Karas baigėsi, praėjo keturi mėnesiai. Asmeninis Hitlerio gydytojas, profesorius, medicinos mokslų daktaras Theodoras Morellas kameros draugui chirurgui, profesoriui ir medicinos mokslų daktarui Karlui Brandtui pasakoja, kad fiureris niekada nesirgo. Tokia žinia nustebina „eutanazijos“ specialistą, atsakingą už daugelį žudynių, kurias uoliai vykdė fiurerio parankiniai. Asmeninis gydytojas neva pasistengęs ir „galutinai pripumpavęs“ „mylimąjį fiurerį“ reikalingų vaistų dozių, o atbudus sąžinei nusprendęs išpažinti kaltę ir iškloti visą tiesą. Ar taip buvo, ar galime tikėti ir vienu, ir kitu vokiečių mediku? Mes žinome viena: išsamiais išvedžiojimais apie Morellą ir Hitlerį Brandtas atviravo su amerikiečių karininkais vien tam, kad išgelbėtų savo galvą.
Knygos „Ar Hitleris sirgo?“ autoriai Hansas Joachimas Neumannas ir Henrikas Eberle kelia klausimus ir bando į juos atsakyti pasitelkdami asmeninio fiurerio gydytojo užrašus, konsultavusių medikų išvadas, atliktus farmakologinius tyrimus ir pokalbius su gausybe liudytojų, dieną naktį gyvenusių šalia Hitlerio. Taigi kokiomis ligomis iš tiesų sirgo nacionalsocialistų vadas, kur slypi rasinės neapykantos šaknys, ar Hitleris apskritai turėjo psichinę ligą, kokias ligas gydėsi iki 1934-ųjų, kokias epikrizes įrašė gydytojai jo medicininėje kortelėje, ar turėjo chroniškų susirgimų ir kokius vaistus vartojo, ar tikrai buvo homoseksualus, ar priklausė nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio ir t. t.
Skaitytojų dėmesiui siūlome knygos ištraukas:
I-oji knygos ištrauka: Ar Hitleris sirgo?
Katalonijos žurnalistas Eugenius Xammaras, ėmęs interviu iš Adolfo Hitlerio 1923 m., priėjo prie išvados, kas kalbant apie NS DAP lyderį jį būtų galima pavadinti „kvailiu“, t. y. „kvailiu“, kupinu „veiklos, vitališkumo ir energijos“, bendrai paėmus „nemokantį sustoti ir besaikį“. Pasak Xammaro, jis yra „galingas
ir didingas kvailys, pašauktas padaryti karjerą (kuria jis labiau tikėjo nei mes)“.
Hitleris atvirai sakė, ką jis mano apie žydus. Jie – tai „vėžys, ėdantis mūsų nacionalinį vokišką organizmą“. Savaime suprantama, geriausias dalykas yra žydus išnaikinti, tačiau tai neįmanoma. Lieka tik vienas sprendimas, sėkmingai pasirinktas Ispanijos „ištrėmimas, t. y. masinis jų ištrėmimas“.
Kitas žingsnis turėjo būti „planinga ir įstatymais paremta kova bei žydų teisių, kurias jie turėjo skirtingai nei kiti „tarp mūsų gyvenantys svetimtaučiai“, apribojimas. „Paskutinis tikslas“, kaip rašo Hitleris tekste, skirtame kariniams viršininkams, turi būti „neatšaukiamas žydų kaip tokių pašalinimas“. Be abejo, šis „proto antisemitizmas“ buvo ne kas kita, kaip neslepiama neapykanta žydams, kuri įrodo, kad tai – lemiamas politinis motyvas, o ne vienas iš daugelio kitų.
Vienoje, kur iki 1913 m. Hitleris gyveno vyrų bendrabutyje, o ne benamių prieglaudoje, kaip klaidingai buvo teigiama, jis dirbo pas žydų amatininkus. Jo, kaip ir kitų, paveikslus pardavinėjo žydų prekeivis, vaikščiojantis po namus. Nepaisant antisemitinės politinės nuostatos, vyravusios Habsburgų monarchijos sostinėje, Hitleris nesibodėjo dirbti su žydais, jei jam tai buvo naudinga.
Jis pakeitė savo įsitikinimus tik patekęs į liaudies judėjimo ir Wagnerio klano įtaką. Kaip ir Richardas Wagneris savo pamflete „Žydų įtaka muzikoje“, jis pasisakė prieš svetimos tautinės mažumos integraciją į visuomenę. Jie visą laiką buvo tokie patys, manė Hitleris, prireikė tik šlakelio „šventinto vandens“, kad pavyktų išgelbėti „sandėrius ir žydiškumą“. Taip pat ir Wagnerio reikalavimą „sustabdyti mūsų kultūros nuosmukį jėga pašalinus kenkėjiškus svetimus elementus“ Hitleris šiek tiek adaptavo. Jis „amžinų žydų galą“ išpranašavo 1939 m., o Wagneris savo kūrinyje „Ahasver“ jau 1850 m.
