Tačiau tai – tik dalis knygos, kurią skaitydami bent truputį praversite duris, kad pažintumėte V. Putino asmenybę ir gyvenimą, galėsite geriau suvokti jo elgesį. Knygoje gausu šokiruojančių faktų apie V. Putiną, jo vaikystę, jaunystę, veiklos stilių ir charakterį.
Tamsioje laiptų aikštelėje nušaunama G.Starovoitova. Knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“. I dalis
Įsivaizduokite, kad turite valstybę, bet neturite, kas jai vadovautų. Su tokia problema 1999 m. susidūrė Borisas Jelcinas ir jo aplinka.
Jelcinas buvo ligotas. Jis buvo patyręs keletą infarktų ir atviros širdies operaciją netrukus po perrinkimo 1996 m. Daugelis tikėjo, kad jis smarkiai geria: tokia bėda kamavo ne vieną rusą, nors artimieji primygtinai teigė, kad nuolatinių Jelcino keisto elgesio priepuolių priežastis buvo ligos, o ne alkoholis. Nesvarbu, kokios priežastys, Jelcinas nerišliai elgėsi ir net dingo per keletą valstybinių vizitų, taip priblokšdamas savo rėmėjus ir nuvildamas rinkėjus.
1999-aisiais, kai Jelcino populiarumas krito į naujas žemumas, jis jau nebuvo toks politikas, koks buvo anksčiau. Jis vis dar taikė nemažai priemonių, kurios anksčiau taip žavėjo žmones: į valstybinius postus siūlydavo netikėtas kandidatūras, politikoje dalyvaudavo labai aktyviai arba kiek atleisdavo vadeles, strategiškai naudojo savo asmeninį žavesį, tačiau dabar labiau priminė apakusį boksininką, kuris blaškydavosi ringe ir daužydavo įsivaizduojamus taikinius, bet nepataikydavo į tikrus.
Antrojoje antros kadencijos pusėje Jelcinas kaip pamišęs keisdavo savo administracijos darbuotojus. Jis atleido premjerą, tose pareigose praleidusį šešerius metus, vien tam, kad į pareigas paskirtų niekam nežinomą trisdešimt šešerių metų žmogų. Po šešių mėnesių Jelcinas grąžino senąjį premjerą, tačiau vėl jį atleido po trijų savaičių. Jelcinas pasirinkdavo vis kitą įpėdinį, vėliau juo viešai nusivildavo ir taip sutrikdydavo ne tik praradusįjį pasitikėjimą, bet ir kiekvieną, kuris viską matydavo iš arčiau.
Kuo permainingiau prezidentas elgėsi, tuo daugiau radosi jo priešų, kurie būrėsi draugėn. Likus metams iki antrosios (ir paskutinės) kadencijos pabaigos, Jelcinas atsidūrė labai trapios piramidės viršūnėje. Nuolat keisdamas žmones, jis išspyrė daug profesionalų. Daugybei ministerijų ir valstybinių institucijų vadovavo jaunos vidutinybės, pakilusios į viršūnę, nes nieko joje nebebuvo. Jelcinas turėjo tiek mažai patikimų sąjungininkų, kad spauda juos pavadino „Šeima“. „Šeimoje“ buvo Jelcino duktė Tatjana, jo administracijos vadovas Aleksandras Vološinas, buvęs administracijos vadovas Valentinas Jumaševas (už kurio vėliau ištekėjo Tatjana), kitas buvęs administracijos vadovas, Rusijos privatizacijos ekonomistu ir architektu vadintas Anatolijus Čiubaisas ir verslininkas Borisas Berezovskis. Iš pustuzinio taip vadinamų oligarchų-verslininkų, kurie neįtikėtinai praturtėjo, kai valdė Jelcinas, ir už tai jam atsilygino padėdami antrojoje rinkimų kampanijoje, vienintelis Berezovskis tvirtai išliko prezidento pusėje.
Jelcinas neturėjo nei teisės, nei jėgų siekti trečiosios kadencijos, todėl nedraugiško įpėdinio grėsmė buvo visai reali. Jis buvo ne šiaip nepopuliarus prezidentas – buvo pirmasis politikas, kuriuo Rusija kada nors pasitikėjo, todėl nusivylimas, kurį jautė žmonės, buvo toks pat didelis, kaip ir parama, kurios jis anksčiau sulaukdavo.
Šalis buvo sudaužyta, traumuota ir nusivylusi. Devintajame dešimtmetyje ji turėjo vilčių ir buvo vieninga. Kulminacija buvo 1991 m. rugpjūtį, kai žmonės atsikirto chuntai, bandžiusiai nuversti Gorbačiovo valdymą. Šalis tikėjo Borisu Jelcinu – vieninteliu Rusijos istorijoje laisvai išrinktu vadovu. Mainais į tai žmonės gavo hiperinfliaciją, kuri per keletą mėnesių surijo jų viso gyvenimo santaupas; biurokratus ir verslininkus, kurie vogė iš valstybės ir vieni iš kitų vidury baltos dienos; dar niekad nepatirtą ekonominę ir socialinę nelygybę. Blogiausia, kad dauguma (o greičiausiai visi) rusų prarado tikėjimą ateitimi. Kartu su tikėjimu, jie neteko ir vienybės jausmo, kuris buvo toks stiprus devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje.
