ĮGES 1990 m. Paryžiuje pasirašė 22 valstybės, NATO ir buvusios Varšuvos sutarties organizacijos dalyvės, ji įsigaliojo 1992 m. lapkritį. Pagrindinis jos tikslas buvo saugesnio balanso Europoje nustatymas sumažinus įprastinę ginkluotę. 1999-aisiais modifikuota ĮGES nustatė tikslius karių ir sunkiosios ginkluotės dislokavimo nuo Atlanto pakrantės iki Rusijos Uralo kalnų limitus. Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis riboja tankų, lėktuvų ir kitų įprastinių ginklų Europoje skaičių.
Dalyvavimo ĮGES sustabdymas reiškia, kad Rusija galės perkelti karius nepranešusi apie tai NATO. Tokį žingsnį šiaip jau lyg ir reikia laikyti išbandymu Vakarų ir Rusijos santykiams, kurie ir šiaip ne patys geriausi dėl daugelio ginčytinų dalykų, taip pat ir Maskvos grasinimo pasitraukti iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties. Be abejo, šiame kontekste būtinai prisimenami JAV planai NATO priklausančių Lenkijos ir Čekijos teritorijose dislokuoti priešraketinės gynybos (PRG) sistemos elementus. Kremliaus teigimu, ĮGES reikia pertvarkyti, ir Rusija galėtų vėl prisijungti prie šios sutarties, jei NATO šalys sutiktų su pakeitimais. Rusijos nepasitenkinimas pirmiausia susijęs su tuo, kad NATO neratifikavo sutarties pataisyto 1999 metų varianto. Jį ratifikavo keturios valstybės – Baltarusija, Kazachstanas, Ukraina ir Rusija. NATO šalys sako, kad negali ratifikuoti 1999-ųjų varianto, nes Rusijos karių buvimas Gruzijoje ir Moldovoje pažeidžia šią sutartį, bet Maskva šį kaltinimą atmeta. Be to, Maskva siekia pakeisti ĮGES limitų dėl karių perkėlimo į vakarinį šalies pakraštį pakeitimus. Ji taip pat nori, kad prie ĮGES prisijungtų Baltijos valstybės.
Maždaug šioje vietoje vieši faktiniai argumentai baigiasi ir prasideda svarstymai, spekuliacijos ar tai, ką galima būtų laikyti vykstančių (veikiausiai atkaklių) derybų aidu, kiekvienai iš pusių siekiant sudaryti kuo naudingesnį sau sandėrį. Kad jo siekiama, savaip patvirtina, tarkime, visą gruodį nuolat ir gana gausiai skelbiami pareiškimai ĮGES ir PRG temomis. Jie sklido dažniausiai iš Rusijos pusės ir buvo pakankamai prieštaringi. Tuo labai stebėtis nereikėtų, nes galbūt tokia ir yra verslo plano dalis.
„Šis moratoriumas yra ne pabaiga, (...) bet būdas atkreipti mūsų partnerių dėmesį į nepalankią situaciją šioje srityje", - žurnalistams sakė Rusijos užsienio reikalų ministerijos saugumo departamento vadovas Anatolijus Antonovas. Pasak užsienio reikalų ministro pavaduotojo Aleksandro Gruško, Rusija neplanuoja didinti savo pajėgų Europoje, aišku, jei nebus bandymų didinti NATO šalių pajėgų.
O štai Rusijos ginkluotųjų pajėgų analitikas Pavelas Felgenhaueris beveik tuo pat metu pareiškė, kad sutartis „mirė“. Pasak P.Felgenhauerio, praktiškai neišvengiama, kad Rusija pradės kelti ginkluotę į Vakarus, pirmiausia - prie Baltijos valstybių sienų. „Ekonomiškai labai prasminga perkelti pajėgas iš Sibiro į Leningrado sritį, nes laikyti jas Sibire du ar tris kartus brangiau. Tai taip pat pasiųs aiškų signalą Vakarams. Rusijai tai dvigubai naudinga situacija", - sakė jis.
Beveik tuo pat metu dar vieną pareiškimą paskelbė rusų kariškiai, šįkart apie Amerikos PRG sistemos dislokavimą Lenkijoje ir Čekijoje. Pasak spaudos konferenciją surengusio Rusijos karinių pajėgų štabo viršininko generolo Jurijaus Balujevskio, Jungtinių Valstijų PRG elementų dislokavimas Vidurio Europoje gali išprovokuoti kontrataką tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis. Generolo teigimu, jei, tarkime, Iranas norėtų smogti Jungtinėms Valstijoms, raketos iš priešraketinio gynybos skydo Lenkijoje skristų į Rusijos pusę. O šioje šalyje veikia automatinės raketų išankstinio įspėjimo sistemos, kurios nedelsiant suveiktų. Taigi žmogaus kaip ir neprireiktų...
Vakarų ir NATO reagavimą galima pavadinti tradiciniu. Buvo pareikštas susirūpinimas dėl Rusijos paskelbto ĮGES vykdymo moratoriumo ir raginimas jį atšaukti. NATO savo pareiškime pabrėžė, kad, nepaisant Rusijos sprendimo, ir toliau vykdys sutarties reikalavimus. Aljansas ir toliau pasirengęs kasmet teikti Maskvai karinę informaciją.
