Vienas požiūrio taškas atviras ir pozityvus, kitas – skaudus ir perspėjantis apie pavojus, tykančius tų, kurie pamilo žmogų iš svetimos kultūros ir kitokios religijos.
Turiu prisipažinti, jog lietuvaičių nuotraukos su arabų moterims būdingais galvos šydais iš pirmo žvilgsnio atrodo labai neįprastai, gal net šokiruojančiai. Nors laikau save tolerantišku žmogumi ir, rodos, siekiu suprasti bei atjausti kitokį, šis susidūrimas man atvėrė, kiek daug inertiškumo mano mąstyme ir kaip nelengva pakelti tą (moterį arba vyrą), kurie netelpa į suformuotą „tinkamo“ tautiškumo ar dorovės sampratą. Galbūt nuotaka su rūtų vainikėliu, o ne su nikabu ar burka ir labiau įkūnytų lietuvybę, tačiau ar tai ne idealistinis utopinis lūkestis?
Esu dalyvavęs vestuvėse, kuriose tuokėsi lietuvė krikščionė ir musulmonas indas. Jie susipažino studijuodami Anglijoje ir kūrė šeimą ne su paslėptais motyvais gauti vizą ar pan., o iš meilės. Savo skirtingų religinių įsitikinimų neatmetė, bet stengėsi juos pagarbiai priimti, kaip kitos, ne žemesnės, o savitai turtingos kultūros ženklus. Gyvendamas Airijoje ir bendraudamas su lietuvių bendruomene Dubline, susipažinau su lietuve, kuri ištekėjo už jordaniečio. Kai kurie jos pažįstami atsargiai ir įtartinai žvelgė į šias vedybas, nes įžvelgė kitus nei meilė motyvus. Tačiau nuoširdumas, su kuriuo jaunikio tėvai ir artimieji Jordanijoje pasitiko savo marčią – tai progai pramokę šiek tiek lietuviškai, jie sugiedojo krikščionišką giesmę – pradėjo sklaidyti dvejones. Kiek žinau, ši pora laimingai gyvena iki šios dienos.
Ar tikrai religinės konversijos vyksta tik viena – Islamo – kryptimi? Kokios pagrindinės jų priežastys ir ar šis reiškinys griauna mūsų tautinę tapatybę?
Visų pirma reikia pastebėti, jog krikščionių misionieriai iki šių dienų darbuojasi Afrikoje, Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje – šalyse, kuriose yra labai didelės Islamo išpažinėjų populiacijos, – nekalbant apie Europos valstybes. Krikščionių konferencijose esu sutikęs misionierių, visiškai pasišventusių evangelijos skelbimui gyvenantiems islamo kultūroje ar kilusiems iš jos. Arabų šalyse prozelitavimas faktiškai neįmanomas, nes už religinę konversiją baudžiama mirtimi. Atsivertimų į krikščionybę pasitaiko, tačiau krikščionių naujatikiai išlieka anonimais, toliau meldžiasi mečetėse, tik jau Jėzui Kristui – iš čia yra kilęs net misiologinis terminas „anoniminiai krikščionys“.
Taigi, šiandien galime pasiskaityti ar pasiklausyti tiek buvusių krikščionių, atsivertusių į islamą, tiek musulmonų, tapusių krikščionimis, liudijimų. Pastarųjų viešojoje erdvėje beveik nėra, saugantis musulmonų radikalų keršto. Šitos taisyklės nepaisymas gali brangiai kainuoti. Pavyzdžiui, Johnas Doe, padavė į teismą presbiterionų bažnyčią Tulsoje Oklahomoje (JAV), kuri internete publikavo jo atsivertimo iš islamo į krikščionybę istoriją. Šis buvęs musulmonas, nuvykęs į gimtąją Siriją, buvo sučiuptas, subadytas, peršautas, o ištrūko tik pats nušovęs vieną savo kankintojų.
Tikrai sutikčiau su amerikiečių žurnalistės išvada, kad lakmuso popierėliu islamą išpažįstančiose kultūrose galėtume laikyti požiūrį į religines mažumas, nebūtinai krikščionis. Atėjus politinei ar ekonominei krizei, atpirkimo ožiais tampa ne tik krikščionys, bet ir musulmonai, priklausantys kitai islamo srovei, kaip antai šiitai. Nereikėtų pamiršti, jog islamas nėra vienalytis. Rimtos teologinės ir istorinės perskyros vien devintajame dvidešimto amžiaus dešimtyje nusinešė apie milijoną gyvybių karuose tarp Irako sunitų ir Irano šiitų.
Vis dėlto, islamo nederėtų laikyti vien kraują liejančia religija ir į musulmonus skersuoti kaip į teroristus. Pastarieji dažniausiai būna religingi ir priklauso fundamentalistinėms, radikalioms ir į džihadą orientuotoms srovėms, tačiau jie nėra viso islamo atstovai. Islamo kultūroje subrendo tokie mąstytojai, kaip Avicena, vyko tokie intelektualiniai sąjūdžiai, kaip nahda („renesansas“), siekę integruoti europietiškas Švietimo amžiaus idėjas.
Dvejojantiems, ar gali būti kas nors gražaus ir gero Artimųjų Rytų kultūrose, siūlyčiau paskaityti Khaledo Hosseinio romanus – „The Kite Runner“ („Bėgantis paskui aitvarą“) ir „And the Mountains Echoed“ („Kalnų aidą“), atveriančius subtilų estetinį žvilgsnį į supantį pasaulį. Neskaitęs jų, niekada nebūčiau pagalvojęs, jog Kabulas gali būti toks svajingai gražus, o Afganistanas – toks daugialypis. Šie skaitiniai paliko gilų įspūdį ir padėjo formuotis simpatizuojančiam, o ne stigmatizuojančiam požiūriui į kitokį. Naivu būtų manyti, kad sąlytis su tokiais tekstais ir jų autorių pasaulėžiūra menkintų mūsų tautinę savimonę, ar juo labiau išjudintų krikščioniško tikėjimo pamatus. Galbūt būtent tokia pasaulėjauta, turiu omeny Khaledo Hosseinio žvilgsnį, paskatino kai kurias lietuves merginas sumainyti žiedus su arabų vyrais?