Beje, yra kas ją nukreipia reikalinga linkme, ir mes net nepajuntame, kaip ja nužengiame: taip, dėl tragedijos Domodedove kalti kaukaziečiai, nebūtinai čečėnai, kaip pasakė V.Putinas, o gal nenugalimoji efemeriškoji „Al Qaeda“...

Kai analizei nėra vietos...

JAV Austino mieste įsikūrusios nevyriausybinės pasaulinės žvalgybos agentūros STRATFOR viceprezidentas Fredas Burtonas specialistams skirtame analitiniame pranešime „Teroro aktų tyrimo problemos“ (kompanijos svetainę galima rasi čia www.stratfor.com) tvirtina, kad iškart po teroro akto mus užplūsta daugybė padrikos ir nuolat perdirbinėjamos informacijos, ir tuomet mes nepajėgūs objektyviai jos įvertinti.

Kita vertus, pasaulio analitiniai centrai, tokie kaip britų Mi-5 arba žvalgybos tarnyba Vašingtone, negauna žinių iš vietos. Jos siunčia savo atstovus arba bando jų rasti vietoje iš liudininkų. Bet ir jų teikiama informacija pagrįsta vien emocijomis, kas, žinoma, natūralu, todėl iš jos galima išpešti nedaug naudos. Dažniausiai mobiliaisiais telefonais nufilmuoti pirmieji vaizdai sukelia tik šoką, nes iš jų negali suprasti, kur, kada ir kas įvyko. 

Tik po kokių 24 valandų mes stebime kitą reportažą iš sprogimo vietos oro uoste: didžiulis ugninis kamuolys, galinga smūgio banga, skriejantys kūnai... Specialistams tai vertingas instrumentas tyrimams, tačiau juo kaip tyrimo medžiaga jie gali pasinaudoti tik praėjus kokiai parai... Vadinasi, tvirtina F.Burtonas, kruopšti antiteroristinė analizė įmanoma tik po tam tikro laiko.

Ankstyvieji teroristai prieš asmenis

Bet mes ištempkime tą laiką iki terorizmo istorijos mastų ir pažvelkime, kaipgi jis mutavo.
Aleksejus Michailovskis (turbūt garsus rusų žiniasklaidos prodiuseris?) prieš keletą metų neįprastoje savo publikacijai svetainėje Medportal.ru rašė, kad pirmieji organizuoti teroristai Žemėje buvo ne musulmonai, o žydai. I-me m.e. amžiuje dabartinio Izraelio teritoriją valdė romėnai, ir tuomet žydai pradėjo priešintis okupantams. Tuomet sprogmenų ir šaunamųjų ginklų nebuvo, tad jie praktikavo žiaurius politinius nužudymus. Vadinamieji „sikarijai“ (pirmoji organizacija, daugelio istorikų laikoma teroristine, siautėjusi Judėjoje; pavadinimas kilęs nuo lot. sica – durklas, trumpas kinžalas) žudydavo romėnus ir su jais bendradarbiavusius žydų aukštuomenės narius.

Jų patyrimą perėmė arabai, ir XI a. pradžioje atsirado musulmonų šiitų (asainų) sekta, kuri naikino kilmingus kitataučius. Šiuolaikiniuose Artimuosiuose Rytuose teroro taktiką naudoja radikalios islamistų grupuotės.

Vakaruose žodis „terorizmas“ buvo pradėtas naudoti Prancūzijos revoliucijos metu. 1793-1794 m. monarchijos žlugimo pradininkas Maximilienas Robespierre‘as paskelbė terorą revoliucijos priešams. „Teroras, - sakė jis, - tai ne kas kita kaip teisingumas, griežtas adekvatumas, bausmės neišvengiamumas, dorovės įsikūnijimas“. 1793 m. tapęs revoliucinės vyriausybės vadovu, jis nugramzdino šalį į keršto jūrą, bet ir pats „dorovės įkūnytojas“ neišvengė giljotinos.

Plataus masto teroras pasireiškė 1820 m. Italijoje, kuri dar nebuvo savarankiška valstybė. To meto italų mafija, nuolaidžiaujant valdžiai, teroro priemonėmis kovojo su vietos monarchais: žudydavo policininkus, kalėjimų prižiūrėtojus, aukštus valdininkus, taip sėdama paniką visuomenėje.
Istorikas Gediminas Kulikauskas “Verslo klasėje“ prieš trejus metus pastebėjo, kad anais laikais teroristai buvo tapatinami su anarchistais, dar vadinamais „bombistais“ arba „dinamito riteriais“. 1866 m. Alfredui Nobeliui išradus „saugius sprogimo miltelius“ (juos sudarė nitroglicerino, sorbento ir natrio karbonato mišinys), teroristams atėjo nauja era. Jau 1894 m. anarchistai nužudė Prancūzijos prezidentą, 1897 m. – Ispanijos premjerą, kitais metais – Austrijos-Vengrijos imperatorienę, 1900-aisiais – Italijos karalių, dar po metų – JAV prezidentą ir t.t. Taip anarchistai skleidė savo politines ir filosofines pažiūras (lot. anarchia – be valdovo).

