G. Mažeikis. Girdžiu veidmainiavimą: užuojautą aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu

1789 metais liepos 14 dieną buvo šturmuota ir užimtas Bastilijos kalėjimas-tvirtovė. 2016 liepos 14 sulaukėme atsakymo. Laiko ratas apsisuko. Labai borchesiška. 1789 metais kalėjime tuo metu buvo vos keli kaliniai ir jokios strateginės reikšmės tvirtovė neturėjo. Tai buvo tik tamsus absoliutizmo valdžios simbolis.

Tačiau vienas iš kelių tuometinių kalinių buvo ypatingas. Bastilijos kalėjimo „apartamentuose“ buvo įkalintas Marquisas de Sade‘as, kuris ten rašė ir slapta, per patikėtinius, skelbė savo erotinius-šviečiamuosius romanus. Šturmas išlaisvino de Sade‘ą ir jis, atsidėkodamas ir kupinas išsivadavimo aistros, pasakė sukilusiai miniai pirmąją revoliucinę kalbą! Dabar de Sade‘ui jau nebereikėjo slėpti savo idealų. Šis nedidelis simbolinis veiksmas – šturmas ir de Sade‘o išlaisvinimas, jo vieša kalba tapo tolima įžanga į naują Europą, į ES, kuri atvedė iki Nicos teroro Bastilijos šturmo dieną. Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai.

Žinoma, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos oficialūs šūkiai ir konstituciniai siekiniai buvo visai kitokie, nei juos skelbė de Sade‘as. 2016 metų Iiepos 15 d. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, atsakydamas į Nicos teroro aktą, pakartojo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šūkį: „laisvė, lygybė, brolybė!“ – „Liberté, égalité, fraternité!“ Neabejotina, teroro veiksmas buvo nukreiptas prieš liberaliąją – laisvės ir lygybės Europą, bet, simptomiškai, ir prieš de Sade‘o dvasios išlaisvinimą! De Sade‘o revoliucijos metu skelbė savo seksualinių laisvių manifestus, kalbėjo apie naujos šeimos projektus, rengė savo konstitucijos projektą, kuris jau tuo metu buvo laikomas beprotybe. Ir šiandien jo samprotavimai apie privalomą seksą ir incesto įgalinimą skamba kraupiai. Tačiau jo ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ir mažiau įsikūrė Europoje ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.

Po revoliucinio teroro, pilietinio karo ir Napoleono karų Revoliucijos idealai daugiau ar mažiau įsitvirtino Naujojoje Europoje. Šie karai atvėrė tautoms ir klasėms laisvių viziją, paskatino kovai už lygybę ir ... Bastilijos šturmo paraštėse – už apšviestąjį ir laisvą seksualumą. Po daug metų, Rusijos Spalio revoliucija taip pat pabandė išlaisvinti šeimą, tik jau socialistinę. O jos de Sade‘u tapo Aleksandra Kolontai. Ji, taip pat būdama didikų kilmės, kvietė Naują erą laisvai meilei ir rėmė nudistų paradus Raudonojoje aikštėje, kurie kėlė siaubą Leninui ir Trockiui.

Europos laisvės nebuvo vien tik žodžio, bet ir erotikos, ir susijusių laisvų karikatūrų ir, galiausiai, Prancūzijos satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“, prieš kurį buvo surengtas teroro veiksmas. Napoleonas Bastilijos šturmo idealus išplatino visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, Kaune ir Vilniuje, kur jo kariuomenė žygiavo į abi puses. Tačiau ne visur laivės užkratas veikė. Neatsitiktinai „Brexit“ šalininkai Napoleono karus nurodo kaip ES prielaidą. Žinoma, tai populistinis ir propagandinis gąsdinimas, tačiau šie bauginantys dūmai – ne be realios ugnies. ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.

Jakobinai, revoliucijos idealų gynėjai, ir de Sade‘as nėra tiesiogiai susiję, tačiau paraštėse jų idealai susilieja. Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais. Tačiau tai anaiptol nemenkina Bastilijos šturmo reikšmės. Gaila, kad ši šventė vis dar yra Prancūzijos, o ne ES.

Nica yra elitinis, prabangus, apsinuoginęs, erotiškai įkaitęs kurortas. Kažin ar apčiuopsite čia daug „Liberté, égalité, fraternité!“, tačiau de Sade‘o ir Bastilijos šturmo ironija, pastišas čia yra gyvi. Būtent yra gyva ironija, išnaša, nuoroda, o ne tikroji jakobinų energija. Klausimas vienas, ar Nicos teroro aktas pažadins naujuosius jakobinus, ir ar jie bus Prancūzijos ar ES jakobinai? Ar šie jakobinai bus socialiai orientuoti? Ar tie jakobinai įsiskverbs į ES saugumo sistemą ir ja naudosis?

Iki šiol ES saugumo struktūros buvo pasyvios ir neturėjo ideologijos, o gynė įstatymą. ES saugumo sistema yra kaip Nicos dvasia: lyg ir laisva, bet nepuolanti, tvarkinga, bet neginanti, ji neturi ideologijos ir yra valios požiūriu nusilpusi. ES saugumo sistema atstovauja veikiau Liudviko XVI Versaliui, ikibastiliška, o ne jakobiniška.

Šis teroro aktas buvo nukreiptas prieš duris, už kurių tūno galingos revoliucijos dvasios. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos jakobinai griovė vieną tvarką ir įtvirtino kitą: žodžio laisvės, lygybės, brolybės, bet ir kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių. Kažin ar daugelis ES tautų su savo klerikaliniu fundamentalizmu yra pasirengę tokiam „negailestingai laisvinančiam“ jakobinų prisikėlimui?

Kai buvo surengta ataka prieš „Charlie Hebdo“ Lietuvoje teko susidurti su nesibaigiančia veidmainyste: užjaučiant aukų artimuosius buvo smarkiai kritikuojamas savaitraštis. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įkvėpta Europos dvasia Lietuvoje buvo leisgyvė. Jos vietą vis dar buvo užėmusi Jėzuitų Europos, Europos iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, šmėklos.

Šiandien girdžiu tą patį veidmainių šnekėjimą: užuojautą aukoms su visišku Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu. Šia prasme teroristai yra sąžiningesni: jie yra atviri ir negailestingi priešai, kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako.