Abejingai žiūrima ne tik į tolimąją Indiją. Paskaičius žiniasklaidos pranešimus aišku, kad Indijos ramų gyvenimą sujaukė kažkokie teroristai islamistai, matyt iš Pakistano (o kaip gi kitaip) ir visas įdomumas čia baigiasi.... Žinios dramatiškos, tačiau argi pirmas kartas?.. Kažkas vyksta Tailande, bet labai toli ir neaktualu, kažkas protestuoja dėl įkaitų grobimo Kolumbijoje, bet tai juk ne mūsų žmonės.

Niujorko valdžia perspėjo apie galimus teroro išpuolius požeminiuose raukiniuose, o televizija rodė, kaip tūla moteriškė prieš TV kamerą visai abejingai sakę, kad gyventi reikia, niekur nedingsi. Kažkur prie Afrikos krantų piratai puola laivus, ir niekas labai dėl to nepergyvena. Piratai atsipalaidavę laukia naujo grobio, o kariškiai bijo paliesti šiuos „civilius“.

Tai tik vienos savaitės įvykiai. Visus juos vienija terorizmo, neteisėtumo, nusikalstamumo ir globalizacijos proceso bendrasis vardiklis. Terorizmas jau nebe koks nors siaubingas žodis. Tai normali „normalios“ politikos sąvoka.

Terorizmo galimybė strateginėse koncepcijose buvo numatyta, tad jai savotiškai ir pasiruošta. Tačiau strategai netikėjo, kad terorizmo grėsmė tokia didelė, kur kas didesnė, nei realiai galvota. Pasiruošta terorizmui, gal net globaliam, tačiau nėra jokios veikiančios strategijos.

Vakarų politikams dėl perdėto politinio korektiškumo svarbu įrodyti, kad ne viskas tiesa, ką matome ir jaučiame. Visų pirma, kad karas prieš terorizmą nėra civilizacijų karas, o techninė karinė operacija prieš netyčia atsiradusius nusikaltėlių būrelius.

Egidijus Vareikis:
Net ir kalbėdami apie terorizmą jam... padedame. Jei jis tampa politikos kasdienybe, tenka konstatuoti, kad bokštų-dvynių griovimas anuomet pasiteisino.

Civilizacinis karas – tai jau kova prieš kultūrą, religiją, specifinį gyvenimo būdą, prieš visa tai, kas formuoja civilizacijos bruožus. Civilizacijų karo negalima laimėti techninėmis priemonėmis, negalima laimėti nenaikinant civilių gyventojų, negriaunant materialios kultūros. Teroristai neturi karo pabaigos ir pergalės strategijos, tačiau permanentinę chaoso strategiją jie paruošė. Vyksta juk būtent tai, kiek besistengtumėme šią tiesą neigti.

Besigydydami rugsėjo 11-sios žaizdas, amerikiečiai nutarė, kad terorizmas yra reiškinys, kurį reikia likviduoti. Pasaulyje jo neturėtų būti. Metams praėjus galima tvirtinti, kad vargu, ar pavyks šią problemą taip parastai panaikinti. Terorizmas darosi nauja blogio imperija, su kuria reikia išmokti… sugyventi. Pastarosios savaitės įvykiai rodo, kad mokomės neblogai.

Katalikai, dažniau lankantys bažnyčią ar bent pažvelgiantys į Švento Rašto dienos skaitinius, tikriausiai atkreipė dėmesį, kad laikotarpyje prieš Adventą Pirmasis Šventojo Rašto skaitinys būna ištrauka iš Apreiškimo Jonui knygos, dar žinomos Apokalipsės vardu. Apokalipsė pažodžiui – apreiškimas, tačiau ne vienam jis reiškia veikiau pasaulio pabaigą.

Taigi, ar ta apokalipsė jau čia pat? Kalbant politikos terminais, šiandien ateities prognozės išties rimtai kalba apie mažiausiai šešis dalykus, pakeičiančius dabartinę Pasaulio tvarką ir mūsiškės euroatlantinės civilizacijos sukurtą pasaulį.

Pirmas – demografija arba demografinės disproporcijos, kaip žinia, materialinės gėrybės sutelktos daugiausiai „senstančiose“ ir savęs nebereprodukuojančiose bendrijose, tuo tarp žmogiškasis potencialas kaupiasi kitur. Darbingų ir neturtingų minia jau dabar nepaiso tvarkos – pilietybės įstatymų, valstybių sienų, atviros visuomenės, netgi finansinės tvarkos. „Tvarkingasis“ pasaulis akivaizdžiai pralaimi demografijos fronte. Piratai Somalio pakrantėje - daugiausiai jauni žmonės, Somalio kaimynė – Jemenas – šalis, turinti didžiausią procentą gyventojų dar nesulaukusių 15 metų. Jie, o ne mes, yra pasaulio ateitis.

