Baisusis laikotarpis: mirties stovyklos, eutanazija ir planai sterilizuoti

Antony Polonsky, Brandeis (JAV) universiteto profesorius, yra bene autoritetingiausias Rytų Europos žydų istorijos tyrinėtojas. Vienas naujausių jo darbų „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“ pateikia išsamų sintetinį istorinės, politinės ir kultūrinės žydų bendruomenės raidos minimose valstybėse vaizdą.

Modernus ir gausiais archyviniais tyrimais paremtas darbas yra ne tik svarus indėlis į Rytų Europos žydų istoriją, bet ir ypatingai svarbus Lietuvos žydų istorijai. Nors originaliame knygos pavadinime ir nėra Lietuvos vardo, tačiau istorinės realijos lėmė, kad Lietuva, būdama bendroje Lietuvos-Lenkijos (Abiejų Tautų Respublika) valstybėje ar Rusijos imperijos sudėtyje tapo neatsiejamu A. Polonsky studijų objektu.

XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos žydų bendruomenė buvo didžiausia žydų bendruomenė pasaulyje ir tapo intelektinio bei religinio žydų gyvenimo centru Rytų Europoje. Autoriaus pasirinktas metodas į žydų istoriją žvelgti ne per konflikto ar kančios prizmę, o ieškoti bendros skirtingų bendruomenių sugyvensenos principų, suteikia skaitytojui daugiau galimybių pažinti žydų bendruomenės istoriją, jos vaidmenį Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorijoje.

Knygoje aprašomas vienos reikšmingiausių bendruomenių žydų istorijoje iškilimas, suklestėjimas, beveik visiškas sunaikinimas ir laipsniškas atgimimas. Pradedant Babilonijos nelaisve ir formuojantis diasporai, žydų gyvenimas apibūdinamas didžiųjų jų kūrybos ir dinamiškumo centrų iškilimu.

Antrosios šventyklos laikotarpiu (530 m. pr. Kr.–70 m.) ir vėliau Mesopotamija su savo diasporos žydų lyderiais ir didžiosiomis jų mokyklomis buvo svarbesnis žydų intelektinės ir teisinės veiklos centras negu Erec Israel.

Tai vyko ir vyraujant islamui, o ankstyvaisiais viduramžiais juos pakeitė centrai Ispanijoje ir Reino žemėse. Dėl persekiojimų, patirtų per kryžiaus žygius, ypač dėl maro Vokietijoje ir išvarymo arba priverstinio atsivertimo į krikščionybę Ispanijoje nunykus šių žydų gyvenamųjų regionų svarbai, iškilo naujų centrų Abiejų Tautų Respublikoje, Osmanų imperijoje, taip pat mažesnėse žydų bendruomenėse Italijoje, vokiečių žemėse ir Atlanto vandenyno pakrantėje.

XVII a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos žydų bendruomenė buvo pati didžiausia žydų pasaulyje. XV a. pabaigoje čia žydų padaugėjo nuo 10 000 iki 30 000 (bendras gyventojų skaičius apie 4 mln.); 1650 m. jų skaičius išaugo nuo 150 000 iki 300 000 (gyventojų buvo 10 mln.); 1764 m. žydų buvo 750 000 (bendras gyventojų skaičius 14 mln.).

Populiacijos klestėjimo laikotarpiu, kai bendruomenė gyveno savivaldos, pasiekusios precedento neturintį lygį, sąlygomis, iškilo unikali religinė ir pasaulietinė hebrajų ir jidiš kultūra. Atgailos maldoje, kurią rabinas Jom Tovas Lipmanas Heleris užrašė po žudynių XVII a. viduryje per kazokų sukilimą, jis žvelgė atgal į aukso amžių, atmindamas „Lenkiją, didingą šalį, kurioje mes nuo senų laikų gyvenome tyliai ir romiai“.

Net ir po nusiaubimo, sukelto suirutės, žymėjusios Abiejų Tautų Respublikos smukimo pradžią, žydų bendruomenė toliau augo ir sugebėjo atkurti dalį savo gyvastingumo. XVIII a. pabaigoje šiose žemėse atsirado ir plėtojosi chasidizmas, novatoriškas tikėjimo atgimimo judėjimas, galiausiai pelnęs daugumos žydų bendruomenės narių palankumą ir ištikimybę ir iki šių dienų išliekantis gyva žydų pasaulio dalimi.