--------
Tuomet horizonte pasirodė Vladimiras Putinas.
Berezovskis pasakojo, kad ieškodama įpėdinio „Šeima“ laužė galvas. Mažytė, apsiausta ir izoliuota žmonių grupė ieškojo ko nors, kas perimtų didžiausio pasaulyje ploto valstybę, su visomis atominėmis galvutėmis ir tragiška istorija. Vienintelis dalykas, kuris buvo trumpesnis už kandidatų sąrašą, – jiems keliamų reikalavimų sąrašas. Visi, kurie turėjo realų politinį kapitalą ir ambicijų ar pareigas atitinkančią asmenybę, buvo apleidę Jelciną. Kandidatai buvo paprasti vyrai su pilkais kostiumais.
Berezovskis aiškino, kad Putinas buvo jo protežė. Kaip jis pasakojo man savo viloje už Londono – tesėjau pažadą užmiršti jos adresą, kai tik grįšiu į miestą – kad susipažino su Putinu 1990 m., kai ieškojo galimybių plėsti savo verslą Leningrade. Berezovskis buvo akademikas, tapęs automobilių pardavėju. Jo verslas buvo Lada – automobilių štampuojamų pagal pasenusį Fiat modelį – pardavimas. Jis taip pat importavo naudotus europietiškus automobilius ir kūrė jų remonto autoservisų tinklą. Putinas, tuo metu buvęs miesto tarybos pirmininko Anatolijaus Sobčiako pavaduotoju, padėjo Berezovskiui atidaryti autoservisą Leningrade ir atsisakė kyšio, todėl oligarchas jį įsiminė. „Jis buvo pirmasis biurokratas, neėmęs kyšio. – mane patikino Berezovskis. – Rimtai. Man tai padarė didžiulį įspūdį.“
Berezovskis įprato pasimatyti su Putinu kiekvieną kartą, kai tik lankėsi Sankt Peterburge.
---------
Kaip ir kiti oligarchai, Berezovskis investavo į Jelcino perrinkimo kampaniją, vykusią 1996 m. Kitaip nei kiti, jis sugebėjo tą paramą paversti į realią politinę naudą. Jis keliavo po šalį vykdydamas politinius pavedimus, derėdamasis dėl taikos Čečėnijoje ir spindėdamas dėmesio centre. Jis puoselėjo savo, kaip itin įtakingo asmens, įvaizdį, gerokai pervertindamas asmeninę įtaką. Daugeliui užsienio žurnalistų to užteko, kad įtikėtų, jog Berezovskis yra šešėlinis valstybės vadovas.
NĖRA NIEKO LENGVIAU, kaip manipuliuoti žmogumi, kuris pervertina savo įtaką. Kol „Šeima“ ieškojo būsimo Rusijos lyderio, Berezovskis ir Putinas susitikinėjo. Tuo metu Putinas buvo Rusijos slaptosios policijos vadovas. Jelcinas buvo pašalinęs daugybės valstybinių institucijų vadovybes, ir Federalinė saugumo tarnyba – FSB (taip buvo pervadinta KGB įpėdinė) – buvo ne išimtis. Jeigu tikėtume Berezovskiu, būtent jis buvo tas, kuris Jelcino administracijos vadovui Valentinui Jumaševui FSB vadovu pasiūlė paskirti Putiną. „Aš pasakiau jam: „Taigi turim Putiną, kuris tarnavo slaptosiose tarnybose, ar ne?“ Ir Valia atsakė: „Taip, jis tarnavo.“ Aš jam sakau: „Paklausyk, man atrodo, jis visai tinkamas. Pagalvok, taigi jis draugas.“ Ir Valia pasakė: „Bet jis turi tik gana žemą laipsnį.“ Aš jam pasakiau: „Paklausyk, taigi vyksta revoliucija, viskas susimaišę, tai...“
Šis pokalbis, iš kurio matyti, kaip renkamas branduolinės valstybės pagrindinės saugumo agentūros vadovas, skamba taip absurdiškai, kad net esu linkusi juo tikėti. Putinas iš tikrųjų neturėjo aukšto laipsnio: aktyvią tarnybą jis paliko pakilęs iki papulkininkio, o būdamas rezerve savaime tapo pulkininku. Jis pasakojo, kad, tapus FSB vadovu, jam buvo siūlomas generolo laipsnis, tačiau šios garbės atsisakė. „Komanduoti pulkininkams nereikia generolo.“ – taip žmona aiškino jo sprendimą. – „Reikia žmogaus, kuris tą sugebėtų daryti.“
--------
Masha Gessen, g. 1967, Maskvoje – JAV ir Rusijos žurnalistė, knygų autorė. Grįžusi į Rusiją iš emigracijos 1991 metais, ji dirbo ne viename Rusijos spaudos leidinyje, todėl iš arti stebėjo visą politinį Rusijos dešimtojo dešimtmečio virsmą. 2012 metų rugsėjį M. Gesen buvo atleista iš seniausio Rusijoje laikraščio „Vokrug sveta“ redaktorės pareigų, nes atsisakė siųsti žurnalistą į vieną iš parodomųjų renginių, kuriuose dalyvavo Vladimiras Putinas. Tai pirmoji M. Gessen knyga lietuvių kalba.
Knygą išleido leidykla „manoknyga.lt“. Knyga pasirodys vasario mėn.
Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo.