Europos civilizaciją reprezentuojančiose valstybėse žiniasklaida bijo sakyti tiesą – ne tik bijo, bet ir nesako, tyli, nes arba drebina kinkas prieš politinio korektiškumo sargus, arba redakcijose kaip tik ir murkso politinio korektiškumo sargai, jaučiantys žurnalistinę pareigą demaskuoti smurtautoją tik tada, kai šis yra baltaodis vyras, nesusituokęs su kitu vyru ir net nepasikeitęs lyties.

Europos civilizaciją reprezentuojančiose valstybėse nebegalima ne tik jaustis saugiems ir pasitikėti liberalia žiniasklaida, kuri meluoja ir tampa politinio korektiškumo propagandos įrankiu. Jose apskritai nebegalima pasitikėti nei tuo, ką Gaetano Mosca vadino politine klase, nei tuo, ką jis vadino politine formule – vyraujančia ideologija ar religija.

Nes valdžios kėdes, pasivadinę skirtingais ideologijų pavadinimais, visur užsėdo tie patys violetiniai liberalai, lipdantys, kaip antai Vokietijoje, vaivorykštės koalicijas arba klijuojantys kairę su dešine, kaip nutiko per savivaldos rinkimus Prancūzijoje, kad tik nelaimėtų Marine Le Pen.

Žinoma, Marine Le Pen – nieko gero. Bet gal paklauskime savęs apie priežastis, kurios verčia Prancūzijos dešinesnių pažiūrų rinkėjus balsuoti už ją, o ne už Nicolas Sarcozy konservatorius?
Įvykiai Vokietijoje ir Švedijoje daro gėdą visai Vakarų politikai – ir dešiniajai, ir kairiajai. Nes panašu, kad nebelieka nei tikros dešinės, kuri gintų savo kultūrą nuo barbarų, nei tikros kairės, kuriai rūpėtų socialinis teisingumas, o ne Afganistano papročių importas, nei tikros politikos, kuria užsiimantys žmonės demonstruotų drąsą ir išminti, o ne stypsotų apsikabinę, kaip teletabiai, pamatę netradicinės orientacijos dulkių siurblį.
Vladimiras Laučius

Gal tiesiog nei Prancūzijoje, nei visoje Europoje, nei Donaldą Trumpą pamilusiose JAV daugumai neleftistinių pažiūrų rinkėjų nebereikia tokių „dešiniųjų”, kurie yra net ne centro dešinė, net ne centro vidurio dešinė ir net ne centro vidurio vidurys, o centro vidurio kairės dešinesnė dalis, bijanti net savo visiškai nebeapčiuopiamo (tarp centro ir centro vidurio) dešinumo kaip velnias kryžiaus?

Gal Vakarų rinkėjams, nebalsuojantiems už kairiąsias partijas, nebereikia tokių konservatoriais save vadinančių politikų, kurie apskritai beveik jokių pažiūrų neturi ir bijo reikšti net tai, ką turi, nes nori įtikti absoliučiai visiems? Gal Vakarų konservatyvesnį rinkėją jau tiesiog pykina nuo politikierių, kurie vaidina esą pasirengę drąsiai įgyvendinti dešiniųjų lūkesčius, bet, kai juos išrenka, tuoj ima dangstytis politinio korektiškumo hidžabais?

Įvykiai Vokietijoje ir Švedijoje daro gėdą visai Vakarų politikai – ir dešiniajai, ir kairiajai. Nes panašu, kad nebelieka nei tikros dešinės, kuri gintų savo kultūrą nuo barbarų, nei tikros kairės, kuriai rūpėtų socialinis teisingumas, o ne Afganistano papročių importas, nei tikros politikos, kuria užsiimantys žmonės demonstruotų drąsą ir išminti, o ne stypsotų apsikabinę, kaip teletabiai, pamatę netradicinės orientacijos dulkių siurblį.

Politologą makiavelininką Gaetano Moscą šiame kontekste prisiminiau todėl, kad jo metodologijos sampratos šiandien gerai paaiškina Europos politikos būklę ir mus ištikusios krizės mastą.

Mosca sako, kad bet kuri politinė klasė grindžia savo valdymą tam tikra politine formule – kaip antai „karaliaus valdžios iš Dievo”, nacių rasinio išskirtinumo arba Rousseau kolektyvinės liaudies valios mitu. Čia pat jis priskiria ir Marxą, ir Mahometą, sukūrusius veiksmingas politines formules, lėmusias tam tikrų „socialinių tipų” išplitimą ir politinį įsigalėjimą.
Liberalai politikai, liberaliosioms vertybėms ginti įsteigtų ir finansuojamų organizacijų darbuotojai ir kalbėtojai nesugeba suregzti nei rišlaus sakinio, nei nebylios minties, kad paaiškintų, kuo ir kaip grindžiama yra, tarkime, asmens orumo arba žmogaus teisių idėja bei kodėl „prigimtinės” teisės virto tiesiog „žmogaus” teisėmis. Jie drąsiai kalba apie „gyvūnų teises”, bet kai juos prispiri paaiškinti, iš kur toks įdomus daiktas kyla, jie tesugeba išspausti ašarą: „juk gaila ciuciko”.
Vladimiras Laučius

Taikydami Moscos metodologiją, turėtume pripažinti, jog Vakarų politinio gyvenimo pamatus dar visai neseniai klojusios ir socialinius tipus lėmusios politinės formulės arba jau mirė, kaip Nietzsche's Dievas arba marksizmas, arba vos bealsuoja. Krikščionybė, pagal Moscą, XIX a. pralaimėjo kovą dėl įtakos tautinės valstybės mitui. Tautinės valstybės mitas, savo ruožtu, po dviejų pasaulinių karų Europoje buvo sąmoningai marinamas ir diskredituojamas.

