1995 m., kai A. Brazauskas buvo nepriklausomos Lietuvos prezidentas, T. Venclova gavo vieną iš aukščiausių valstybinių apdovanojimų – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną. Buvusiose imperijos valstybėse tokie keisti suartėjimai nėra retenybė. Kalbama, kad A. Brazausko pusbrolis kovojo miškuose prieš sovietų valdžią. Beje, beveik tą patį su vokišku ginklu rankose darė Valdas Adamkus, ką tik mirusio pirmojo Lietuvos prezidento įpėdinis. Tikra istorija sudėtingesnė už jos klastotę...
Antrasis po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos prezidentas V. Adamkus buvo labai nepatenkintas A. Brazausku, kai kilo skandalas, dėl kurio iš esmės pirmasis prezidentas ir pasitraukė iš politikos. Manyta, kad buvusį partinį valstybinį viešbutį „Draugystė“, dabartinį „Crowne Plaza“, antroji A. Brazausko žmona ne visai sąžiningai privatizavo, kai jis tapo premjeru.
Tačiau po A. Brazausko mirties nė vienas jo politinis konkurentas nepasakė nė vieno blogo žodžio, vėl priešingai nei Rusijoje – čia visi, kas netingėjo teršė prezidento Boriso Jelcino atminimą. Nė V. Adamkus, nė Vytautas Landsbergis nepeikė A. Brazausko.
A. Brazauskas bandė švelniai išvesti Lietuvą iš sovietų imperijos. Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo neįmanoma sustabdyti Baltijos respublikų ėjimo į nepriklausomybę, nors Maskvoje to atkakliai nenorėta suprasti. Nesuprato ir Michailas Gorbačiovas. Pirmu ryžtingu žingsniu tapo Lietuvos komunistų partijos formavimas už TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partijos) ribų. Politinis biuras šito nesitikėjo iš aukšto, oraus, panašaus į Europos politiką A. Brazausko. Reikalavo, kad jis kontroliuotų padėtį, o jis, būdamas politikas realistas, pradėjo kontrolę mažinti.
1989 m. lapkričio 16 d. politinis biuras svarstė klausimą dėl padėties Lietuvoje. Už ideologiją atsakingas Vadimas Medvedevas diagnozavo: „Lietuvos komunistų partijos vadovybė nepastebi arba nenori pastebėti savo politinio įtakingumo praradimo, pasiduoda Sąjūdžio spaudimui ir diktatūrai, yra jo vedamas už pavadėlio. Dabartiniam Centro komitetui (CK) skirtas aiškus vaidmuo – būti išnaudotam Sąjūdžio, o paskui nustumtam nuo politinės scenos.“
Gruodžio (1989 m.) CK plenume A. Brazauskas pateikė M. Gorbačiovui dovaną – sprendimą dėl LKP atsiskyrimo nuo TSKP. Skambėjo pasiūlymai pašalinti LKP CK pirmąjį sekretorių iš partijos. Būsimasis A. Brazausko įpėdinis Mykolas Burokevičius, vėliau, beje, veikiausiai ne visai sąžiningai, pripažintas tragiškų įvykių 1991 m. sausį (televizijos bokšto šturmo) kaltininku, siūlė įkurti šalyje laikiną instituciją, kuriai vadovautų kas nors iš Politinio biuro narių. Dogmatizmas ir politinis kvailumas ortodoksams paskui brangai kainavo, rašo A.Kolesnikovas.
A. Brazauskas išliko socialistu ir kiek sulaikė liberalias reformas, pvz., Estijoje vykusias visu pajėgumu, tačiau dar būdamas prezidentu, žengė ryžtingus žingsnius Europos Sąjungos ir NATO link. Jo pozicija, charizma, netgi išvaizda suvienijo tautą, kuri draugiškai balsavo už jį 1993 m. prezidento rinkimuose. Buvusio LKP CK pirmojo sekretoriaus vaidmuo kažkuo priminė Estijos SSR Aukščiausiosios tarybos pirmininko Arnoldo Ruutelio funkciją. Jis irgi suvaidino esminį vaidmenį kuriant nepriklausomą respubliką, tačiau tik 2001 m. tapusio prezidentu.
Pažymėtina, kad A. Brazauskas nesikabino į valdžią ir atsisakė būti prezidentu antrą kadenciją. Tačiau sutiko užimti pirmininko postą, kurį vėliau irgi paliko „darbo žmonių pageidavimu“.
1993 m. už jį balsavo 60 proc. gyventojų, o 2006 m. jo atsistatydinimo pageidavo 60 proc. socialinių apklausų respondentų.
A. Brazauskas kažkuo priminė B. Jelciną – aukšto ūgio, simpatingas, ne per daug liberalas reformatorius, greičiau sovietinio, bet anaiptol ne dogmatinio tipo vadovas. Jis, kaip ir B. Jelcinas, buvo dirbęs statybų pramonėje – karjeros pradžioje vadovavo Lietuvos SSR statybinių medžiagų pramonės ministerijai.
B. Jelcinas nesigėdino atsiprašyti lenkų už Katynę, o A. Brazauskui atrodė būtina atsiprašyti žydų taitos už nacių bendrininkų lietuvių žvėriškumą. Kaip ir B. Jelcinas, jis turėjo stulbinamą politinę intuiciją ir nutiesė savo šaliai kelią į nepriklausomybę. Jei jam ir buvo lengviau nei B. Jelcinui, tai tikriausiai ne kažin kiek, mano žurnalistas A.Kolesnikovas.