Po kelių valandų Vnukovo oro uoste jis sėdo į privatų lėktuvą. Matomumas buvo 350 metrų. Kildamas nedidelis „Falcon“ sparnu užkliudė sniegovalį ir 23.57 val. Maskvos laiku sudužo. Visi keturi lėktuve buvę asmenys žuvo.
Avarija įvyko ne paprastame oro uoste: iš Vnukovo skraido aukščiausi Rusijos pareigūnai, ten leidžiasi užsienio valstybių vadovų lėktuvai, jo paslaugomis už kosmines kainas naudojasi verslo grietinėlė. Tai, kad skanduojant „Krymas mūsų!“, netvarka jau semia svarbiausias šalies vietas, patvirtina kitas neįtikėtinas šviežias įvykis: vieną spalio mėn. naktį pačios Rusijos dūmos patalpose, kur tarsi pilna stebėjimo kamerų ir apsauginių, buvo išplėštas bankomatas.
Ch. de Margerie buvo vienas įtakingiausių Vladimiro Putino draugų Europoje. Būdamas 23 m., jis pradėjo dirbti „Total“, kuriai atidavė likusius 40 gyvenimo metų. Dėl vešlių ūsų turėjo pravardę Didieji Ūsai. Jo tikroji pavardė nebuvo aristokratiška. Kai jo mama, kilusi iš šampano gamintojų Taittinger šeimos, ištekėjo antrą kartą, Kristofas pasiėmė patėvio pavardę.
Nafta ir dujos – pagrindinės vertybės
Pelno Ch. de Margerie vaikėsi be skrupulų. 2006 m. jam buvo iškelta byla dėl korupcijos vykdant JT programą „nafta už maistą“ Irake. Po 8 metų byla nutraukta stokojant įrodymų. Po 2008 Iranui įvesto naftos embargo dėl atominio ginklo kūrimo Ch. de Margerie vadovaujamas „Total“ sumokėjo 400 mln. JAV dolerių baudą už 60 mln. dolerių kyšius Irane dėl naftos kontraktų.
Jis labai artimai draugavo su Mianmare (Birmoje) valdžią užgrobusia karine diktatūra. Tiesiant dujotiekį per džiungles, į pagalbą valdžia davė keturis batalionus, kurie aprūpindavo statybas nemokama darbo jėga, prievarta suvarydami vietinius valstiečius ir žvejus. Nors nevyriausybinės organizacijos (NVO) viešai ragino „Total“ liautis maitinus diktatūrą ir pasitraukti, Ch. de Margerie aiškino, kad jie kuria naujas darbo vietas. „Mes išklausėme juos, bet ne jie sprendžia, ką darysime,“ sakė Didieji Ūsai po susitikimų su NVO.
Per metus „Total“ sumokėdavo iki 450 mln. JAV dolerių mokesčių diktatoriškam režimui, kuriam daugelis demokratinių šalių taikė sankcijas, o dėl „Total“ investicijų dujos sudarė 30 proc. Mianmaro eksporto pajamų. Kaltinamas nusikaltimų rėmimu Ch. de Margerie teisinosi: „Negalime klausti Vyriausybės, ką ji daro su mūsų sumokėtais pinigais“.
„Total“ turi tokią įtaką Prancūzijos politikai, kad Paryžius nuolat stojo prieš vieningą ES poziciją Mianmaro atžvilgiu. Dėl Prancūzijos spaudimo 2004 m. dujos ir nafta buvo išbrauktos iš ES ekonominių sankcijų Mianmarui sąrašo, kad būtų apsaugoti „Total“ interesai.
Ne kitaip elgtasi dėl Rusijos po Krymo aneksijos. Ch. de Margerie teigė, kad sankcijos stumia Rusiją prie Kinijos ir rodė kaip pavyzdį į rusų – kinų kontraktą dėl „Sibiro galios“ vamzdyno. Dabar aiškėja, kad tokio kontrakto dar net nėra. Pasak Didžiųjų Ūsų, Europa turi liautis galvojusi apie priklausomybės nuo rusiškų dujų mažinimą, o verčiau rūpintųsi, kaip užtikrinti saugų tų dujų tiekimą.