XVIII a. pabaiga ir 1815 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimas žydų bendruomenę išskaidė į Rusijos, Habsburgų ir Prūsijos valstybes.

Susiformavo keturios atskiros žydų bendruomenės: Prūsijai priklausančioje Lenkijos dalyje, Galicijoje (Austrijai atitekusioje Lenkijos dalyje), dinastiniais saitais su Rusijos imperija susijusioje Lenkijos karalystėje, žydų bendruomenei suteikusioje ribotą savivaldą, ir tiesiogiai Rusijos imperijai pavaldžiose žemėse.

Visi šie žydų bendruomenių centrai sudarė didžiąją pasaulio žydų dalį. Vakarų ir Vidurio Europos modelis, kai žydai iš žmonių, susijusių etninę priklausomybę lemiančia bendra religine tradicija ir gyvenimo būdu, transformavosi į šalies, kurioje gyveno, piliečius – Mozės tikėjimo anglus, prancūzus ir vokiečius, šiose žemėse nebuvo atkartotas.

Asimiliacijai pritariančių lenkų, rusų ar žydų pastangos paversti žydus Mozės tikėjimo lenkais ar rusais galiausiai beveik nebuvo įgyvendintos dėl pačios Rytų Europos žydų bendruomenės dydžio, didžiosios jos narių dalies nenoro atsiduoti šiai idėjai ir sustiprėjusių antižydiškų nuotaikų XIX a. antroje pusėje. Galicijoje ir Lenkijos karalystėje gyvenantys Lenkijos žydai palankiai priėmė asimiliacijos idėją ir gan sėkmingai integravosi į lenkų visuomenę. Prūsijai atitekusios Lenkijos dalies žydų integracija buvo visiškai sėkminga, tik žydai čia virto Mozės tikėjimo vokiečiais.

Lenkijos žemėse, patekusiose į tiesioginę Rusijos imperijos jurisdikciją, kur ir gyveno diduma Lenkijos Respublikos žydų (sėslumo riba), maskilių elitas pritarė rusifikacijos idėjai labiau nei polonizacijos. Vis dėlto viltys, kad imperatorius Aleksandras II panaikins teisinį žydų neįgalumą ir suteiks visišką teisinę lygybę, žlugo.

Visose šiose žemėse, labiausiai sėslumo riboje, XIX a. pabaigoje buvo matyti, kaip kilo ir galiausiai ėmė dominuoti etninės ir nacionalinės žydų tapatybės suvokimo koncepcijos, ypač sionizmas ir žydų autonomijos idėja.

Modernizuotos tradicinės ortodoksijos versijos taip pat sulaukė nemažai sekėjų – ir misnagdų, ir chasidų. Tam tikrą žydų bendruomenės dalį patraukė socializmo vizijos apie naująjį pasaulį, kuriame senąją žydų ir nežydų dichotomiją turėjo užgožti naujosios socialistinės žmonijos sukūrimas. Literatūrinės jidiš kalbos iškilimas ir šiuolaikinės hebrajų kalbos atsiradimas ėjo greta su naujosiomis ideologijomis.

Teritorinis ir politinis Rytų ir Vidurio Europos perskirstymas buvo Pirmojo pasaulinio karo padarinys. Šio regiono žydai pasklido po atgimusias tautines Lenkijos ir Lietuvos valstybes, kurios garantavo žydams asmenines ir bendruomenines teises, bet kuriose jie vis dėlto susidūrė su sunkiomis politinėmis ir socialinėmis problemomis, ir po Tarybų Sąjungą, kuri siekė žydus asimiliuoti, suteikdama jiems kaip individams visišką teisinę lygybę ir drauge naikindama bet kokius žydų bendruomeninės autonomijos pėdsakus, išskyrus akylai kontroliuojamą socialistinę jidiš kultūros dalį.

