Paskui, 1946-ųjų kovo 5 d., buvo garsioji Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio kalba JAV Misūrio valstijos Fultono koledže, kurioje jis pirmą kartą pavartojo Geležinės uždangos terminą ir pabrėžė komunizmo plėtros pavojų, pastebėdamas, jog anapus Geležinės uždangos esančias valstybes ima vis griežčiau kontroliuoti SSRS.
„Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga. Už šios linijos – visos senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostinės. Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija – visi šie įžymūs miestai ir aplink juos gyvenantys žmonės yra, turiu pasakyti, sovietinėje sferoje, ir visi jie yra veikiami, viena ar kita forma, ne tik sovietų įtakos, bet ir labai didelės, o kartais vis didėjančios, kontrolės iš Maskvos pusės”, – kalbėjo jis, ir šis kvietimas stoti į kovą prieš komunizmą laikomas Šaltojo karo pradžia. Oficialiai nuleista Geležinė uždanga atskyrė Vakarų Europos sceną nuo Rytų Europos valstybių amfiteatro. Ji tęsėsi nuo Adrijos jūros pietuose iki Baltijos jūros šiaurėje.
SSRS tarsi nusiramino, po pergalės kare nustūmusi pavojingą Rytų ir Vakarų ribą už tūkstančių kilometrų į Vakarus. Jeigu tą savimylos ir nuo laimėjimų kare apakusio Josifo Stalino nusiraminimą matuosime pasiekimais branduolinės karinės pramonės srityje, tai tokia Maskvos būsena tęsėsi ketverius metus: Amerika pirmą atominę bombą „Trinity“ („Šventoji Trejybė“) išbandė 1945 – ųjų liepos 16 d., o SSRS – tik 1949 m. rugpjūčio 29-ąją. J.Stalinas buvo užsiėmęs represijomis ir savo valdžios stiprinimu...
, jog pirmaisiais pokario metais Amerikos karinių vadų seifuose jau gulėjo nemažai planų užpulti SSRS. Pavyzdžiui, Amerikos kariuomenės vadas Europoje Dwightas Eisenhoweris savo įpėdiniui šiame poste paliko 1945-ųjų pabaigoje sudarytą planą „Totality“ („Visuma“), kurio pagrindas buvo karo laikų direktyvos, skelbiančios nepasitikėjimą komunistine sistema.
1948-ųjų viduryje buvo parengtas planas „Charioteer“ (angl. vežėjas, važnyčiotojas, o senovės Delfuose (Graikija) garsi statula su raitelių mozaika; 9-me dešimtmetyje JAV Nevados poligone įvykdė 18 branduolinių bandymų seriją, pavadintą „Operacija Charioteer“). Pagal jį per pirmąsias 30 karo prieš SSRS dienų ant 70 miestų buvo ketinama numesti 133 atomines bombas – 8 ant Maskvos, sugriaunant maždaug 75 kv. km miesto teritorijos, ir 7 ant Leningrado (apie 65 kv. km ploto). Po to per dvejus karo metus bus numetama dar 200 atominių ir 250 tūkst. tonų paprastų bombų, tad po šio strateginės aviacijos antpuolio SSRS, kaip buvo manoma, kapituliuos.
Savo negailestingumu mažai ką nusileido 1948 m.rugsėjo 1 d. ginkluotųjų pajėgų štabams išsiuntinėtas planas „Fleetwood“ (pavadintas XVII a. britų karalienės Viktorijos laikų generolo Charleso Fleetwoodo, kartu su Oliveriu Cromvelliu dalyvavusio operacijose Škotijoje ir Airijoje, vardu). Jis irgi konkrečiai nustatė operatyvinių smūgio SSRS planų sudarymo ir įgyvendinimo eigą.
Tais laikais šie slapti dokumentai nebuvo grįsti vien generolų svajonėmis. Prieš pat pasaulinio karo pabaigą JAV prieš besirengiančią kapituliuoti Japoniją panaudojo dvi branduolines bombas, tačiau Sovietų Sąjungai buvo paruoštos net 196. Kitoje JAV Vieningojo karinio planavimo komiteto direktyvoje 432-d, kuri buvo parengta dar 1945 m. gruodžio 14 d., buvo planuota bombarduoti 20 sovietų miestų – didžiausių pramonės centrų ir Transsibiro magistralę, kuri yra svarbiausia sovietinės komunikacijos trasa.
1946-1949 m. buvo sukurta keletas „nepaprastųjų darbinių planų“ smogti prevencinį smūgį Sovietų Sąjungai. JAV karo ir diplomatijos istorikas Stevenas T.Rossas knygoje „Amerikos karo planai“ („American War Plans“) rašo, kad 1945-1950 m. buvo sudaromos strategijos pavadintos „Pincher“, „Grabber“, „Dropshot“, „Halfmoon“, „Troyan“ ir kitos. Pavyzdžiui, pagal planą „Dropshot“, sukurtą 1949 m., numatyta per 2-4 savaites subombarduoti kelis tūkstančius sovietų taikinių, kurių sąrašą sudaro net trys tomai. Planą „Halfmoon“ buvo numatyta patikrinti surengus karinį žaidimą „Pedron“. Štabų treniruotės įvyko 1948-ųjų gegužę – liepą, bet pranešimą apie jas JAV nacionalinis archyvas išslaptino neseniai, ir dabar jį į rusų kalbą išvertė Rusijos mokslų akademijos JAV ir Kanados instituto mokslinis bendradarbis Vladimiras Batiukas (archyvinis šaltinis: U.S. National Archives. Record Group 218 (U.S. Joint Chiefs of Staff). Geografic File Security Classified 1948 – 1950. 381 USSR (3 – 2 - 46). B.P. Pt.1.).
