Be jokių skrupulų iš Tibeto išvaryti užsienio žurnalistai, o iš pradžių, vos tik prasidėjus neramumams, viešbučiuose, kur gyveno užsieniečiai, būdavo atjungiama elektra, kad apsunktų darbas su įvykius fiksuojančia technika. Suprantama, jog be užsienio žiniasklaidos Kinijai daug patogiau skleisti savo demagogiją. Neva Dalai Lama suorganizavo protestus, siekdamas, kad būtų boikotuota Pekino vasaros olimpiada ir populiarinamas Tibeto nepriklausomybės klausimas. Tačiau 1989 m. apdovanotas Nobelio taikos premija Dalai Lama pasisako prieš bet kokį smurtą. Jis nuolat pabrėžia, kad siekia didesnės Tibeto autonomijos, o ne visiškos nepriklausomybės, ir kviečia Kinijos prezidentą Hu Jintao deryboms.
Vakar į Dharmsalą Indijos šiaurėje, kur įsikūrusi Tibeto vyriausybė tremtyje, susitikti su Dalai Lama atvyko JAV Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi (tai pirmoji užsienio pareigūnė susitikusi su Tibeto dvasiniu lyderiu, prasidėjus neramumams prieš beveik dvi savaites). Ji pabrėžė, kad padėtis Tibete yra iššūkis pasaulio sąžinei ir tai, kas vyksta, pasauliui privalu žinoti.
Kinija teigia, kad Tibetas nuo seniausių laikų priklauso jai, ir kad negali būti jokios kalbos apie Tibeto laisvę. Bet iki 13 amžiaus Tibetas buvo nepriklausoma ir gana stipri valstybė, jos pavergimo epocha prasidėjo nuo mongolų okupacijos 13-ame amžiuje, vėliau iki pat 20 amžiaus Tibetas tai būdavo valdomas Kinijos, tai naudodavosi didesnės nei dabar autonomijos teisėmis. Paskutinįkart nepriklausomybę Tibetas buvo paskelbęs 1912 m., o 1950 m. buvo Kinijos okupuotas. 1959 m. po žiauriai numalšinto tibetiečių sukilimo, Dalai Lama ir tūkstančiai tibetiečių buvo priversti bėgti į kaimyninę Indiją, nuo tada Dharamsaloje buvo įkurta Tibeto vyriausybė tremtyje.
Kovo 10 d. budistų vienuoliai išėjo iš vienuolynų, pažymėdami 49-ąsias metines nuo Tibeto sukilimo prieš Kinijos okupaciją. Po to, kai keli taikūs protestuotojai buvo areštuoti, kitą dieną į gatves išėjo daugiau vienuolių, protestuojančių prieš represijas jų likimo broliams. Garsas apie incidentą pasklido plačiau už dabartinės Tibeto autonominės teritorijos ribų į vakarines Kinijos provincijas, kur iki šiol gyvena daug tibetiečių, kurie taip pat pradėjo protesto demonstracijas. Pastaraisiais dešimtmečiais Kinija vykdo sumanią tibetiečių „varymo į kampą“ politiką, kurią Dalai Lama neseniai pavadino Tibeto kultūriniu genocidu. Didžioji Kinija simuliuoja geradarišką Tibeto ekonominės gerovės kūrimą, bet iš tikrųjų naikina tai, kas yra Tibeto esmė – jo kultūrinį, religinį identitetą ir unikalumą.
Vien per Mao kultūrinę revoliuciją Tibete buvo sunaikinta daugiau nei 6000 vienuolynų, ir tik nedidelė jų dalis išliko. Kartu su pastatais sunaikintas didžiulis Tibeto materialiosios kultūros paveldas – skulptūros, gobelenai, raštai. Dabar vienuolynai yra nuolat „prižiūrimi“, o iš tikrųjų persekiojami kinų komunistų partijos pareigūnų, reguliuojamas vienuolių skaičius, jų religinės apeigos, veikla.
Prieš porą metų į Lasą buvo nutiestas geležinkelis – neva ekonominio progreso ženklas. Tai labai padidino ir taip oficialiosios Kinijos skatinamą kinų migraciją į Tibetą. Tibete įgyvendinamos urbanistinės plėtros programos, investuojama į infrastruktūrą, vietoj taip reikalingų investicijų į sveikatos apsaugą ir švietimą. Iš tiesų, svarbiausios darbo vietos atitenka kinams, Tibeto ekonominis bumas apeina pačius tibetiečius. O tibetiečiai kenčia nuo didėjančios infliacijos, etninės įtampos, nekalbant apie šios tautos tikėjimo, religijos ir kitų prigimtinių žmogaus teisių suvaržymą.
Kalbėdamas apie Tibeto ateitį, Dalai Lama kaip savo viziją mini tikros autonomijos suteikimą regionui. Tačiau suvokiant, kokiomis fobijomis ir kokiu menku žmogaus teisių suvokimu vis dar gyvena Kinija, vargu ar netolimoje perspektyvoje ši vizija galėtų tapti realybe.