Rytų ir Vidurio Europos žydai buvo beveik išnaikinti per holokaustą, likę buvo spaudžiami komunistinės politikos, verčiančios asimiliuotis. Gana didelės bendruomenės išliko ir gyvuoja Rusijoje ir Ukrainoje, mažesnės arba visai mažos kovoja dėl išlikimo Lenkijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje, tačiau visų jų šaknys – Abiejų Tautų Respublikos žydų bendruomenėje.

Karas ir genocidas 1939-1945 m. „Galutinio sprendimo“ preliudija

Antrojo pasaulinio karo pradžia Šiaurės rytų Europos žydams reiškė naują ir tragišką istorijos etapą. 1939 m. rugsėjį nacistinė Vokietija pradėjo karo žygį prieš Lenkiją, kurį ši pralaimėjo nelygioje kovoje ir buvo padalyta Vokietijai ir Sovietų Sąjungai. Radikaliąsias nacistinio antisemitizmo formas Hitleris įgyvendino palengva ir santykinai lėtai, tačiau neapykanta žydams nacistinėje Vokietijoje tuo metu, kai prasidėjo karas, jau buvo smarkiai įsišaknijusi.

Po brutalių 1938 m. lapkričio 9–10 d. Krištolinės nakties žiaurumų, per kuriuos Vokietijoje ir Austrijoje buvo nužudyta iki šimto žydų ir sudeginta daugiau nei 400 sinagogų, šalyje ir užsienyje kilo įtampa, dėl kurios Hitleris buvo priverstas politiką žydų klausimu pavesti SS ideologijai.

SS tuo metu buvo pasiryžusi „visiškai atskirti“ žydus nuo vokiečių, tik norėjo tai padaryti „tvarkingu ir disciplinuotu“ būdu, greičiausiai priversdama beveik visus žydus emigruoti. Hitleris sausio 30 d. kalboje Reichstage pareiškė: „Jei tarptautinės finansinės žydų grupuotės panardins pasaulį į karą, tai baigsis ne visos žemės bolševizacija, nes tai būtų žydų pergalė, o pačių žydų kaip rasės sunaikinimu Europoje.“

Pagrasinę masiniu naikinimu, naciai ne iš karto ėmėsi staigių veiksmų, pirmuosius karo mėnesius lydėjo dvilypis procesas – bendroji nacių politikos barbarizacija ir politikos žydų atžvilgiu griežtinimas. Vokietijoje daugėjo politinių represijų, taip pat nusižengimų, kuriems buvo taikoma mirties bausmė už priešo radijo klausymą, ekonominį sabotažą, „karinių pajėgų griovimą“ ir „smurtinius nusikaltimus“.

Teisės sistema buvo pajungta daug griežtesnei partijos kontrolei. Vykdant „eutanazijos“ programą, nukreiptą prieš nepagydomomis proto ir fizinėmis ligomis sergančius žmones, per pirmuosius karo metus nužudyta 70 000–80 000 ligonių.

Pradėję karą su Lenkija naciai rugsėjį ir vėliau vykdė pavienius antižydiškus išpuolius, per kuriuos nužudė 6 000 žmonių. Buvo padegta daugybė sinagogų ir žydų bibliotekų, tarp jų žymioji Liublino „Chachmei“ ješivos biblioteka.

1939 m. rugsėjį Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt) vadas Reinhardas Heydrichas įkūrė SS pavaldžią centrinę valdybą, sujungusią valstybės ir partijos politiką. Rugsėjo 21 d. Heydrichas suformulavo nacių politiką, kaip elgtis su žydais okupuotoje Lenkijoje. Žydai turėjo būti išvyti iš tiesiogiai Vokietijai priklausančių žemių, išskyrus Lodzę, į būsimąsias generalgubernijas, telkiami getuose, kuriuos galima lengviau kontroliuoti.

Įvairios žydų bendruomenės turėjo tapti pavaldžios žydų taryboms (Judenräte), o pastarosios – „visiškai ir tiesiogine šio žodžio prasme atsakingos už kruopštų ir tikslų visų įsakymų, jau išleistų ar būsimų, vykdymą“. Žydų judėjimo laisvė buvo griežtai apribota, ant rankos virš alkūnės jie privalėjo ryšėti raištį su Dovydo žvaigžde.

