Kaip buvo įprasta carinėje, bolševikinėje Rusijoje, pokariniame Kremliuje, N. Chruščiovas į valdžią atėjo tik mirus Josifui Stalinui. Karo metais būdamas kelių frontų karinės tarybos narys, po karo – Ukrainos KP (b) CK pirmasis sekretorius ir Ministras pirmininkas, paskui – SSKP CK sekretorius, šis generolas-leitenantas gudriai vizgino uodegą šalia „tautų vado“, o vienoje iš J. Stalino mirties versijų teigiama, kad jį Lavrentijaus Berijos rankomis nunuodijęs žiurkių nuodais...
Paskui nuo jo intrigų krito ir pats NKVD šefas bei vidaus reikalų ministras L. Berija. Metų pradžioje DELFI rašėme, kad į SSRS lyderius besiveržiančiam L. Berijai N. Chruščiovas ir pagrindiniai „enkavėdisto“ priešai Bulganinas, Žukovas, Mikojanas, Kaganovičius, Vorošilovas birželį paspendė spąstus. Birželio 17-25 d. L. Berija išvyko į Rytų Vokietiją tramdyti Berlyne prasidėjusių didžiulių vokiečių statybininkų streikų. Kitą dieną, grįžus L. Berijai iš komandiruotės, įvyko Ministrų Tarybos prezidiumo posėdis. Netikėtai buvo iškviestas konvojus ir „žmogus su pensnė“ suimtas tiesiog salėje.
Vėliau N. Chruščiovas, maršalas Georgijus Žukovas, generolas Kirilas Moskalenka gyrėsi, kad nuginklavo ir sutramdė mėginantį priešintis L. Beriją. Kalbėta, jog pastarąjį areštuojant dalyvavo ir tuo metu karjeros laiptais sparčiai bekylantis generolas majoras Leonidas Brežnevas, kuris savo ruožtu po 11 metų pašalins ir N. Chruščiovą. Yra ir daugiau L. Berijos suėmimo versijų, kaip ir gandų apie sušaudymo gruodžio 23-osios vakare aplinkybes.
Bet iš visų karjeros etapų, nuopelnų, iššūkių ir akibrokštų mums įdomus ne kartą jau aprašytas jo liberalizavimo laikotarpis ir tai, kad į tą srovę pateko ir okupuota Lietuva. Tiesa, viskas prasidėjo nuo L. Berijos, kuris po J. Stalino mirties, norėdamas įsitvirtinti valdžioje, ėmė keisti nusikalstamą nacionalinę politiką. Gegužės 20 d. SSKP CK prezidiume buvo svarstoma partinių kadrų politika Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, priimti nutarimai „Dėl trūkumų VRM darbe kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu“ ir „Dėl padėties Lietuvos SSR“.
Per keletą mėnesių L. Berija ne tik pakeitė visus vidaus reikalų sistemos vadovus respublikose, bet ir minėtuose dokumentuose pabrėžė, kad „į visas partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandis būtina rengti ir kelti vietos vadovus“. Buvo pastebėta, jog daug nomenklatūrinių darbuotojų nemoka lietuvių kalbos ir jos net nesimoko, todėl turi būti atšaukiami. Dokumentai privalo būti rengiami oficialia lietuvių kalba, o ten, kur gyvena dauguma lenkų – lenkiškai.
Kaip rašė istorikė mokytoja J. Varnienė savo 1998 m. išleistoje knygelėje moksleiviams „Istorijos konspektai: civilizacija, Lietuva, pasaulis“, kurią kai kas vadino sovietinės ideologijos kupina literatūra, nurodo, jog jau 1953m. balandžio mėnesį L. Berija, paskambinęs A. Sniečkui, piktinosi, kodėl Lietuvoje įvairiuose aukštuose postuose tiek daug rusų, kodėl antrieji sekretoriai rusai, bet kartu klausė, kodėl taip gerai gyvena kunigai. Jau tada buvo aišku, kad L. Berija A. Sniečkaus valdžioje nepaliks, bet jis pats buvo represuotas. Gi A. Sniečkus pergyveno ir patį N. Chruščiovą ir LKP CK pirmuoju sekretoriumi išbuvo 34 metus iki pat mirties 1974 m.
1953 m. birželio mėnesį prasidėjo rusakalbių vadovaujančių darbuotojų prievartinis išsiuntimas iš Lietuvos: buvo atšaukta daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų 1133 iš represinių organų, 793 – iš ministerijų ir kitų žinybų. Juos keitė „vietiniai kadrai“ lietuviai, daugiausiai Antano Sniečkaus patikėtiniai.
