Taigi atrodo, kad porą metų įstrigę Lenkijos ir Rusijos santykiai pajudėjo. Kaip pranešė britų naujienų agentūra BBC, abiejų šalių užsienio reikalų ministrai susitarė nuolat rengti susitikimus įvairiais klausimais. Vadinamojo mėsos klausimo sprendimas galėtų lengvinti Rusijos derybas dėl stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Atrodo, kad lenkai taip pat linkę peržiūrėti iki šiol diskriminacijos požymių turėjusį savo požiūrį į rusų investuotojus. Visi šie pasikeitimai prasidėjo Lenkijos ministru pirmininku tapus Donaldui Tuskui. Gali būti, kad, norėdama palaikyti tempą, Rusija pakvietė D. Tuską atvykti į Maskvą 2008 m. pradžioje. Ar gali būti, kad brolių Kaczynskių valdoma buvusi nepalenkiama Lenkija keičia politikos kryptį?
Pirmoji pusė – straipsnis „D. Tuskas po Maskva“ iš „Wprost“
„Santykiai su Rusija gali labai pagerėti. Iš Maskvos ateina labai daug žadančių signalų“, – pareiškė D. Tuskas po pergalės rinkimuose. Jis taip pat pažadėjo, kad viena pirmų jo užsienio kelionių bus vizitas į Maskvą. Rusijos prezidento patarėjas Sergejus Jastržembskis irgi pranešė, kad Lenkijos ir Rusijos santykiuose galima tikėtis persilaužimo. Tą turėjo patvirtinti Lenkijos Rusijai rašytas laiškas, kuriame reiškiamas sutikimas, kad jos mėsos perdirbimo įmones patikrintų Rusijos inspektoriai.
Pačioje Lenkijoje apie tokį laišką niekas nieko nežino. Jo egzistavimą neigė užsienio reikalų ministrė Anna Fotyga ir kiti valdininkai. Taip, Lenkija sutinka su rusų veterinarijos inspekcijomis, bet jos pačios sąlygomis. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas mūsų dienraščiui sakė, kad kalbama apie laišką, kurį siuntė ne Lenkija, bet vieno Europos Komisijos departamento valdininkai. Tačiau sunku patikėti, kad tai – atsitiktinis neapsižiūrėjimas. Veikiausiai skubama parodyti, kad po „siaubingų Kaczynskių“ pasitraukimo galima išspręsti visas problemas. Kai susitaikymo įrodymų ėmė trūkti, vienas prokremliškas publicistas girdamas D. Tuską net ėmė tiesioginiame eteryje aiškinti, esą pastarasis yra prieš Amerikos priešraketinės gynybos elementų dislokavimą Lenkijoje, vadinasi, ir prieš Amerikos buvimą Europoje. Toks pasakymas – vis dėlto daugiau nei perdėjimas.
„Persilaužimų“ Lenkijos ir Rusijos santykiuose pastaraisiais metais būta nemažai. Jie visada baigdavosi vienodai. Po deklaracijų apie santykių pagerėjimą viskas grįždavo į senas vėžes. Vargu ar D. Tusko ir Vladimiro Putino susitikimas ką pakeis. Netgi lenkiškos mėsos embargo atšaukimas nedaug ką reikš. Lenkiją ir Rusiją skiria fundamentalus interesų konfliktas. Sunku įsivaizduoti, kad lenkų ministras pirmininkas pasisakytų prieš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių, pirmiausia Baltarusijos ir Ukrainos, siekį integruotis į Europą. O Kremlius šias šalis laiko savo įtakos sfera.
Tarp Lenkijos ir Rusijos daug konfliktų. Lenkų Vyriausybė turi daryti viską, ieškodama alternatyvių energijos šaltinių. Dėl to būtina turėti priėjimą prie Kaspijos jūros, o tam Rusija jau priešinasi. Lenkija negali sutikti su dujotiekio Baltijos jūros dugnu tiesimu, nes jis skaldo Europos vienybę. Pridėkite dar priešraketinį skydą, taip pat Katynės klausimą, kuriam, naudodamas propagandą, Kremlius neleidžia prasiskverbti į kolektyvinę sąmonę. Deklaracijos apie susitaikymą nepanaikina nė vieno iš šių ginčijamų postulatų.