Nepaisant to, klaidinga holokaustą aiškinti vien Hitlerio neapykanta žydams. Mat dėl šešių milijonų žydų žudynių tiesiogiai kalti mažiausiai 200 000 žmonių, kaip, pavyzdžiui, SS žudikų komandos apsauginiai. O skaičius tų, kurie netiesiogiai prisidėjo prie masinių žudynių, pvz., dirbdami įvairiais pareigūnais ir tarnautojais reicho geležinkelio stotyje, iš kurios pilni traukiniai vežė žmones į lagerius, siekia kone milijoną. Taip pat derėtų atsižvelgti į laikotarpį. Pirmuosius pogromus ir boikotus ankstyvą 1933 metų pavasarį ir šaudymų pradžią ankstyvą 1941 metų rudenį skiria daugybė metų ir skirtingi
eskalacijos lygmenys.
Pirmaisiais nacionalsocializmo įsigalėjimo metais žydai buvo sistemingai atskiriami nuo vokiečių visuomenės. Norint juos priversti iškeliauti, jiems „planingai ir palaipsniui“, kaip rašoma Teisingumo ministerijos vidiniuose memorandumuose, buvo sugriaunami egzistenciniai pagrindai. Iš verslininkų buvo atimama nuosavybė, tarnautojai ir valdininkai atleidžiami iš darbo, laisvų profesijų atstovams sudaromos neįmanomos sąlygos verstis. Ne žydų kilmės vokiečiai neprastai pasipelnė iš nacionalizuoto turto. 1938 metų lapkričio mėnesio pogromas, nekaltai pavadintas „krištoline naktimi“, nubrėžia svarbią cezūrą. Nukentėjusiems tapo aišku, kad režimas jiems neužtikrins jokio teisinio saugumo. SA partijos nariai ir SS vyrai, dalyvavę apiplėšimuose ir griovimuose, jautėsi padrąsinti ir leido išsiveržti savo neapykantai.
Vokiečių valdantieji sluoksniai forsavo emigraciją ir privertė išvykti iš šalies daugiau nei 120 000 žydų. Tačiau prieš tai iš žydų surinko „pabėgimo iš reicho“ mokesčius. Perėjimas nuo persekiojimo prie žudymo prasidėjo prieš pat karo pradžią.
Kita terorizavimo fazė – sisteminga „evakuacija“, t. y. priverstinis iškeldinimas daugiau nei 600 000 žydų ir „pavojingų“ lenkų iš gyvenamų teritorijų, kurios turėjo būti prijungtos prie Vokietijos reicho žemių. Aukšti įvairių ministerijų pareigūnai tarėsi su SS atstovais dėl organizacinių detalių. Dėl logistinių sunkumų skaičius teko redukuoti. O planas į Liublino gyvenvietę perkelti visus „senojo reicho“ ir užgrobtų Lenkijos sričių žydus 1940 metais žlugo.
Pergalė prieš Prancūziją, atrodė, suteikė galimybę iškeldinti milijonus žydų į prancūzų salą Indijos vandenyne – Madagaskarą. Tačiau pralaimėtas oro mūšis virš Anglijos ir nesugriaunama britų laivyno galia sugriovė šiuos planus. Tik 1940-ųjų gruodį, nusprendus užpulti Sovietų Sąjungą, buvo galima pamąstyti apie kitą žingsnį: žydų „iškėlimą į dar nežinomą teritoriją“. Čia „pagal fiurerio valią žydų klausimas būsiąs galutinai išspręstas“. Saugumo policijos ir SD vadas Reinhardas Heydrichas kaip tik buvo gavęs per Himmlerį ir atitinkamai Göringą paties Hitlerio pavedimą pateikti „galutinio išsivadavimo projektą“.
Šio projekto „juodraštis“ buvo įteiktas Hitleriui ir Göringui apsvarstyti dar 1940 m. gruodį arba vėliausiai 1941 m. sausį, – taip teigiama vidiniuose saugumo tarnybos užrašuose. 1941 m. kovą Hitleris sukūrė nuorodą apie karo vedimą ypatingose teritorijose, kuri atrišo rankas SS dalinių savivalei. Šiame nurodyme kariuomenės vadovybei pranešama, kad SS turi „specialią užduotį“, kylančią iš „galutinai paaiškėjusios kovos tarp dviejų diametraliai priešingų politinių sistemų“.
Himmlerio ir Heydricho sudaryti daliniai 1941 m. birželio 24 d. pradėjo masines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žydų žudynes. Iki metų pabaigos nužudyta beveik 400 000 žmonių. Tuo pačiu metu vyko deportacijos į specialius valstybinius getus, pvz., į Rygą ar Liublino apylinkes. Šių sričių vadovybė protestavo ne dėl pačios deportacijos, bet dėl su ja susijusių logistinių sunkumų. 1941 m. rugsėjį paaiškėjo, kad nepavyks nugalėti „sovietinės Rusijos vienu sparčiu karo žygiu“, kaip buvo nurodyta Hitlerio „Barbarosos plane.“ Nebuvo įmanoma šiose apylinkėse gyvenančių žydų perkelti į rytus, tad jie SS valia turėjo mirti.
