Ukrainoje besitęsianti suirutė sudaro ypač palankias sąlygas kontrabandos gabenimui per jos teritoriją, ir jaučiamas vietinio nusikalstamo pasaulio atstovų suaktyvėjimas, be to naujai į tokią veiklą įsitraukia smulkūs verslininkai ir pavieniai asmenys, turintys priėjimą prie paklausių prekių ar potencialiai naudingų asmeninių ryšių, ir ieškantys greito būdo pasipelnyti.
Anot Vašingtono Karnegio centro mokslininko Paulo Stronskio, dalis kovotojų regione yra buvę organizuotų nusikalstamų grupuočių nariai, dalis prisijungusiųjų prie kovotojų įsitraukia į nusikalstamą veiklą, bet abiejose barikadų pusėse daugėja smurto, reketo, narkotikų gabenimo atvejų. Stambiosios Rusijos nusikalstamos grupuotės taip pat aktyviai siekia užmegzti naujus ar stiprinti esamus ryšius su Ukrainos ir Krymo srities kriminalinės, biurokratinės ir politinės aplinkos atstovais didelio pelno perspektyvas žadančiame regione.
Rusijos Solntsevo gauja – vienas pelningiausių ir labiausiai išvystytų tarptautinio organizuoto nusikalstamumo pavyzdžių – anot Niujorko Universiteto profesoriaus Marko Galeotti, pradėjo derybas su Krymo nusikalstamo pasaulio atstovais dar prieš 2014-ųjų referendumą dėl šios teritorijos kontrolės ir jėgų persiskirstymo, ir tikėtina, jog kitos stambios grupuotės neatsilieka.
Besikeičiant šalies teritorijų statusui, ir nusikaltėliams perimant ar prarandant kontroliuojamas sritis, konkurentams taip pat atsiveria nauji kontrabandos keliai ir metodai. Jau 2014-ųjų lapkritį Markas Galeotti atkreipė dėmesį ne tik į suintensyvėjusį kontrabandos judėjimą per Ukrainą, bet ir naujas logistines tendencijas: kariniais laivais nelegaliai į Krymą atgabentos cigaretės pradėjo pasiekti Turkiją; Lotynų Amerikos kokainas ir Afganistano heroinas per Ukrainą buvo vežami į Vakarus, o vogti Skandinaviški automobiliai – į Pietines Europos valstybes; ginklai nelegaliai pradėti gabenti net iš Europos į Rusiją. Panašiai suaktyvėję ir prekybos žmonėmis kanalai; be to, dar prieš prasidedant konfliktui šiuo atžvilgiu Ukraina buvo vienas problematiškiausiu taškų Europoje.
Dėl naujų alijansų ir teritorinės kontrolės pasikeitimo atsiveria galimybės diversifikuoti kontrabandą, plėsti klientūrą. Odesos uostas jau kurį laiką garsėja tarptautiniuose nusikalstamuose sluoksniuose kaip pervežimo taškas įvairiai kontrabandai, kuriuo naudojasi tiek narkotikų, tiek ginklų prekeiviai (įskaitant ir legendinį Viktorą Boutą).
Įtariama, jog 1994-aisiais ši grupuotė mėgino parduoti 27 kilogramus urano 238 – tai rodo, kad grupuotė jau yra mėginusi realizuoti minėtą potencialą. Tarp kitų nerimą keliančių grupuočių, aktyviai įsitraukusių į kriminalinio pasaulio restruktūrizaciją, minėtina ir Semion Mogilevič gauja: grupuotė, kurios veikla apima prekybą narkotikais, ginklais, žmonėmis bei neteisėtai įgytomis meno vertybėmis, kaltinama mėginimu 2008-aisiais parduoti urano Kolumbijos FARC karinei grupuotei, o anksčiau – derėtis su Osama bin Ladenu dėl galimo branduolinių medžiagų parūpinimo.
Tai liudija apie jų susidomėjimo ir prieigos prie pavojingų medžiagų mastą bei verslo bei politinių ryšių platumą. Mogilevč sieja ryšiai su Ukrainos verslo magnatais, 2010-aisiais spaudoje buvo plačiai kalbama apie jo galimą įtaką „RosUkrEnergo“ kompanijoje, o cituojami Ukrainos saugumo tarnybos ir buvusio prezidento Kučmos pokalbiai sudaro įspūdį, jog Mogilevič gali sieti ir artimi ryšiai su Putino aplinka. Tad susidomėjimą ir pajėgumus gabenti tokią kontrabandą turintiems sluoksniams skverbiantis į Ukrainą verta susimąstyti apie didėjančią riziką.