Rusijos diskusijų portalas Makspark.com, skelbdamas šią informaciją, aiškina, kodėl Pentagonui reikėjo šitaip žvanginti ginklais. 1948 m. Europoje kilo vadinamoji Čekoslovakijos „pavasario“ (čia į valdžią atėjo komunistai) ir Berlyno (turima galvoje SSRS įvesta Vakarų Berlyno blokada) krizės. Bijodamas sovietų įsigalėjimo, JAV Kongresas numatė padidinti karines išlaidas, taip įžiebdamas pasaulines ginklavimosi varžybas. Dar 1947 m. kovą prezidentas Harry Trumannas paskelbė politinę doktriną, pagal kurią pirmą kartą po karo JAV pareiškė savo interesų pretenzijas kone visame pasaulyje. Birželio 26 d. jis savo prezidentiniame lėktuve sodriu pavadinimu „Šventoji karvė“ pasirašė du dokumentus – Nacionalinio saugumo įstatymą, kurį po mėnesio Kongresas patvirtino, ir įsaką tik ką sukurtame gynybos ministro poste skirti Jamesą Forrestalą, kuris, kaip rašoma JAV gynybos ministerijos portale, ypač jautriai išgyvenęs Šaltojo karo grėsmę, po 18 mėnesių vadovavimo nusižudė...
1948-ųjų kovą Vašingtonas paskelbė Marshallo planą – pagalbos per karą nukentėjusioms Vakarų valstybėms programą. J.Stalinas įtarė, kad taip Vakarai bando atgaivinti Vokietijos galią, o 1948 m. birželio 18 d. atlikta Vakarų Vokietijos pinigų reforma galutinai sugriovė buvusių sąjungininkių pasitikėjimą viena kita. Šaltasis karas įsisiūbavo.
Šioje sodrioje priešpriešos dirvoje gausiai tarpo JAV ir SSRS viena kitos sunaikinimo planai. Kaip bevertintum, pirmuoju smuiku čia vis tiek grojo Vašingtonas. SSRS buvo užsiėmusi karo suniokoto ūkio atstatymu, čia vis dar buvo jaučiamos stalininių represijų prieš inteligentiją ir karininkiją pasekmės.
O JAV atsirado SSRS sugriovimo „iš vidaus“ planas, dar vadinamas CŽV vadovo Allano W.Dullaso vardu. A.Dullasas yra laikomas Šaltojo karo ideologu, vienu iš žvalgybinės veiklos prieš SSRS ir kitas sovietinio bloko valstybes organizatorių. Jis esą parengė SSRS suardymo planą, remdamasis 1922 m. nustatytomis respublikų sienomis. Planas numatė keturių blokų atsiradimą: Pabaltijo respublikų sąjunga, Baltarusija, Ukraina su Krymu ir visu šiauriniu Juodosios jūros pajūriu bei Rumunija su Besarabija (Moldova). Vėliau šie blokai turėjo susijungti į federaciją ir nustumti Rusiją už Uralo, atimant rusų išėjimus į jūras.
Bet iki šiol nežinoma, ar tai A.Dullaso autorystė, nes manoma, kad šis planas buvo skelbiamas JAV Kongrese 1945 m., arba kad tai buvo tik spekuliacijos pagal žvalgybininko knygas, publikuotas 1945-1953 m.
Visi šie planai persipina su „Harvardo projektu“ ir „Hjustono projektu“, kuriuose veiksmas vyksta jau šiuolaikiniais dešimtmečiais, pradedant nuo garsiosios R.Reagano frazės apie „blogio imperiją“. Juose per tris penkmečius taip pat ketinama sugriauti SSRS (tai jau atliko M.Gorbačiovas), įvykdyti triuškinamą reformą (ji priskiriama B.Jelcinui) ir pagaliau šį procesą užbaigti (baigiamoji fazė neva priklauso V.Putinui). Gi „Hjustono projektas“ numato visiškai padalyti Rusiją: Sibiras atitenka JAV, Šiaurės Vakarai – Vokietijai, Pietūs ir Pavolgis – Turkijai, Tolimieji Rytai – Japonijai.
Dar pridurkime kitus Rusijai pražūtingus sumanymus, pavyzdžiui, „Sionistinį projektą“, kurio įkvėpėjas Menachemas Mendelis Schneersonas apdovanotas aukščiausiu JAV apdovanojimu Kongreso aukso medaliu, arba planą „Barbarosa-2“, kurį išmąstė Tvėrės universiteto profesorius V.Judinas (Rusija okupuojama, jos resursai išsiunčiami okupantams, rusai nustoja egzistuoti kaip tauta...) ir taip toliau.
Bet grįžtant prie pokario SSRS sunaikinimo projektų, apžvalgininkai klausia, kodėl JAV vis dėl to nesiryžo smogti sovietams. Portalas Makspark.com aiškina, kad JAV žvalgyba suprato, jog SSRS jokiam karui nesirengia ir mobilizacijos neskelbia. Ji patiria sunkumus ir viduje yra silpna. Be to Maskva sutiko atšaukti Vakarų Berlyno blokadą, amerikiečiai – pasitraukti iš savo sektoriaus šioje sąjungininkų pasidalintoje zonoje. Taip trečiasis pasaulinis kartas neįsižiebė, o čia dar J.Stalinas mirė... Karinis žaidimas „Pedron“ ir liko tik žaidimu, o visokie preventyvūs planai nukišti giliai į stalčius.
Ar jie gali būti atgaivinti šiandien? Sunku patikėti. Nebent kada nors bus išslaptinti nauji dokumentai, rodantys, pavyzdžiui, kaip Lietuva, JAV ir Rusijai suokalbiškai susitarus, įjungiama į kokią nors Skandobaltijos šalių konfederaciją...