Tuo metu naciai dar neturėjo visiškai aiškaus žydų sunaikinimo plano. Vokiečiams labiau rūpėjo juos nuskurdinti, apiplėšti ir išnaudoti darbams. Jie ketino svarstyti žydų emigracijos galimybę, kuri Generalgubernijoje buvo nebeįmanoma nuo 1940 m. vasaros, o Trečiajame reiche – nuo 1941 m. lapkričio. Žydų gyvenimo sąlygos buvo sąmoningai bloginamos. Pavyzdžiui, žydo maisto davinį 1941 m. Varšuvoje sudarė 184 kalorijos, lenko – 669, vokiečio – 2 613.

Negana to, žydai turėjo atlikti priverstinius darbus, į kuriuos buvo varomi žiauriausiais būdais. 1939 m. spalį visi žydai vyrai privalėjo registruotis, kad juos būtų galima tremti dirbti darbo stovyklose. 1939 m. pabaigoje jau veikė dvidešimt aštuonios darbo stovyklos, kurios labai greitai išgarsėjo dėl sadistinio elgesio su kaliniais.

Pradėta steigti getus. Tai nebūtinai reiškė masinio naikinimo pradžią, nes kilo konfliktas tarp tų, kurie siekė taip pabloginti gyvenimo sąlygas getuose, kad mirtų kuo daugiau žmonių, ir tų, kurie norėjo fronto labui išnaudoti produktyvų žydų darbą.

Pirmasis getas įsteigtas 1939 m. spalio 8 d. Piotrkuve. 1940 m. vasarį įsteigtas getas Lodzėje, kur iki karo gyveno antra pagal dydį Lenkijos žydų bendruomenė. Kovą getai veikė Liubline ir Krokuvoje, balandį – Čenstakavoje, Radome ir Kelce bei daugybėje mažesnių miestų. Šiek tiek vėliau nei kitur, t. y. 1940 m. lapkričio 15 d., pasirašytas įsakymas steigti getą Varšuvoje.

Tais pačiais metais netoli Liublino nesėkmingai bandyta steigti žydų „mirties rezervuarus“ (Sterbereservat) prie Liublino; Prancūzijai kapituliavus 1940 m. vasarą, imta intensyviai svarstyti galimybę perkelti žydus į tam tikrą specialią koloniją Madagaskaro saloje. 1940 m. pavasarį atsisakyta Liublino plano, o rudenį, kai nepavyko užkariauti Didžiosios Britanijos ir įsigalėti jos jūrose, atmestas ir Madagaskaro planas. Tačiau 1940 m. gruodžio 4 d. Eichmanno parengtame memorandume vis dar kalbama apie „žydų perkėlimą į teritorijas, kurios bus įvardytos“. Šie planai buvo tik iliuzijos, 1941 m. kovą Hitlerio administracija jau siūlė vykdyti prievartinę žydų sterilizaciją nacių kontroliuojamose teritorijose.

Savo rankose turėdamas keletą iškovotų pergalių, Hitleris galėjo imtis pačių drastiškiausių priemonių, kad susidorotų su pagrindine didžiosios Vokietijos imperijos plėtros į rytus kliūtimi – lenkais. Hitlerio akyse Lenkijos valdymas turėjo atspindėti tam tikrą kolonialinio režimo prototipą, vokiečiai privalėjo būti šeimininkai, o slavai – jų vergai, tą patį modelį vėliau ketinta perkelti į planuojamas užkariauti rytines teritorijas.

Tais pačiais metais netoli Liublino nesėkmingai bandyta steigti žydų „mirties rezervuarus“ (Sterbereservat) prie Liublino; Prancūzijai kapituliavus 1940 m. vasarą, imta intensyviai svarstyti galimybę perkelti žydus į tam tikrą specialią koloniją Madagaskaro saloje. <...> 1940 m. gruodžio 4 d. Eichmanno parengtame memorandume vis dar kalbama apie „žydų perkėlimą į teritorijas, kurios bus įvardytos“. Šie planai buvo tik iliuzijos, 1941 m. kovą Hitlerio administracija jau siūlė vykdyti prievartinę žydų sterilizaciją nacių kontroliuojamose teritorijose.