Nepaisydamas įvykių Ukrainoje ir ES pozicijos dėl Rusijos laužomos tarptautinės saugumo sistemos, šią vasarą jis teigė: „Rusija yra partneris, ir neturime gaišti laiko, kad apsisaugotume nuo kaimyno“. Rusiškai raketai numušus Donbase keleivinį MH17 ir žuvus beveik 300 žmonių, Ch. de Margerie toliau tvirtino, kad „Total“ dirbs Jamalo dujų projekte, kur planuojama 27 mlrd. JAV dolerių investicija, galėsianti padvigubinti Rusijos dalį suskystintų gamtinių dujų rinkoje. Tokie pažadai turėjo glostyti Vladimiro Putino ausį kaip dangaus muzika.
VIPiškiausias Rusijos oro uostas
Kremliaus draugas žuvo svarbiausiame savo investicijų rojaus oro uoste. Rusija jau keletą metų pirmauja pasaulyje pagal lėktuvų katastrofas su žmonių aukomis. Pagal Masačiusetso technologijos instituto tyrimą, tikimybė žūti vidaus reise išsivysčiusioje šalyje yra 1 iš 8 mln., o besivystančiose šalyse – 1 iš 0,5 mln.
Vnukovo oro uostas yra akcinė bendrovė, kurios didesnę pusę akcijų valdo ofšorinės bendrovės. Iki neseniai vienas iš akcininkų buvo Genadijus Timčenka, artimas Ch. de Margerie ir V. Putino draugas, kuriam pritaikytos ES ir JAV sankcijos. Pasak Rusijos žiniasklaidos, didžiausią akcijų paketą valdo turtingiausias Rusijos žmogus Ališeras Usmanovas.
Tačiau tvarkos, lemiančios saugumą, nesukuria nei strateginė oro uosto svarba, nei savininkai iš pačios viršūnėlės. Rusijoje įvykių eigą vis labiau lemia išugdytos kriminalinės korupcinės sistemos dėsniai, kurie nebepavaldūs sistemos kūrėjams politikoje ir versle. Chaosas ateina į jų pačių kiemą ir griauna gražiausius puoselėtus planus. Ch. de Margerie kūrė strategiją, kaip iki 2020 m. padvigubinti V. Putino mylimų angliavandenilių gavybą Rusijoje, bet mirtis jo laukė pakilimo take, kuriuo naudojasi paties V. Putino lėktuvas.
Prieš pusantrų metų valstybinė komisija buvo nurodžiusi, kad Vnukove nepakanka stebėjimo įrangos ir rekomendavo įsigyti papildomų lokatorių. Įsigijo, bet buvo pateiktas nepilnas komplektas: vietoj dviejų reikalingų antenų atkeliavo tik viena. Kažkas pataupė, ir niekam tai neužkliuvo. Nelaimės naktį dėl antenos stokos automobilio vaizdas pakilimo take galėjo tai išnykti iš dispečerio ekrano, tai vėl pasirodyti. Įranga tokia, kad lėktuvas matosi, o sniegovalis ekrane tėra 1 mm dydžio taškelis, sakė vienas iš Vnukovo dispečerių. Neužtikrintas ryšys tarp dispečerių ir žemės tarnybos automobilių neleidžia pasitikrinti manevrų saugumo.
