„Michailo Gorbačiovo teisė į garbingą vietą istorijoje remiasi tuo, kad paskutiniu momentu jis atsitraukė nuo prarajos. Štai kodėl Baltijos tautos galėjo taikiai atsiskirti nuo kolonijinės valdžios. Jei Gorbačiovas būtų atkakliai laikęsis jėgos panaudojimo, viskas būtų virtę didžiuliu kraujo praliejimu. Ar dabar Izraelį valdantys ekstremistai yra tokie toliaregiai, kaip Gorbačiovas? Labai gaila, bet ne. Štai todėl jiems reikia padėti“ – sakė J.B. Hannibalssonas DELFI.
- Kaip balsavo Islandija dėl Palestinos narystės UNESCO?
- Islandija balsavo „už“, nes mes palaikome Palestinos valstybingumo siekį. Mes galvojame, jog tai yra mažas žingsnis teisinga kryptimi. Šiuo klausimu aš visiškai sutinku su mūsų užsienio reikalų ministru ponu Skarfetinsonu. Manau, kad Izraelio nesutaikomumas ir brutalumas prieš civilius palestiniečius yra viena didžiausių mūsų laikų tragedijų. Europos rasinių prietarų ir žiaurumo aukos dabar patys tapo šio blogio nešėjais. Tai nėra vien tik amoralu, bet ir kvaila, nes tai prieštarauja ilgalaikiams nacionaliniams Izraelio interesams. Iš tikrųjų tai kelia grėsmę Izraelio saugumui ateityje. Jungtinės valstijos patyrė visišką nesėkmę kaip tarpininkas Izraelio-Palestinos konflikte ir prarado bet kokį pasitikėjimą. Tylus Jungtinių Valstijų sutikimas su nesiliaujančia Izraelio gyvenviečių plėtra okupuotose žemėse JAV pavertė netinkamomis tarpininko vaidmeniui. Abiem - tiek JAV, tiek Izraeliui – reikia padėti išsipainioti iš šios maišaties, kol jie neužsitraukė teisėtos rūstybės iš žmonių, kenčiančių nuo nesiliaujančio neteisingumo.
- Kreipiuosi į jus kaip į politiką, kuris buvo pirmasis Lietuvos tarptautinio pripažinimo rėmėjas 1990-91m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kada mes vis dar buvome okupuoti SSRS. Ar jūs matote kokių nors panašumų tarp šiandieninės Palestinos padėties ir Lietuvos situacijos anuo metu?
- Argi panašumai nėra akivaizdūs? Leiskite paminėti bent kelis iš jų: Palestiniečiai yra okupuoti galingesnės karinės jėgos jau 44 metai (R.B. – turimas omenyje 1967 m. karas), - jūs irgi buvote okupuoti ilgus metus. Okupuojanti jėga Izraelis laužo pagrindinius tarptautinės teisės principus ir tarptautinių sutarčių įpareigojimus. Jūsų atveju taip elgėsi SSRS. Jūs buvote pranašesnės karinės SSRS galios malonėje. Kaip ir palestiniečiai dabar. Sovietų Sąjunga vertė jus paklusti, naudodama ekonomines sankcijas (R.B. – atsakydamas į kovo 11-osios aktą, Kremlius buvo įvedęs ekonominę Lietuvos blokadą). Tą patį dabar daro Izraelis (palaikomas JAV). Jungtinės Valstijos ir Vokietija tada sakė, jog jūsų kovo 11-osios Nepriklausomybės deklaracija 1990m. yra „ per ankstyva“. Jie ragino jus ją atšaukti arba „įšaldyti“. Jie vis dar laikosi to paties. Jų patarimas turi būti atmestas ir dabar – lygiai taip, kaip buvo atmestas tada.
Tačiau ar yra kokių skirtumų tarp Lietuvos ir Palestinos? Aišku, kad yra. Kai kas sako, kad jūs naudojote tik taikias priemones, o palestiniečiai ėmėsi ginkluotos kovos. O ką jūs darote, kada galingesnė, okupuojanti jėga atmeta taikias priemones? Ar prisimenate savo „miško brolius“? Aš niekad jų nesmerkčiau. Žaviuosi jų didvyriškumu.
- Palestina yra padalinta ir geografiškai (Vakarų krantas ir Gaza), ir politiškai („Fatah“ ir „Hamas“). Pasibaigus laikui, kuriam buvo suteikti įgaliojimai per paskutinius rinkimus, Palestina lieka be įteisintos valdžios. Ar tai turėtų mus sulaikyti nuo jų valstybingumo palaikymo?
- Palestiniečiai turi teisėtą valdžią, gavusią mandatą per demokratinius rinkimus, lygiai kaip jūs 1989-90m. Geografinis Palestinos padalijimas iš dalies yra neteisėtos okupacijos pasekmė ir jis neturi įtakos Palestinos nepriklausomybės siekio teisėtumui.