Egidijus Vareikis:
Kariauti dėl pranašo Mahometo problemų tampa garbingiau nei kurti modernias technologijas, ir kovotojai, beje tomis technologijomis besinaudojantys, laimi. Laimi ir todėl, kad nepripažįsta garbingos kovos taisyklių.
Antras – klimato kaita. Nors jos ilgalaikis poveikis dar neįrodytas, tačiau vis mažiau tikinčiųjų, kad pavyks išvengti kaitos pasekmių. Ar gali dabartinė demokratinių valstybių bendrija sustabdyti šį geobiologinį procesą. Klimato kaitos negalima sustabdyti, nes nėra tam reikiamų instrumentų ir visuotinio „tvarkingo“ sutarimo. Blogiausia ekologinė situacija yra rajonuose, priklausančiose šalims, kurias labai sunku priversti ką nors keisti. Sąrašas mirga Rusijos ir Kinijos vietovių pavadinimais, o šioms šalims nelabai motais, ką apie jas galvoja „kultūringasis“ pasaulis.

Trečia – energetinis saugumas. Tai specifinė rinka, kurią nulemia dažnai ne rinkos dėsniai ir sąžininga prekyba, o gamtos turtai. Energetinio saugumo problema verčia į „civilizuotų“ valstybių gretas priimti visai nedemokratiškas, bet energetiniais resursais turtingas šalis, kad ir tą pačią Rusiją ar kokį Azerbaidžaną. Pastarosios šalys suvokia, kad tradicinės Pasaulio tvarkos nuostatos yra tik formalumas.

Ketvirta – postmodernus mąstymas, atmetantis mokslines tiesas, o taip pat teisės ir tvarkos racionalumą. Mokslo tiesas ir žinias, keičia prietarai ir nuomonės, mokslo kultą keičia „žvaigždžių“ kultas, žinojimo vietoje įsivyrauja individualizuotas tikėjimas. Kariauti dėl pranašo Mahometo problemų tampa garbingiau nei kurti modernias technologijas, ir kovotojai, beje tomis technologijomis besinaudojantys, laimi. Laimi ir todėl, kad nepripažįsta garbingos kovos taisyklių.

Penkta – valstybės ir tarptautinių struktūrų erozija, neformalizuotas bendravimas tarp bendrijų. Pasitikėjimas valstybės galia ir politinės valdžios sprendimais pastebimai sumenkęs. Bendravimas apeinant valstybę kaip tam tikrą bendriją atstovaujantį atributą. JAV kariauja ne prieš Iraką, kariauja prieš kažką, kas net pavadinimo neturi. Izraeliui kaip valstybei prieš porą metų teko susikauti su... visuomenine organizacija Hezbolah, ir ši kova buvo sunkesnė nei karas prieš respektabilias arabų valstybes. Terorizmas kaip tik ir kyla iš nevalstybinio sektoriaus.

Jau minėti Somalio piratai galingi ne todėl, kad už jų stovi galingos valstybės. Jie pavojingi, nes nepriklauso jokiai valstybei.

Galiausiai – šešta – globalusis kaimas. Globalizacijos bendravimo galimybės leidžia idėjas, nuomones, įsitikinimus lengvai tiražuoti ir skleisti praktiškai visame pasaulyje. Juodoji šios globalizacijos pusė yra ta, kad lengva skleisti blogąsias (kaip mes jas suvokiame) idėjas. Nepaprastai lengvai realizuojami žmogiški kontaktai leidžia klestėti nusikalstamoms struktūroms, ginklų prekybai ir panašiai. Globaliame kaime valstybės iš viso nereikia. Apokaliptines doktrinos terorizmui ir yra pačios tinkamiausios.

Tad net ir kalbėdami apie terorizmą jam... padedame. Jei jis tampa politikos kasdienybe, tenka konstatuoti, kad bokštų-dvynių griovimas anuomet pasiteisino. Klausimas tad labai paprastas – ar toms išvardintoms šešioms naujienoms reikia priešintis? Jei tai tikrai naujos tvarkos ženklai, priešinimasis bevaisis. Ar blogąsias šalis imti ir „prisijaukinti“, taip sušvelninat mums grėsmingas būsimosios tvarkos pasekmes. O gal tiesiog susitaikyti su tuo, kad politinės pasaulio tvarkos vertybės, kurias giname, ne tokios jau ir vertybės.