintele tiesa pretenduojantis melas, paradoksaliai skelbiantis, kad tiesų yra daug.

Jei negerbi ir nemyli, o tik toleruoji, tuomet, tikėtina, esi ksenofobas. Sveikas protas lyg ir kužda paprastą mintį: pagarbos juk reikėtų nusipelnyti. Tačiau toks reikalavimas – per aukšta kartelė šiuolaikinei multikultūrinei pasaulėžiūrai. O jei per aukštai keli kartelę, vadinasi, greičiausiai esi ksenofobas.
Vladimiras Laučius
Taip atrodo liberalusis mitas apie atvirą visuomenę ir jos priešus, nors tam, kad pamatytų savo mirtiną priešą, visiškai atvira visuomenė galėtų viso labo pasižiūrėti į veidrodį.

Į atvirą visuomenę plūstančiam radikaliam „kitoniškumui“ ir tradicinę tikrovę griaunančiai netradicinei įvairovei nebeužtenka vien pakantumo. Iš visų pusių sklinda politiškai korektiški įspėjimai, kad toleruoti – per maža: reikia puoselėti ir gerbti. Galbūt net gerbti ir mylėti.

Jei negerbi ir nemyli, o tik toleruoji, tuomet, tikėtina, esi ksenofobas. Sveikas protas lyg ir kužda paprastą mintį: pagarbos juk reikėtų nusipelnyti. Tačiau toks reikalavimas – per aukšta kartelė šiuolaikinei multikultūrinei pasaulėžiūrai. O jei per aukštai keli kartelę, vadinasi, greičiausiai esi ksenofobas.

Gerbdamas kitoniškumą ir mylėdamas tėvynę, dabar privalai mylėti ir tuos, kurie nenori, kad tavo miesto aikštėje stovėtų Kalėdų eglė, nes Kalėdos diskriminuoja „kitokius“. Turi gerbti tuos, kurie šaudo į civilius ir sprogdina dangoraižius Vakarų pasaulio sostinėse, nes taip jiems liepia jų gerbtinas tikėjimas ir puoselėtinas džihadisto kultūrinis savitumas.

Europa ir Amerika ištisus dešimtmečius taip drastiškai pūtė ksenofobijos baubą, kad ilgainiui išsiugdė kitą socialinį kraštutinumą – karingos ksenofilijos reiškinį.

Žudynės Paryžiuje buvo ne tik išpuolis prieš žodžio laisvę, kaip šiandien dažniausiai interpretuojama. Tai buvo Vakarų Europos pažeminimas. Nes juo didesnę grėsmę kelia karingas islamas, juo atviresnė tampa jos visuomenė ir juo mažiau dėmesio skiria savo saugumui, politiniam ir tautiniam tapatumui, pilietiškumui.
Vladimiras Laučius
Gal ksenofilija ir atrodo kažkuo geresnė už savo priešybę, jei svarstome: „meilė yra prakilnesnė už baimę“. Bet, apskritai paėmus, juk ksenofilija savaime neliudija ir nieko gero. Vargu ar šiandien Lietuvoje arba Ukrainoje žmogus, apšauktas „rusofilu“ (ne „vatnikas“) labiau apsidžiaugtų, nei pavadintas „rusofobu“.

Šiaip ar taip, Europos civilizacija gimė ten, kur žodis „barbaras“ bylojo apie svetimuosius kaip šiokius tokius atsilikėlius, apie jų barbariškumą, o ne gerbtiną ir puoselėtiną „kitoniškumą“. Mūsų civilizacijos tapatumo užuomazgos formavosi per susikirtimą su barbariškumu-kitoniškumu. Ypač pabrėžtinai – rytietišku.
Ir tik nereikia kartoti nuvalkiotų klišių apie tai, kokie esame „pažangūs, palyginti su anų laikų žmonėmis“. Šitą šlamštą palikime marksistams, progresistams ir dvejetukininkams.