Avarijos ir plėšikai – įprasti palydovai
Pirma viešai mesta versija – išgėręs vairuotojas. Ją mielai prarijo pasaulio žiniasklaida. Vėliau paaiškėjo, kad vairuotojas dėl širdies ligos negali vartoti alkoholio, bet įvykis jau paseno naujienų sraute. Rusija sugebėjo nukreipti dėmesį nuo svarstymų apie korupcijos sukurtą netvarką kaip pagrindinę avarijos priežastį. Sulaikyti buvo ne tik vairuotojas, bet ir dispečeriai, vyriausiasis inžinierius. Besistažuojanti 23 m. dispečerė tardyta dieną naktį tol, kol nualpo ir teko kviesti greitąją. Juk įvykis užrūstino patį patį. Kaltų bus tiek, kiek reikės, bet tik iki tam tikro lygio.
Per paskutinius 7 metus Vnukove buvo šeši avariniai įvykiai dėl žemės tarnybų: tai į pakilimo taką išbėgo benamis šuo, tai ant žemės susidūrė du lėktuvai, tai kildamas nukrito blogai paruoštas, todėl apledėjęs privatus lėktuvas.
Dar viena Vnukovo ypatybė – plėšikavimas. Paskutinį kartą tai įvyko šią vasarą, kai du kaukėti vyrai su pistoletais atvykimo terminale atėmė krepšį su 20 mln. rublių. 2012 m. išvykimo terminale milicininkais apsirengę plėšikai iš inkasatorių atėmė 75 mln. rublių.
Įspūdingiausias apiplėšimas įvykdytas 2009 m., kai nusileido lėktuvas iš Dagestano. Dviems keleiviams tiesiai iš lėktuvo buvo atiduoti trys krepšiai, ir jie nuo trapo sėdo į autobusiuką. Likus 100 m iki VIP terminalo, jiems kelią užkirto „Audi A8“ su švyturėliais. Iššokę ginkluoti kaukėti plėšikai pagrobė krepšius su 44 mln. rublių. Pasirodė, kad „Audi“ įvažiavo pro apsaugą, nes buvo su padirbtais Maskvos mero automobilio numeriais ir apsauginiai nedrįso stabdyti, pabijoję netekti darbo dėl sukeltų nepatogumų VIP-ui.
Pakilimo tako svarba
Saugumo nepajėgiantis užtikrinti Vnukovo oro uostas atsigriebia ideologiniame fronte. Šią vasarą Maskvoje vyko akcija, skirta pasišaipyti iš Vakarų sankcijų Rusijai. Buvo dalinami marškinėliai su užrašais „Topolis“ sankcijų nebijo (Rusijos tarpžemyninė balistinė raketa), Sankcijos? Nejuokinkite mano „Iskanderų“ (Rusijos artimo nuotolio balistinė raketa; galimai atvežtos į Kaliningrado sritį). Šią akciją finansavo Vnukovo oro uostas, tokiu taku kylantis į neliečiamųjų zoną. Tipiškas paveikslėlis – apsileidęs, bet patriotiškas, tad nedrįskite kritikuoti.
Savo gyvenimo pabaiga Ch. de Margerie nubraukė visus savo padrąsinimus nebijoti Rusijos ir drąsiai pulti į jos glėbį. Pasirodė, kad rankiniu būdu valdoma valstybė negali užtikrinti saugumo net geriausiam savo draugui. Vladimiras Žirinovskis į avariją reagavo cinišku klausimu: „O ko taip vėlai skraido?“
Ch. de Margerie galiausiai pražudė jo gyvenimo kredo, kad gerai su tais, kas padeda lobti, o visa kita – nesvarbu. Rusiškas sniegovalis Didžiųjų Ūsų kelyje paneigė šią tiesą. Pasirodo, verta pagalvoti, kokį pakilimo taką renkiesi.
V. Putinas po mirties skyrė ordiną savo gynėjui Vakarų pasaulyje. Turbūt su viltimi, kad kritusiojo vietą užims nauji godūs pasiryžėliai, negalintys suvokti, jog pirmtako mirtis buvo dėsningumas betvarkėje, kuri lyg slibinas kartas nuo karto pasirenka atsitiktinę auką iš arčiau priėjusiųjų. Tokių pasiryžėlių visada atsiranda, nes jie netiki, jog įspėjimas skirtas jiems.