Ištrauka iš knygos „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“

Okupuotoji Lenkijos teritorija buvo padalyta į dvi dalis. Viena buvo tiesiogiai prijungta prie Reicho, kita atiteko Vokietijai kaip atskira valda, ji buvo pavadinta Generalgubernija, prisimenant per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotų teritorijų administracinį pavadinimą. Reichui atitekusi teritorija padalyta į du administracinius vienetus – Dancigo-Vakarų Prūsijos sritį, kurią sudarė teritorijos palei Baltijos jūrą, ir Vartelando sritį, į kurios sudėtį įėjo buvusi Poznanės Didžioji kunigaikštystė ir dalis Vakarų Lenkijos karalystės žemių su tekstilės pramonės miestu Lodze, Pirmojo pasaulinio karo generolo garbei pervadintu Litzmannstadtu. Lenkijos Aukštutinė Silezija buvo sujungta su Vokietijos Silezijos provincija, Suvalkai atiduoti Rytų Prūsijai.

SS vadui Heinrichui Himmleriui asmeniškai vadovaujant buvo planuojamas negailestingas aneksuotos teritorijos gyventojų vokietinimas, čia gyveno 8,9 mln. lenkų, 603 000 žydų ir tik 600 000 vokiečių. Į lenkus, kurie sudarė absoliučią daugumą, buvo žiūrima kaip į nesutaikomus priešus, kuriuos galiausiai ketinta perkelti į Generalgubernijos teritorijas arba fiziškai sunaikinti. Vietos gyventojus turėjo pakeisti naujakuriai – Pabaltijo, Sovietų Sąjungos ir kitų teritorijų vokiečiai.

Per pirmuosius karo mėnesius vokiečiai įvykdė mirties bausmę 42 000 lenkų, apkaltintų tariamai organizavus nusikaltimus prieš vokiečius dar iki rugsėjo karo žygio ir per jį. Fanatiškas Vartelando reichsgubernatorius Arthuras Greiseris nuo 1939 m. gruodžio iki 1941 m. kovo vidurio rengė lenkų ir žydų deportacijas, kurios vyko keturiais etapais; deportuojamieji buvo laikomi pusstotėse, nes visas transportas buvo pajungtas Sovietų Sąjungos puolimui pasirengti.

Tuo metu iš savo namų ir žemių išvaryta apie 281 000 lenkų, tą patį patyrė beveik visa vietos žydų bendruomenė, išskyrus Lodzės gyventojus. Panaši politika vyravo ir kitose aneksuotose žemėse. Vietos gyventojų deportacijos ir vokiečių kolonistų apgyvendinimas buvo vykdomas ir vėliau, tik jau mažesniu mastu dėl kritiškos padėties fronte. 1944 m. pabaigoje dėl tokios politikos buvo apgyvendinta trys ketvirtadaliai milijono vokiečių kolonistų, sunaikinta 330 000 lenkų, o 860 000 jų ištremta į Generalguberniją arba priverstiniams darbams į Vokietiją.

Savo žemėse likusių lenkų likimas buvo ne ką geresnis. Vokiečių kraujo turinti mažuma buvo įkalbėta arba priversta atsisakyti savo tautybės ir pasiskelbti vokiečiais. Toks sprendimas teikė žmonėms tam tikrų privilegijų, tačiau karo tarnybai tinkami vyrai buvo imami į vokiečių kariuomenę. Į visus kitus gyventojus buvo žiūrima kaip į untermenschen, kurių vienintelė vertė buvo pigi darbo jėga. Nenuostabu, kad vienas pirmųjų vokiečių valdžios žingsnių buvo susidoroti su inteligentija, kad visuomenė netektų savo vadovų.

Intelektualai ir buvusieji valstybės tarnautojai suimti, dauguma jų – sušaudyti, kiti – įkalinti koncentracijos stovyklose arba ištremti į Generalguberniją.

Likusi Lenkijos gyventojų dalis patyrė negailestingą kontrolę – varžytas lenkų kalbos vartojimas, griežtai ribojamas žmonių judėjimas. Buvo leidžiamas tik paprasčiausios formos pradinis išsilavinimas, bet kuri kita lenkiška kultūrinė ar šviečiamoji veikla atsidūrė už įstatymo ribų.