- Ar teisę į nepriklausomą valstybę turėtume grįsti istoriniais tyrinėjimais ar teise žmonių, gyvenančių tam tikroje teritorijoje?
- Visos tautos turi neatimamą teisę į nacionalinį apsisprendimą, pagrįstą jų tautine tapatybe ir kultūriniu paveldu bei nusistovėjusia tradicija gyventi tam tikroje teritorijoje. Valstybingumas praeityje gali sustiprinti nepriklausomybės atkūrimo klausimą, tačiau tai nėra išankstinė sąlyga.
- Sakoma, kad iš pradžių palestiniečiai privalo atsisakyti naudoti karinę jėgą, ir tik po to gali sulaukti pripažinimo. Ar sutinkate su tuo?
- Beje, tai palestiniečiai gyvena karinės okupacijos sąlygomis jau 44 metus, - o ne atvirkščiai. Su valstybingumo gavimu klausimas nesibaigia. Naujoji Palestinos valstybė turės vesti derybas su okupuojančia valstybe, kad ši išvestų savo kariuomenę iš jos teritorijos – lygiai kaip jūs vedėte derybas dėl svetimos kariuomenės išvedimo su SSRS įpėdine 1994 m. Dvi valstybės privalo nubrėžti savo teritorijos sienas per derybas. Be to, joms reikės derėtis ir dėl daugelio kitų dalykų, kas yra gerai žinoma. Tačiau derėtis jos turi kaip dvi nepriklausomos valstybės, lygiais pagrindais.
Turi būti baigti santykiai tarp šeimininko kolonisto ir pavergtos prastesnės tautos. Tai vienintelis kelias ištrūkti iš dabartinės aklavietės. Jei tam gali pasitarnauti tarptautinė bendruomenė, ji turėtų tai daryti. Reikėtų pripažinti, kad JAV iš žaidimo iškrenta. Mažos tautos atstovas, kaip buvęs Suomijos prezidentas Maarti Ahtisaari, turintis solidžią reputaciją ir sėkmingą konfliktų sprendimo patirtį, būtų tinkamas kandidatas.
- „Hamas“ yra paskelbęs tikslą sunaikinti Izraelį. Ar neturėtume reikalauti, kad jie atšauktų šį pareiškimą prieš pradedant kalbą apie valstybės pripažinimą?
- Kaip suprantu, „Hamas“ yra paneigęs Izraelio teisę egzistuoti okupuotoje teritorijoje. Tai yra paprastas tarptautinės teisės faktas. Negalima kurti valstybės okupuotoje teritorijoje, kuri priklauso kitiems. Vargu ar galima tikėtis, jog tarptautinė bendruomenė pripažintų tokį jėgos naudojimą. Tiesa? Tai vienas iš klausimų, kuris turi būti išspręstas per tiesiogines derybas tarp dviejų valstybių.
- Baltijos šalių kelias į laisvę buvo taikus. Ar palestiniečiai su teroristų atakomis prieš civilius taikinius yra verti jų valstybės pripažinimo?
- 1991 m. sausį Kremliaus valdžia nusprendė, kad tas kelias nebeturi toliau tęstis taikiai. Buvo priimtas sprendimas sutraiškyti jūsų embrioninį valstybingumą karinės jėgos priemonėmis, dangstantis tautinių mažumų ar net žmogaus teisių gynimu. M.Gorbačiovo teisė į garbingą vietą istorijoje remiasi tuo, kad paskutiniu momentu jis atsitraukė nuo prarajos. Štai kodėl Baltijos tautos galėjo taikiai atsiskirti nuo kolonijinės valdžios. Jei Gorbačiovas būtų atkakliai laikęsis jėgos panaudojimo, viskas būtų virtę didžiuliu kraujo praliejimu. Ar dabar Izraelį valdantys ekstremistai yra tokie toliaregiai, kaip Gorbačiovas? Labai gaila, bet ne. Štai todėl jiems reikia padėti.
Prisiminkite: buvo laikas, kada Vakarų lyderiai (ir Reiganas, ir Thatcher) pravardžiavo Nelsoną Mandelą „komunistiniu teroristu“. Dabar Mandela gerbiamas visame pasaulyje kaip atlaidumo ir susitaikymo simbolis. Jis yra puikus pavyzdys, kaip taikiai gali būti išspręstas ilgalaikis kamuojantis konfliktas. Jis parodė ryškų pavyzdį, kuriuo visi turime sekti.
- Ar mažos valstybės neturėtų tenkintis sekdamos didžiosiomis šalimis, kada kyla klausimas apie kontraversiškų tarptautinių problemų sprendimą?
- Na, mes to nedarėme, ar ne, - kai nusprendėme palaikyti jūsų atkurtos nepriklausomybės siekį nežiūrint tėviškų Bušo ir Kohlio patarimų?