Maža to, šeštąjį ir septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius kai kurie politologai paskleidė žinią apie dar vienos politinių formulių grupės – politinių ideologijų – mirtį. Tiesa, kiti jas marino ir XX a. pabaigoje, o kai kas tebemarina ir šiandien. Kai taip ilgai žadama, jog negyvėlį tuoj atneš ir visiems parodys, bet vis neatneša, imi galvoti, jog tas reiškinys dar gyvas, net jei gyvybė jame vos rusena.

Tikrai sunku būtų neigti, kad vienas svarbiausių Apšvietos produktų – kartu su liberaliąja demokratija įsigalėjusios tradicinės ideologijos – šiandien yra ne itin gyvybingos ir menkai bepasitarnauja įkvepiančių mitų pavidalu politinei klasei, kaip kad būdavo XIX ir XX a. O kas užėmė jų vietą? Gal antiglobalistai ir žaliavalgiai, kurių labai daug prigimdė gėlių vaikai, nes turėjo šūkį, pagal kurį ne kariavo, o mylėjosi?
Liberalioji demokratija išgyvena krizę, nes apolitiškiems valdomiesiems ji tiesiog tampa nebeįdomi, nebeaktuali, o politinė klasė ritasi į violetinio (leftistinio) liberalizmo kraštutinumą – vadinamąjį politinį korektiškumą.
Vladimiras Laučius

Europos valdančiajai klasei liko turbūt vienintelis gyvas mitas – liberaliosios demokratijos. Tačiau jo veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo piliečių politinio aktyvumo. Kad būtų aiškiau, prisiminkime kitą Moscos minimą politinę formulę – apie tai, kad monarcho valdžia yra iš Dievo. Ir dabar įsivaizduokime, kad monarchas ir jo valdiniai į bažnyčią nebevaikšto ir Dievą beveik nebetiki. Ko tada bus verta „valdžios iš Dievo” politinė formulė?

Kažkas panašaus ištinka ir liberaliąją demokratiją, kai vis daugiau piliečių nebesidomi politika, neina į rinkimus, nesigilina į nuosavą pasaulėžiūrą, atsisako politinio mąstymo, kurį, ypač dėl televizijos poveikio, išstumia politinė pramoga, ir grimzta į ikipolitinę būklę, kai rūpi tik asmeninė ir artimųjų medžiaginė gerovė. Anot Hannos Arendt, būtent tokia buvo viduramžių visuomenė: apolitiška.

Praėjusio amžiaus pabaigoje kai kurie politikos teoretikai įspėjo, kad vėl grimztame į apolitišką visuomenės būseną, o šį, švelniai tariant, nerimą keliantį reiškinį pavadino waning of politics – politikos nykimu.

Taigi susiduriame su paradoksalia situacija. Vienintelė gyvybinga išlikusi Vakarų valdančiosios klasės politinė formulė yra liberalioji demokratija. Socialinis tipas, kuris šią formulę sukūrė, ja patikėjo, jos vedamas išplito, įsigalėjo ir suklestėjo, yra Apšvietos sutvertas politiško žmogaus tipas – politiškai išprususio ir motyvuoto piliečio, gyvenančio politikos pasaulyje. Bet tas politikos pasaulis kartu su savo gyventojais kaip tik nyksta. Kaip jau sakyta: waning of politics.

Šiuo požiūriu liberalioji demokratija vis labiau apolitiškoje visuomenėje yra kaip Sosto ir Altoriaus sąjunga, kai dauguma sosto pavaldinių yra tapę ateistais, skeptikais ir agnostikais. Toks sostas ir tokia liberalioji demokratija gali dar ilgai išlaikyti savo formaliąją galią, bet tas legitimumas, kurį suteikia nuoširdus tikėjimas politiniu mitu arba įsitikinimas, kad tavosios santvarkos politinė formulė yra teisinga, jau būna pakirstas. Galbūt – negrįžtamai.

Šį procesą Lietuvoje šiandien iliustruoja visi tie atvejai, kai liberalai politikai, liberaliosioms vertybėms ginti įsteigtų ir finansuojamų organizacijų darbuotojai ir kalbėtojai nesugeba suregzti nei rišlaus sakinio, nei nebylios minties, kad paaiškintų, kuo ir kaip grindžiama yra, tarkime, asmens orumo arba žmogaus teisių idėja bei kodėl „prigimtinės” teisės virto tiesiog „žmogaus” teisėmis. Jie drąsiai kalba apie „gyvūnų teises”, bet kai juos prispiri paaiškinti, iš kur toks įdomus daiktas kyla, jie tesugeba išspausti ašarą: „juk gaila ciuciko”.

Liberalioji demokratija – mūsų valdančiosios klasės politinė formulė, kaip sakytų Mosca – išgyvena krizę, nes apolitiškiems valdomiesiems ji tiesiog tampa nebeįdomi, nebeaktuali, o politinė klasė ritasi į violetinio (leftistinio) liberalizmo kraštutinumą – vadinamąjį politinį korektiškumą. Pastarasis apskritai nėra ir negali būti autentiška Vakarų civilizacijos politine formule – jis tegali būti politiniu nuokrypiu, kaip policijos veiksmai Kelne, žiniasklaidos melas Švedijoje ir Vokietijoje, ES politikų apsimetinėjimas.

Vienintelė politinė formulė, kurią Europai gali suteikti violetiniai liberalai, yra atėjusi net ne iš Vakarų civilizacijos, ir ji skamba taip: „Allahu akbar!” Nes būtent šis politinis mitas šiandien yra veržlus, stiprus ir pasirengęs kovoti už savo pergalę.

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (691)