Tokia žemesnė padėtis įtvirtinta specialiu žydams ir lenkams skirtu baudžiamuoju kodeksu, priimtu 1941 m. gruodį, kuris numatė mirties bausmę už daugybę nusižengimų, pradedant ugniagesių instrumentų slėpimu, žemės ūkio technikos gadinimu, baigiant nelegaliu gyvulių skerdimu.

Visa krašto ekonomika buvo be gailesčio pajungta vokiečių karo mašinai. Tikėdamiesi užtikrinto žemės ūkio produkcijos tiekimo Reichui ir siekdami palengvinti kolonizacijos procesą vokiečiai griežtai kontroliavo visą žemės ūkio sektorių, kuris prieškarinėje Lenkijoje buvo puikiai išvystytas ir klestėjo.

Nuo 1940 m. pabaigos iš daugelio savininkų atimti ūkiai, žmonės priversti dirbti naujiesiems šeimininkams vokiečiams. Nenuostabu, kad tokia politika kėlė lenkų neapykantą vokiečiams bei aštrino ir taip egzistavusį konfliktą.

Padėtis Generalgubernijoje buvo ne ką geresnė. Iš pradžių vokiečiai ketino įkurti nedidelę marionetinę Lenkijos valstybę, bet šios minties teko atsisakyti, nes mažai buvo kolaboruoti sutinkančių lenkų; tokiai idėjai nepritarė ir Sovietų Sąjunga. 1939 m. spalio 20 d. aukščiausiajai vermachto vadovybei Hitleris išaiškino politikos lenkų atžvilgiu esmę ir tris pagrindinius jos tikslus.

Pirma, lenkų inteligentijai turėjo būti „draudžiama imtis vadovaujamo vaidmens ateityje“. Antra, buvo privaloma palaikyti komunikacijų sistemos tvarką, nes okupuotų teritorijų reikėjo karinei mobilizacijai kovoje su Sovietų Sąjunga. Galiausiai generalgubernija buvo svarbi kaip „sąvartyno žemė“, kurioje turėjo žūti lenkų ir žydų, Reichui nuo jų „apsivalant“.

Tikslų buvo siekiama žiauriausiomis priemonėmis.

Generalgubernijos įsteigimo išvakarėse joje gyveno 12,3 mln. gyventojų, didžiumą jų sudarė lenkai ir žydai. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, prie Generalgubernijos prijungta lenkų ir ukrainiečių gyvenama Rytų Galicija, todėl gyventojų padaugėjo iki 16 mln.

Generalgubernatoriumi paskirtas buvęs Vokietijos teisės akademijos prezidentas Hansas Frankas, iš kitų išsiskyręs fanatišku atsidavimu Hitleriui. Jo administracijos daugumą sudarė vokiečiai, tačiau buvo likę ir šiek tiek lenkiškos savivaldos. Veikė griežtai vokiečių kontroliuojama prieškarinės Lenkijos policija. 1942 m. ją sudarė 11 500 vyrų. Generalgubernijoje lenkų policininkų buvo mažiau nei vokiečių tvarkos policijos (Ordnungspolizei) ir saugumo policijos (Sicherheitspolizei).

Frankas žadėjo valdyti griežtai, bet humaniškai, tačiau iš tikrųjų jis nekontroliavo saugumo aparato, kuris į savo rankas perėmė visišką nevokiečių gyventojų kontrolę ir veikė pagal principą, kad tvarkai palaikyti būtina brutali jėga. Teroras buvo institucionalizuotas, specialiesiems policijos teismams perduotos visos bylos, esant bent menkiausiems antivokiško nusiteikimo įtarimams, pavyzdžiui, įtarus, kad pakenkta derliui, kad nelegaliai skersti gyvuliai ar dalyvauta šešėlinėje ekonomikoje.