O tie, kurie nepuls aiškinti esą išmintingesnį už Sokratą, galėtų atsižvelgti į tai, kad viename iš Platono dialogų atvirai kalbama apie graikų pranašumą prieš barbarus ir šitaip grindžiama graikų vienybės bei tautinio patriotizmo sampratą.

Patriotizmas – tai ir pasididžiavimas savo politinės santvarkos pranašumais, kaip garsiojoje Periklio laidotuvių kalboje, bet kartu ir meilė savo gimtinei, tam, kas artima, sava dėl vienijančios istorinės patirties, tikėjimo, kultūros kaip protėvių palikimo.

Ir šiuo atžvilgiu ksenofilija, pastatyta ant abejotinų vertybių pjedestalo, tampa jau ne tik ksenofobijos priešybe: ji tampa iššūkiu tikram, gyvam, pasiaukojimą skatinančiam patriotizmui. Į islamistų* kruviną siautėjimą ksenofilas atsakys: „Mes, vakariečiai, patys kalti; turime geriau suprasti jų mąstymą ir kultūrą“.

Iki šiol Vakarai nenori pripažinti vis labiau akis badančios tiesos, kad tarp didžiausių atviros visuomenės priešų yra per didelis atviros visuomenės atvirumas.
Vladimiras Laučius
Ir juk po Rugsėjo 11-osios šitaip sakančių buvo legionas. Ir iki šiol Vakarai nenori pripažinti vis labiau akis badančios tiesos, kad tarp didžiausių atviros visuomenės priešų yra per didelis atviros visuomenės atvirumas.

Žudynės Paryžiuje buvo ne tik išpuolis prieš žodžio laisvę, kaip šiandien dažniausiai interpretuojama. Tai buvo Vakarų Europos pažeminimas. Nes juo didesnę grėsmę kelia karingas islamas, juo atviresnė tampa jos visuomenė ir juo mažiau dėmesio skiria savo saugumui, politiniam ir tautiniam tapatumui, pilietiškumui.
Prieš pat griūvant Sovietų Sąjungai, jos paskutinysis lyderis Michailas Gorbačiovas buvo sugalvojęs daug ką prajuokinusį šūkį: „Reikia dar daugiau socializmo!” Baisu pagalvojus, kad terorizuojama Europos Sąjunga panašiai nuspręs: „Reikia dar daugiau atvirumo!”

Kaip sakė liberalų nemėgstamas politikos ir teisės teorijos klasikas Carlas Schmittas, politikos prigimčiai visada buvo ir bus būdinga esminė skirtis: „draugas ir priešas“. Kol Europa liūliuos save taikos balandžių burkavimu, įsivaizduodama, kad su barbarais galima žengti drauge į kantišką amžinąją taiką, tikrovė vis labiau skirsis nuo šios, deja, tuščios vizijos.

P.S. Berašant šį komentarą, „The Telegraph“ kaip tik pasirodė ksenofilinė Michaelo Deacono apžvalga. Jos moto – „daugiau atvirumo musulmonų atžvilgiu!”

*DELFI: Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad islamizmas – pati ekstremaliausia musulmoniškosios tikėjimų ir ideologijų paletės dalis. Jo teigimu, islamistai efektyviai „užgrobė“ islamo religiją ir dažnai jos tiesomis selektyviai naudojasi siekdami labai žemiškų politinių tikslų.

Mehdi Mozaffari iš Aarhus universiteto savo straipsnyje „What is Islamism? History and Definition of a concept islamizmą apibrėžia taip: „Islamizmas yra religinė ideologinė srovė, kuri islamą interpretuoja holistine tradicija ir kurios galutinis tikslas yra užkariauti pasaulį bet kokiomis priemonėmis“. Mokslininko teigimu, „bet kokios priemonės“ apima tiek taikų ideologijos propagavimą ir politinę kovą, tiek smurtinius metodus, tokius kaip žudymas, įkaitų grobimas, teroristiniai ir savižudiški veiksmai.