Nors L. Berija buvo sunaikintas N. Chruščiovo rankomis, tačiau naujasis SSRS lyderis neskubėjo naikinti L. Berijos nurodymų. Tiesa, L. Berijos nurodymai, neva atleidžiantys rusifikacijos varžtus, ne juokais išgąsdino Kremliaus lyderius. Jie ypač kėlė nerimą N. Chruščiovui, kuris buvo atsakingas už KGB veiklą Vakarų Ukrainoje. Tai jis paskleidė žinią, esą L. Berija per operos „Dekabristai“ premjerą planuoja perversmą ir prezidiumo areštą (likimo ironija: tariamas „dekabristas“ sąmokslo organizatorius kitų metų gruodį pats nukeliavo Anapilin). Visą sąmokslo prieš L. Beriją mechanizmą vaizdžiai aprašė A. Kolpakidi ir M. Seriakovas knygoje „Skydas ir kalavijas“.
Iškart po jo suėmimo abu dokumentai skubiai buvo atšaukti, kaip „siekiantys suaktyvinti buržuazinius nacionalistinius elementus“, ir išimti iš visų CK prezidiumo protokolų. Vis dėlto nuo 1956 m. rusifikacijos mastai jau neaugo, imta plačiau vartoti lietuvių kalbą, suaktyvėjo tautinės kultūros plėtra. Jau 1953 m. liepos 19 d. nurodymu raudona vėliava pakeista į trijų spalvų Lietuvos SSRS vėliavą. Atsirado tam tikrų kultūrinės autonomijos bruožų. Žinoma, visa tai kontroliavo LKP ir okupacinės struktūros.
Istorikas Vytautas Tininis savo studijoje „Sovietinė Lietuvos ir jos veikėjai“, išleistoje 1994 m., rašė, kad ši liberalizacija paskatino laisvą mintį Lietuvoje. Susilpnėjus totalitariniam režimui, 1955- 1959 m. Lietuvoje atsirado daugiau antisovietinės veiklos tendencijų, kurioms įtakos turėjo ne tik politinės reformos Sovietų Sąjungoje, bet ir 1955 m. Lenkijos ir ypač 1956 m.Vengrijos įvykiai. 1955 m. lapkričio 2 d. Kaune įvyko nesankcionuotas Vėlinių minėjimas bei susirėmimas su milicija. 1957 m. per Vėlines Kauno kapinėse susirinko apie 1,5-2 tūkst. žmonių, buvo deginamos žvakutės, giedamos giesmės. Tarp milicijos ir susirinkusiųjų įvyko susirėmimas.
Atviriems išpuoliams prieš valdžią turėjo įtakos Vakarų radijo stočių laidos ir nelegalios organizacijos. 1957 m. gruodžio mėnesį buvo demaskuota nelegali organizacija „Nacionalinis liaudies frontas“, ko gero, pirmoji Sąjūdžio užuomazga. Didelį dėmesį KGB kreipė į Lietuvos piliečius, palaikančius ryšius su Vakarų šalyse gyvenančiais žmonėmis.
Apie 1959 metus liberalizavimas išseko. Po daugybės kolonistų skundų 1959 m. gegužės 28 d. Maskvoje įvykęs SSKP CK plenumas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos KP CK darbo su
kadrais“. Jame A. Sniečkus buvo kritikuojamas dėl „besaikio“ lietuviškų kadrų kėlimo į vadovaujančius postus. Šį klausimą liepos 14-17 d. svarstė LKP CK VI plenumas.
Ir iš karto po plenumo Lietuvoje prasidėjo kadrų „peržiūra “, ypač buvo šukuojamos aukštojo mokslo ir kitos pedagoginės įstaigos, neva nesirūpinančios jaunimo auklėjimu.
Atšilimas baigėsi sulig N. Chruščiovo nušalinimu. Bet jis įžiebė tautinio pabudimo viltis, kurios realybe virto gana negreitai – po trijų dešimtmečių. Sunku tvirtinti, kad šis charizmatinis sovietinis veikėjas, kažkuo panašus į Boriso Jelcino asmenybę, sąmoningai skatino reformistines nuotaikas nacionaliniuose SSRS pakraščiuose, tačiau tas kokių 10 metų laikotarpis buvo labai svarbus Lietuvai, nuo seno pagrindinei imperijos griovėjai.