Pagrindinis Franko tikslas buvo „visam laikui palaužti lenkų stuburą“, todėl laikydamasis Hitlerio linijos jis itin žiauriomis priemonėmis dorojosi su lenkų inteligentija. Aukštasis ir vidurinis išsilavinimas buvo uždraustas, leidžiamas tik ribotas pradinis mokslas. Įvedus vokiškąją tvarką suimta daugybė lenkų intelektualų, labai greitai diduma jų sunaikinta. 1940 m. per vasarą sušaudyta beveik 3 500 politikų ir intelektualų. Dar daugiau jų išsiųsta į Zachsenhauzeno ir Dachau koncentracijos stovyklas bei į 1940 m. birželį įkurtą Aušvicą, kuriame buvo kryptingai triuškinamas lenkų pasipriešinimas.

Tam tikrų profesijų atstovų, pavyzdžiui, teisininkų ir švietimo darbuotojų, netektys buvo itin didžiulės, jų sunaikinta net iki trečdalio. Katalikų bažnyčia, kaip lenkų tautinio identiteto dalis ir tvirtovė, taip pat buvo negailestingai puolama. Manoma, kad vokiečių okupacijos metais nužudyta iki 20 proc. parapijų kunigų. Šios siaubingos politikos padariniai yra gerai žinomi.

Iš viso per vokiečių okupaciją nužudyta 1,5–2 mln. etninių lenkų. Be to, 1944 m. vasarą apie 1,3 mln. lenkų vergų buvo išnaudojami priverstiniams darbams Trečiajame reiche. Iš lenkų vaikų, turinčių „arijų rasei“ būdingų bruožų, atimta tautinė tapatybė, išplėšiant juos iš tėvų ir atiduodant priverstinei „germanizacijai“. Tam tikrais skaičiavimais, šią prievartą patyrė apie 20 000 vaikų.

Nenuostabu, kad dėl tokių brutalių priemonių kilo platus lenkų pasipriešinimas.

Pagal 1939 m. rugsėjį pasirašytą Vokietijos ir SSSR Draugystės ir sienų nustatymo sutartį sovietams atiteko didelės buvusios Rytų Lenkijos teritorijos – Vakarų Baltarusija ir Vakarų Ukraina. 1940 m. sovietai privertė Baltijos šalis, Šiaurės Bukoviną ir Besarabiją prisijungti prie Sovietų Sąjungos. Sovietai veikė ryžtingai ir negailestingai, įtvirtindami „revoliucijos plėtrą“18, diegdami sovietines socialines permainas, suimdami ir ištremdami daugybę sistemai priešiškais laikytų žmonių. Sovietai siekė aneksuotas teritorijas kuo sparčiau integruoti į Sovietų Sąjungą.

Naujasis režimas Rytų Europoje buvo įvedamas pasitelkiant sunkiai įveikiamą sovietinį represijos aparatą. Stalinistinį įsitikinimą, kad visur slypi revoliucijos priešų, stiprino sena baimė ir neapykanta lenkų „baltiesiems“, kurios šaknys siekė lenkų ir sovietų kovų laikus. Dalyje teritorijų veikianti opozicija sovietų invazijai dar labiau kurstė pasiryžimą sunaikinti bet kokius lenkų valstybingumo likučius, nors Lenkijos vyriausiasis kariuomenės štabas ir ragino nesipriešinti Raudonajai armijai.

Manoma, kad sovietų valdžia į nelaisvę paėmė iki 240 000 lenkų karo belaisvių, į šį skaičių patenka internuoti Latvijoje ir Lietuvoje, kurios į sovietų valdžią pateko vėliau. Sovietai atskyrė karininkus ir karius, kad paaštrintų tautinius nesutarimus. 1940 m. pavasarį jie nužudė didžiąją dalį savo rankose turėtų lenkų karininkų, tarp jų ir atsargos; nužudyta apie 15 000. Tarp nužudytųjų buvo 700–800 žydų, įskaitant ir Lenkijos karinių pajėgų vyriausiąjį rabiną generolą Boruchą Steinbergą.

Sovietų ir vokiečių santykiams žlugus, buvo kreiptasi į kai kuriuos lenkų karininkus, raginant prisijungti prie prosovietinių lenkų karinių pajėgų; nemažai karininkų svariai prisidėjo 1943 m. formuojant prosovietinę Kosciuškos diviziją ir Berlingo kariuomenę. Daug lenkų karių vis dar buvo sovietų nelaisvėje, kai 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.

Įtvirtinant komunistinį režimą, buvo suimami politiškai nepatikimi asmenys.