Terorizmo tėvu yra laikomas vokiečių rašytojas ir žurnalistas Karlas Peteris Heizenas, pliekęs Prūsijos ir Vokietijos vyriausybes, rašęs pamfletus apie monarchus ir buvęs priverstas emigruoti į JAV, ten apleistas ir pasimiręs. Savo amžininkus jis stebino drąsiais anarchistiniais pareiškimais (pavyzdžiui, kad Žemėje reikia išžudyti kokius du milijonus žmonių, ir tai bus didžiausia revoliucija), dėl kurių ilgai neužsibūdavo ne tik kokiam nors leidinyje, bet ir Europos valstybėje. 

Jo pasekėjas – prancūzų anarchistas Paulas Brousse‘as, kuris susidėjo su socialistais ir reformas ragino įgyvendinti „visomis galimomis priemonėmis“, netgi bombų sprogimais (dėl to jis dar vadinamas „posibilistų įkvėpėju“). Jam pritarė kitas vokiečių anarchistas Johannas Mostas, kuris savo knygoje „Revoliucinis karas“ teigė, kad geriausia propaganda – teroras. Beje, tai jo išradimas – bomba, užmaskuota kaip pašto siuntinys.

Pavojingas anarchizmo ir terorizmo mišinys

Anarchizmo ir terorizmo mada išplito ir Rusijoje. Patirties pasisėmę Europoje, rusų idėjiniai anarchizmo vadai Piotras Kropotkinas (zoologas, geografas, evoliucijos teoretikas, bet ir komunistų ir bolševikų kraštutinis ideologas, V.Lenino laidavimu 1921 m. palaidotas Novodevičės kapinėse) bei Michailas Bakuninas (XIX a. vidurio anarchizmo filosofas, dukart išvengęs kartuvių, teigęs, kad valstybė yra liaudies narvas, o jai sunaikinti būtinos radikaliausios priemonės). Šiems teoretikams paruošus teorinę dirvą, teroristai nusinešė daugelio valstybių, tarp jų ir Rusijos, vadovų gyvybes.

Jų įkvėptos atsirado ištisos teroristų vykdytojų organizacijos. A.Michailovskis pamini tik keletą aktyviausių terorisčių moterų: Sofiją Perovskają (dalyvavo trijuose pasikėsinimuose į carą Aleksandrą II), Fanią Kaplan (būdama beveik neregė, 1918 08 11 dviem kulkomis sunkiai sužeidė V.Leniną, kurių viena turėjo lemtingos įtakos jo sveikatai), Ulriką Mainchof (jau po II pasaulinio karo veikė Vokietijos „raudonosiose brigadose“, plėšusiose bankus, žudžiusiose pareigūnus ir įkaitus), Pati Herst (JAV kairiosios teroristinės grupuotės „Symbionese Liberation Army“ narė, vykdžiusi daugybę teroro aktų, nuteista 1974 m.), Shinaz Amuri (arba Vafa Indris; pirmoji palestiniečių savižudė moteris, susisprogdinusi Jeruzalėje 2002 01 29; S.Husseinas įsakė jai pastatyti paminklą Bagdade) ir t.t.

Kaip čia nepaminėsi Lietuvos žydės „Raudonosios Emmos“... Kaune gimusi žydaitė Emma Goldman paties FTB įkūrėjo Johno Edgaro Hooverio buvo vadinama „pavojingiausia moterimi Amerikoje“. Dar mergaitė persikėlusi į Sankt Peterburgą, o paskui į JAV, Emma susidėjo su darbininkų partijoms priklausančiais anarchistais ir naikino įmonių vadovus, įtakingus verslininkus, net buvo kaltinama dalyvavus pasikėsinant į JAV prezidentą W.McKinley 1901 m. (iš tikrųjų jį nužudė jaunas lenkų kilmės anarchistas Leonas Czolgoszas, kurį savo ruožtu įkvėpė italas Gaetano‘as Bresci‘s, 1900 07 29 trimis šūviais susidorojęs su Italijos karaliumi Umberto I).
Štai tokia toli gražu nebaigta anarchistų-teroristų plejada, kurią vienija vienas bruožas: tų laikų teroristai savo filosofiją mėgindavo pagrįsti įtakingų asmenų, valstybių vadovų nužudymais. Jų tikslas buvo atkreipti dėmesį į save, į savo judėjimo egzistavimą, įrodyt, kad žudymas ir naikinimas yra vienintelis būdas išspręsti dažniausiai vargingųjų problemas. Paprastai anarchistai ir teroristai būdavo kilę iš turtingų respektabilių šeimų, todėl kairiųjų organizacijoms jie būdavo geras jaukas palenkti šalininkus ir infiltruotis į darbininkų gretas.