Reiktų nepamiršti ir pavienių ar mažiau organizuotų oportunistų, ieškančių sandorio galimybių parūpinti, pervežti ar parduoti radioaktyvių medžiagų besidomintiems pirkėjams iš teroro ar nusikalstamų grupuočių. Kone dešimtmetį po Sovietų Sąjungos žlugimo vis pasigirsdavo atvejų, kai smulkūs Lenkijos, Slovakijos, Baltarusijos, ir kitų šalių kontrabandininkai, išvystę ryšius organizuoti prekybai prabangos prekėmis ar kokybiškais maisto produktais, pamėgindavo juos panaudoti prisodrinto urano, cesio ir kitų daugiau ar mažiau radioaktyvių medžiagų gabenimui.
Suirutė, prasta sienų apsauga, ir gandai apie tokių prekių paklausą dažnai paskatindavo pelno ieškančius žmones pamėginti pasinaudoti situacija. Pavyzdžiui, 1994-aisiais keletas tokių verteivų traukiniu iš Maskvos į Prahą atsigabeno 2,7 kg prisodrinto urano, kaip manoma, pavogto iš Obninsko instituto, ir kone metus ieškojo klientų šiam kroviniui parduoti, kol galiausiai buvo sulaikyti Vokietijos saugumo tarnybų. Nors nuo to laiko situacija gerokai pasikeitė, bet per pastarąjį dešimtmetį panašaus pobūdžio incidentų nemažai užfiksuota Gruzijoje – net keletas bandymų per jos teritoriją gabenti iš Rusijos (dažnai dar Sovietiniais laikais) pavogtas radioaktyvias medžiagas aptikta 2010-aisiais, šaliai ėmus aktyviai bendradarbiauti su JAV siekiant užkirsti tam kelią. Vienas naujausių paviešintų atvejų – Moldovoje: 2014-ųjų gruodį sulaikyti septyni vyrai gabenę 200 g urano, 1 kg merkurijaus, ir daugiau neaiškios kilmės medžiagų.
Taip pat tikėtinas scenarijus – galbūt mažiau dramatiškas, bet nemažiau pavojingas – kad valstybės (pavyzdžiui, Šiaurės Korėja), siekiančios medžiagų ir technologijų savo raketų ar branduolinėms programoms, galėtų per tarpininkus pasinaudoti tokiais naujai besiformuojančiais kontrabandos gabenimo keliais. Ukrainos nusikalstamos grupuotės kaltinamos įsitraukę į panašią veiklą jau prieš 20 metų: JAV žinybos teigia, jog 1995-aisiais Ukrainoje registruotais lėktuvais buvo skraidinamos balistinių raketų paleidimo kompleksų dalys iš Šiaurės Korėjos į Iraną, o 2013-aisias JTO ekspertai įtarė Ukrainos aviacijos magnatą transportavus 16 milijonų dolerių vertės raketų, RPG ir MANPADS sistemų siuntą tarp šių šalių.
Pastaruoju metu nelegalių karinių ar kitų kontroliuojamų technologijų brokeriai dažnai siekia kontaktų su Vakarų Europos gamintojais ir tuomet ieško teritorijų su silpnesne sienų apsauga ar palankiomis galimybėmis pasinaudoti biurokratiniais-politiniais ryšiais, per kurias jas galėtų transportuoti klientams – situacija Ukrainoje daro ją vis labiau tikėtinu tokių operacijų taikiniu. Tiesa, pasiekus susitarimą su Iranu, nelegalių pavojingų prekių srautai į šią šalį turėtų ilgainiui sumažėti, tačiau netrūksta kitų valstybių-klienčių.
Lietuva iki šiol buvo kiek atokiau nuo tokio masto ginklų, tačiau pavojingų medžiagų ar dvejopos panaudos prekių kontrabandos, jų gabenimo keliams slenkantis link Ukrainos tokia rizika didėja. Ypač tai būtų sietina su tenykščių kriminalinių sluoksnių siekiais užmegzti ryšius, kurie suteiktų prieigą prie ES ir kitų Vakarų rinkų ir teritorijų tolimesniam prekių pervežimui. Svarbu, kad Lietuvos ir Europos teisėsaugos atstovai atkreiptų dėmesį į potencialų tokių ryšių formavimąsi, atidžiai stebėtų tendencijų pokyčius vietinėse kriminalinėse struktūrose ir kontrabandos judėjime, ir būtų pasirengę reaguoti į galimai besikeičiantį grėsmių tipą ir lygį. Tuo tarpu Ukrainos nusikalstamų struktūrų bandymai pasinaudoti Baltijos šalių finansinėmis struktūromis pinigų plovimui, pastebimi bent nuo 2010-ųjų, gali suaktyvėti suirutėje stambiam kapitalui paliekant ne tik Ukrainą bet ir Rusiją.
Eglė Murauskaitė yra tarptautinio saugumo klausimų ekspertė, ir mokslinė bendradarbė prie ICONS projekto Merilendo Universitete.
Straipsnyje išdėstytos autorės mintys neturėtų būti interpretuojamos kaip oficiali atstovaujamos institucijos pozicija.