Tarp suimtųjų buvo įvairiausių žmonių. Tai Lenkijos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai, visų rangų policininkai, mažų ir didelių ūkių savininkai, pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojai, įmonių savininkai ir verslininkai (taip pat ir žydai), įvairių tautybių politikai, išskyrus susijusius su komunistais, vietos savivaldų tarnautojai, teisininkai, valstybės tarnautojai, prasigyvenę ūkininkai, ukrainiečių, baltarusių ir žydų aktyvistai, buvę išformuotos Lenkijos komunistų partijos nariai ir rėmėjai.

Galima sakyti, kad visos Rytų Lenkijos visuomenės grupės patyrė, ką reiškia būti suimtiems, nes valdžia siekė užgniaužti bet kokią pasipriešinimo sovietų valdžiai galimybę.

Kiek iš viso suimta žmonių, buvo galima tikslinti po 1989 m., kai atsivėrė sovietų archyvai, laisvėjo ir pati Lenkijos visuomenė. NKVD duomenimis, kuriuos greičiausiai dar reikėtų tikslinti, iš okupuotų Lenkijos žemių išvežta daugiau nei 107 000 suimtųjų; 1940 m. birželį suimta dar 5 664 žmonės. Daugiau nei 43 000 žmonių suimta už sienos kirtimą – nusikaltimą, sietiną su šnipinėjimu; 19 000 areštuota apkaltinus priklausius kontrrevoliucinėms organizacijoms, o 6 000 – už kontrrevoliucinę agitaciją. Dauguma buvo nuteisti kalėti; 1 208 žmonės nuteisti mirties bausme, 7 305 įvykdyta mirties bausmė be teismo, vadovaujantis 1940 m. kovo 5 d. priimtu sovietų įsakymu.

Negalime pasakyti, kiek žmonių mirė įkalinimo įstaigose. Vokietijos ir SSSR karo išvakarėse okupuotoje Lenkijoje kalėjo 18 500 kalinių. Iš jų apie pusė buvo paleisti, mažiausiai 9 500 žmonių traukdamiesi sunaikino NKVD karininkai. Remiantis 1941 m. rugpjūčio 1 d. Berijos pasirašytu ir Stalinui perduotu potvarkiu, tuo metu Sovietų Sąjungos stovyklose kalėjo 46 694 Lenkijos piliečiai, į šį skaičių nėra įtraukti ukrainiečiai, baltarusiai ir žydai, nes jų Lenkijos pilietybės sovietai nepripažino.

Spalio 14 d. SSSR generalinis prokuroras Andrejus Višinskis nurodė Lenkijos ambasadoriui Sovietų Sąjungoje Stanisławui Kotui, kad Sovietų Sąjungoje kali 71 400 nuteistų lenkų. Šis skaičius gerokai mažesnis už tyrinėtojų pateikiamus 250 000 sovietų kalėjimuose ir stovyklose kalėjusius lenkus25, bet greičiausiai kaip tik jis yra artimesnis tiesai.

Trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą buvo ir visuomenės kontroliavimo priemonė. Tremtiniai sudarė keletą grupių. Nepatikimiausi sovietams buvo siunčiami į darbo stovyklas (lagerniki); kiti perkeliami į daugiau ar mažiau izoliuotas teritorijas (specperesylency); dar kiti tremiami į teritorijas, iš kurių grįžti į gimtąsias vietas negalėjo, tačiau jų tremties sąlygos buvo ne taip griežtai kontroliuojamos (ssylnoposelency ir ssylnye).

Iš sovietų okupuotų Lenkijos teritorijų lenkai buvo tremiami keturiais etapais, pirmasis vyko antrąją 1940 m. vasario savaitę, antrasis – 1940 m. balandį. Vokietijos sėkmės Vakarų fronte sukeltas sovietų nerimas pasireiškė trečiąja lenkų trėmimo banga 1940 m. birželio pabaigoje, o 1941 m. vėlyvą pavasarį pablogėję sovietų ir vokiečių santykiai sukėlė paskutinę ketvirtąją trėmimų bangą, prasidėjusią dešimt dienų iki nacių puolimo 1941 m. birželio 22 d.