Terorizmas keičia kryptį

Tačiau terorizmo veidas keitėsi. Vienas iš teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ vadovų Aymanas Muhammadas Rabaie al-Zawahiris, kažkada Egipto islamiškojo džihado partiją („Egyptian Islamic Jihad Party“) prijungęs prie „Al Qaeda“, pernai rugsėjį, per garsių teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone 10-metį, paskelbė straipsnį apie terorizmo raidos ypatybes. Beje, buvęs „kagėbė“ karininkas ir rašytojas Konstantinas Preobraženskis rašė, kad 1996-1997 m. al-Zawahiris dalyvavo FST instruktorių treniruojamoje stovykloje Dagestane, kad apie tai žinojęs A.Litvinenka, todėl jį ir nužudę...

Taigi, šis „Al Qaedos“ ideologas apibrėžia, kas yra terorizmas. Tai ginkluota nereguliarių formuočių, kovojančių su valstybinėmis struktūromis ir gyventojais, vykdoma prievarta, siekiant tam tikrų politinių tikslų. Jis teigia, kad nėra nei formaliai teisinio, nei intuityvaus kasdienio tikslaus terorizmo apibūdinimo. Po Šaltojo karo kova su juo virto pagrindine įvairių valstybių vyriausybių išgyvenimo priemone.

Iki II pasaulinio karo terorizmas turėjo tik idėjinę politinę kryptį – dažniau kairiąją negu dešiniąją. Po karo atsirado jo nacionalinė religinė atmaina. Kraštutiniai kairieji teroristiniai judėjimai reiškėsi Italijoje („Raudonosios brigados“), Vokietijoje (RAF), dešinieji – Lotynų Amerikoje (pavyzdžiui, „mirties eskadronai“). Ypač išgarsėjusi buvo iki šiol kitais pavadinimais Peru veikianti teroristinė grupuotė „Sendero Luminoso“ („Šviečiantis takas“), išpažįstanti marksizmą leninizmą. 9-ojo dešimtmečio pradžioje ji tarsi buvo likviduota, bet štai pernai balandį, užpuolusi kolos plantacijose dirbusius darbininkus, sunaikino 200 jų, taip pat keletą policininkų ir pareigūnų. Grupuotės lyderis Abimaelis Guzmanas 1992 m. buvo įkaltintas iki gyvos galvos, tačiau dalis „Šviečiančio tako“ pasitraukė į Kolumbiją, kur užsiima narkotikų gabenimu. Dabar kai kurie jos likučiai pasivadinę „Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotosiomis pajėgomis“ (KRGP).

Al-Zawahiris neteisina radikalių islamo grupuočių, kurios vykdo daug teroro aktų nuo Indonezijos iki Rusijos ir JAV, tačiau mano, kad „Al Qaeda“, kažkada sukurta CŽV kovai su sovietų invazija į Afganistaną ir dabar Vakarų nekontroliuojama, vykdo ne teroristinę misiją. Jis tvirtina, kad daugelis pasaulio šalių įsijungė į antiteroristinę kampaniją vien todėl, kad pateisintų savo iškeltus politinius šūkius ir išliktų valdžioje.

***
Šįkart sąmoningai neliečiu pastarųjų įvykių Rusijoje, jos širdyje. Aišku, kad terorizmo mutacija į antivalstybinius ir demonstratyvius išpuolius, nevengiant daug aukų, nėra paprastas kriminalinis nusikaltimas ar kerštas. Teroro aktas Domodedove, kuriam žmogiškumo požiūriu nėra pateisinimo, – tai noras atkreipti dėmesį į nesibaigiančią Rusijos kolonijinę politiką ir kartu žiaurus atsakas į valstybinio terorizmo apimtą Kremliaus elgseną. Tik valdomi emocijų mes šito stengiamės nepastebėti.