Maskvoje veikiančio Vidurio Europos universiteto profesorius Aleksejus Mileris savo svarstymus apie Rusijos santykių su Lenkija perspektyvą pradeda nuo ginčo dėl Amerikos PRG Lenkijoje. A.Mileris ginčus dėl priešraketinės gynybos pateikia kaip tam tikrą nelabai aiškų tašką derybose dėl būsimo sandėrio. Gali būti, JAV prezidentas Georgas W. Bushas siūlo Maskvai kažkokią partnerystę. Rusijos kol kas netenkina Amerikos siūlymai, bet tai juk dar ne istorijos pabaiga. Svarbu suprasti, kad galimi patys įvairiausi šio projekto galutinio sprendimo variantai, ir istorija gali tęstis dar ilgai. Jei Amerika nesiūlo nieko arba siūlo, Maskvos požiūriu, nepakankamai, keliama kuo daugiau triukšmo, kaip galima agresyviau demonstruojamas nepasitenkinimas, siekiant neleisti G. W. Bushui visko baigti iki prezidentavimo kadencijos pabaigos.
Be abejo, tai tik prielaidos, o ir kalbama lyg ir ne apie tą patį. Tik vargu ar PRG bei ĮGES reikalai taip jau griežtai atsiejami. Vis dėlto tikėtina, jog tai ta pati istorija, kaip ir atnaujinti rusų strateginių bombonešių pasiskraidymai virš Ramiojo vandenyno ar sprendimas siųsti rusų karinių laivų misiją į Viduržemio jūrą. Pasak rusų karinio apžvalgininko Viktoro Baraneco, Kremliaus požiūriu, amerikiečių PRG dislokavimas reikštų NATO stiprėjimą Senajame žemyne, ir Maskva visaip stengiasi susieti PRG ir ĮGES problemas, kad derybose stojus „tiesos akimirkai“ kaip partnerė (ar laikanti save partnere) gautų daugiau.
Be abejo, tai neatrodo nepavojinga, mat tikėtina, kad deramasi dėl sandėrio, dėl kurio nesusiderėjus viskas vėl gali virsti kažkuo panašiu į 20 amžiaus „šaltąjį karą“. Ne vien dėl to, kad negavus ko nori, nesunku apkaltinti partnerį „nepagarba“. Viena vertus, pastarųjų metų tradicija tokia, kad aplinkybėms susiklosčius Rusija nevengia eskaluoti įtampos ir vis paieško, ką ir kaip galima būtų paspausti. Ir šiuo konkrečiu atveju Maskva yra apdairiai pasilaikiusi bent porą „precedentinių argumentų“ (turbūt ne vien Kosovo atvejui). Amerikos karinio koledžo strateginių tyrimų instituto profesoriaus Stephenpo Blano manymu, nors Rusijos paskelbtas moratoriumas ĮGES dalyvavime iš esmės nukreiptas prieš Europą ir Jungtines Valstijas, jis turėtų neraminti Gruziją, mat dabar jau tarsi nebėra formalių priežasčių, neleidžiančių bet kada permesti armijos prie sienos su Gruzija. Tame pasienyje ir šiaip neramu – įtampa dėl nuo Gruzijos atsiskyrusių, bet niekieno nepripažintų Abchazijos bei Šiaurės Osetijos neslūgsta, ir nelaba aišku, kada ir kuo tai gali pasibaigti. Taip pat niekieno nepripažintoje nuo Moldovos atskilusioje Padnestrės respublikoje Maskva tebelaiko 1200 kariškių įgulą.
Dienraščio „The International Herald Tribune“ (12 12) teigimu, neseniai Moldova pasiūlė apskritai paleisti savo armiją ir suteikti Padnestrei plačią autonomiją mainais už tai, kad rusai išvestų savo pajėgas. Kremlius į pasiūlymą nesureagavo. Apskritai šios teritorijos statusas kuo toliau, tuo keistesnis – kaip neseniai Ukrainoje vykusioje konferencijoje pasakė ES specialusis pasiuntinys Kalmanas Mizseius, tai ne „įšaldytas“konfliktas, bet konfliktas, kurio sprendimas „įšaldytas“. Bet jis toks ir laikomas; ir palaikomas – tarkime, rusų koncernas „Gazprom“ neskuba reikalauti 1,3 milijardo dolerių skolos iš respublikos. Be abejo, Padnestrė kaip precedentas labai tinkamas koziris ginče dėl Kosovo. Tačiau sustabdžius dalyvavimą ĮGES, niekas netrukdo manipuliuoti tais 1200 kariškių. Kas žino, kokios susiklostys aplinkybės...
Tai turiningas procesas, jame netrūksta „karštų“ įvykių, ir jis veikiausiai dar ilgai bus „karštas“. St. Blanko manymu, Rusija nori veikti nekreipdama į nieką dėmesio, mėgindama įtikinti save esanti galinga valstybė. Be abejo, savo svarią vietą užima konjunktūra ir propaganda - rusų kariškiai siekia pabrėžti ir didinti užsienio grėsmes, taip tikėdamiesi didesnio finansavimo. Amerikos gynybos universiteto nacionalinės strategijos tyrimų instituto eksperto Jevgenijaus Rumerio teigimu, ir ligšiolinė ĮGES nelabai veržė nei Rusiją, nei Vakarus. Pastarieji net neišpildydavo visų „kvotų“ (galėjo perdislokuoti tradicinės ginkluotės daugiau, nei tą darydavo).
O dėl nerimo (ar baimių) Baltijos valstybėse, tarkime, dėl to, jog nebesaistomi ĮGES rusai sugalvos savo divizijas iš Sibiro perdislokuoti kur nors arčiau Peterburgo - ką gi. Vis dėlto jau turėtume pripažinti pasiekę būvį, kai niekas už mus nebegali nuspręsti, norime prarasti, ką turime, ar nenorime, norime būti Europoje, ar kur kitur.