Daug kartų tikrindamas Ukrainą, Himmleris 1941 m. rugsėjo 30 ir spalio 4 d. aprašo logistines masinių žudynių problemas. 1941 m. spalio 5 d. Hitlerio būstinėje Vilko irštvoje jis pateikė ataskaitą. Po keleto dienų spalio 13 ir 14 d. susitiko su Reinhardu Heydrichu ir Odilo Globocnicku, Liublino apygardos
SS ir policijos viršininku.
Lygiagrečiai kai kurie grobikų daliniai išmėgino produktyvius žudymo medodus, pvz., panaudoti vagonus, į juos leidžiant anglies monoksidą. Aušvico koncentracijos stovykloje 1941 m. rugsėjį buvo atliekami bandymai naudojant nuodingąsias dujas – cikloną B. Pirmą kartą taip buvo nužudyti 250 kalinių. Po poros dienų tai pakartota dar su 900 žmonių. Po šių bandymų pradėti statyti krematoriumai ir įkalintieji masiškai žudomi nuodingosiomis dujomis.
Savo kalboje NS DAP ir reicho vadams 1941 m. gruodžio 12 d. Hitleris atskleidžia dalyvaujantiems partijos vadovams, esą jo pareiškimas apie žydų sunaikinimą 1939 m. sausio 30 d. nebuvo „vien tušti žodžiai“. Šio pareiškimo pasekmė buvo toliau esančių instancijų klaidingos interpretacijos, mat masinės žudynės įvairiais būdais ir toliau buvo tęsiamos. 1942 m. kovo 10 ir 17 d. Himmleris išsamiai apie tai informavo Hitlerį. Per tą savaitę jis daug kartų kalbėjosi telefonu su aukštais SS karininkais, kad susidarytų tikslų vaizdą, lankėsi Liubline ir Krokuvoje, 1942 m. kovo 17 d. pradėjusioje veikti Belžeco koncentracijos stovykloje dujomis buvo nunuodyti daugiau nei trys milijonai žmonių iš visos Europos.
Faktas, kad „galutinis žydų klausimas“ vis kito, o iniciatyva kildavo iš SS karininkų, šiam procesui suteikia holokausto pobūdį. Hitleris porą kartų aktyviai įsikišo į šį procesą. Savo norus jis pareiškė reliatyviai neaiškiais, užšifruotais pasisakymais, kvietimais, pranašavimais. Jis vengė išleisti vieną ar kelis konkrečius įsakymus, net ir turėdamas detalią informaciją kad ir apie dujų kameras. Nuo karo pradžios iki pramoninio žmonių žudymo nuodingosiomis dujomis buvo praėję daugiau nei dveji metai. Per juos kiti atliko „žudymo darbą“ taip, kaip tai suprato. Pats Hitleris šia tema konfrontavo su Himmleriu, o savo vaidmens operatyvinių dalinių žudymo akcijose ir koncentracijos stovyklose nepastebėjo. Himmleris perduodavo tautų žudymo organizavimą Heydrichui, kurio vadovaujamoje reicho saugumo tarnyboje susibėgdavo visi siūlai, ir toliau buvo perduodami operatyvinių dalinių vadams, vietos SS ir policijos pareigūnų vadovams.
Emociškai Hitleris tame beveik nedalyvavo. Net ir jo pasisakymai apie žydus, kurie užprotokoluoti per pietus ar vakarienes siaurame rate, byloja apie tam tikrą keistą atstumą. Nors kartais jis pasisakydavo radikaliai, pvz., 1941 m. spalio 21 d. pareiškė: „Išnaikinę šį marą mes atliksime žygdarbį žmonijai.“ Bet dabar net ir ši neapykanta atrodo abstrakti.
Nuolat pasikartojančios tirados apie žydus kaip „kultūros naikintojus“ yra ne kas kita, o fiurerio dualistinio pasaulio vaizdo atspindys, kur egzistuoja taurieji „arijai“ ir jų amžini priešai – žydai. Tai aptinkama knygoje „Mein Kampf“.
Holokaustas atspindi asmeninės Hitlerio neapykantos, radusios pritarimą vokiečių visuomenėje kaip jos troškimo realizavimo būdas, žydams įgyvendinimą. Antisemitizmas sukūrė etaloną, pagal kurį veikė Hitleris, iškilęs kaip fiureris, o vėliau kaip Reicho kancleris. Žydų teisių panaikinimas ir etikečių kabinimas vyko laipsniškai: kai kariniai pasiekimai sukūrė tinkamas aplinkybes masinėms žudynėms, buvo pradėta tai daryti. Pačiam Hitleriui nereikėjo paskelbti genocido. Pakako to, kad jis savo nuoroda apie karo veiksmus atvėrė erdves holokaustui.
Iš to išplaukia būtinybė patikrinti taip dažnai išsakomus spėliojimus apie Hitlerio neapykantos žydams priežastis ir jo psichologinę dispoziciją. Dėmesio centre atsiduria permanentiškai grįžtantys mitai ir legendos, kurių braižas išlieka nepakitęs, nors konkrečios formuluotės keičiasi.