„Mokytojai skundžiasi mažais atlyginimais, o dantys – auksiniai, – piktinosi prezidentas. – Kaip tarptautinių organizacijų atstovai patikės mūsų skurdu, jei mokytojos burna pilna aukso? Tai ne mūsų kultūra ir ne mūsų tradicijos. Įsivaizduokite, kokį pilietį išauginsime, jei mokinys 10 m. mato mokytojo burnoje blizgantį auksą...“ Ir toliau jis dalijosi įspūdžiais: „Vieną kartą Šveicarijoje sutikau tadžiką. Kaip jį atpažinau? Ogi pagal dantis: visa burna švietė auksu. Buvo gėda. O jam tai atrodė gražu. Iš mūsų juokiasi, tai tiesiog kultūros stoka“.

Prezidentas pavedė bendrapavardžiui švietimo ministrui Abdudžaborui Rahmonovui kontroliuoti, kaip vykdomas šis nurodymas. Jis daugiausia taikomas jauniems mokytojams, kurių burnoje šviečiantis geltonasis metalas gali demoralizuoti jaunimą ir visuomenę. Tyrimais nustatyta, kad tokių dantų turi apie 10 proc. jaunų mokytojų. Vis dėlto ekspertai čia įžvelgia vieną problemą: jeigu valstybės tarnautojai bus atleidžiami iš darbo pagal jų nešiojamo aukso ir kitų tauriųjų metalų kiekį, Tadžikistanas neteks daugiau kaip pusės darbo jėgos, ypač pedagogų.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Nešioti auksinius dantis ir papuošalus Vidurio Azijoje reiškia gerovę ir turtą. O turtas – tai jėga. Nuotaka, kurią tėvai ketina išleisti už vyro, būtinai įsistato bent vieną auksinį dantį, kitaip ji rizikuoja neištekėti. Psichologė Nazira Rašidova sako, kad kovoti su tuo ypač sunku dar ir dėl to, jog prezidento nurodymai šalyje laikomi neginčytinais. Ji tikina, kad apie pusė žmonių, su kuriais ji bendravo šia tema, stengėsi plačiai nepraverti burnos...

Emomali Rahmonovas – ne vienintelis regiono lyderis, užsimojęs kovoti su auksiniais dantimis. Tai išbandė ir Turkmėnistano prezidentas Saparmuratas Nijazovas. 2004 m. jis nurodė jaunimui auksines karūnėles keisti baltomis...

Tadžikistanas iš tiesų varginga šalis. Tą skurdą pagilino 10 m. užsitęsusi Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną, paskui šioje šalyje vykęs pilietinis karas, kuriame aktyviai dalyvavo ir tadžikai, nuolatiniai konfliktai su Uzbekistanu, islamo opozicijos mėginimai nuversti buvusią komunistų valdžią. Pernai šalies bendrasis vidaus produktas sudarė beveik 9 mlrd. dolerių, ir šalis pagal jį užėmė 139 vietą pasaulyje. Vienam gyventojui teko vidutiniškai 1200 dolerių per metus. Pagal šį rodiklį Tadžikistanas buvo 165-tas.

Tiek Sovietų Sąjungos laikais, tiek vėliau, kai Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai puolė malšinti talibų sukilėlius ir gaudyti Osamą bin Ladeną, Tadžikistanas suvaidino svarbų Vakarų placdarmo vaidmenį, kas labai nepatiko Rusijai. Kai karinė Amerikos bazė pernai buvo išprašyta iš Uzbekistano, JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas aplankė Tadžikistano sostinę. Kaip rašė laikraštis „Daily Telegraph“, žadėdamas dideles investicijas, Vašingtono atstovas prašė leidimo naudotis prancūzų aviacijos baze, iš kurios lengviau kontroliuoti Persijos įlankos regioną. Kaip sakoma, ne už „ačiū“...

Į Tadžikistaną rankas tiesia ir Kinija. Jai padedant, šalyje vykdomi keli dideli projektai: tiesiamas strateginis kelias iš Dušanbės į Čanaką, statomi keli tuneliai, elektros linijos. Prekių apyvarta tarp dviejų šalių šiemet pasieks 200 mln. dolerių. Tadžikistanas tranzitinės šalies sąlygomis įeis į politinę sąjungą, sutrumpintai RIKI (Rusija, Indija, Kinija ir Iranas). Kitaip sakant, ši skurdi regiono šalis tampa nauja žaidėja tarp Rusijos, JAV ir Kinijos. Tiesa, kol kas E. Rahmonovui tenka autsaiderio, o jo vadovaujamai valstybei – strateginio placdarmo vaidmuo.

Bet dabar šis autoritarinio valdymo šalininkas ruošiasi prezidento rinkimams, kurie įvyks lapkričio 6 d. Jo rinkimų kovos arsenale – tokios lyg ir šypseną keliančios priemonės kaip draudimas nešioti auksinius dantis. Bet nepamirškime, kad tai – Rytų šalis, o čia viskas šiek tiek kitaip...

„Užsienio įvykių komentaras“ – darbo dienomis 17.55 val., kart. kitos dienos rytą 6.55 val.