Kitaip būti ir negali, jei Rusija pasirinko kitą kelią nei Europa. Joje įsitvirtina hibridinis valdymo modelis, kuris panašus į tarpinį variantą tarp Kinijos ir Vakarų. Rusija – tai šalis, kurioje žinoma opozicijos žurnalistė nušauta šalia savo namo laiptinės. Rusijos specialiosios tarnybos dalyvavo radioaktyviomis medžiagomis nunuodijant Aleksandrą Litvinenką. Neišaiškinta ir kito opozicijos žurnalisto Jurijaus Ščekočichino žmogžudystė. Nepaisant to, V. Putinas Rusijoje labai populiarus. Pirmiausia todėl, kad pasitelkė nacionalistinius šūkius.
Imperinės nuotaikos Rusijoje ėmė reikštis jau per antrąją prezidento Boriso Jelcino kadenciją. Tada atsirado ir vadinamoji artimojo užsienio koncepcija, teigianti, kad visos respublikos buvusios SSRS teritorijoje priklauso jos įtakos zonai. V. Putino valdymas skiriasi nuo B. Jelcino tuo, kad dėl aukštų energijos išteklių kainų jis turi galimybę įgyvendinti savo koncepcijas. Savo ruožtu Lenkija, kad ir kas ją valdytų, turi aktyviai veikti rytų kryptimi, siekdama įtvirtinti demokratijos principus prie rytinių savo sienų. Tai yra paties rimčiausio Lenkijos ir Rusijos konflikto priežastis. Be abejo, Varšuva viena nepajėgs laimėti. Bet ji gali daryti poveikį ES rytų politikai. Kol kas Bendrija nėra suformulavusi aiškių jos principų, tačiau lenkų politikų aktyvumas jau duoda vaisių. Tik dėl nuoseklios ir kietos paskutinės Vyriausybės pozicijos Europa į Rusiją ėmė žiūrėti lenkų akimis. Vokietijos kanclerė Angela Merkel per susitikimą Samaroje gynė Lenkijos poziciją dėl Rusijos.
Rusų politikai mėgina viską pateikti taip, tarsi Lenkijoje ir Baltijos valstybėse gyventų zoologiniai rusofobai. Tuo pat metu jie išradingai manipuliuoja istorija. Nebuvo Stalino režimo nusikaltimų, Molotovo ir Ribentropo pakto, Katynė tebuvo menkas epizodas. Jei mūsų ministras pirmininkas nereikalaus tiesos apie Katynę, mes pralaimėsime istorinį mūšį. Tikrą susitaikymą su Rusija galima būtų įsivaizduoti, jei joje prezidentu taptų žinomas disidentas ir žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas. Deja, kol kas tai nerealu“.
Antroji pusė – straipsnis „Aleksejus Mileris: Maskva pati nežino, ko nori iš Lenkijos“ iš „Polit.ru“
„Vidurio Europos universiteto profesoriaus Aleksejaus Milerio nuomone, iš lenkų valdžios nereikėtų tikėtis didesnio geranoriškumo dėl Rusijos, nei tas, kurį Lenkija jau parodė. Priešingai – nuostabu, kaip greitai D. Tuskas įgyvendina savo pažadą normalizuoti santykius, demonstruodamas gerą valią rusų atžvilgiu. Jis netęsia kieto antirusiško brolių Kaczynskių kurso, o stengiasi visaip nuo jo atsiriboti. Profesoriaus teigimu, D. Tuskas padarė pirmą žingsnį, todėl rusai turi atsakyti tuo pačiu. Jei politiniai signalai suprantami teisingai, Rusija ir Lenkija gali greitai pasiekti tarpusavio supratimą. Bet Rusija turi apsispręsti, ko ji nori. Kad lenkai atsisakytų Amerikos priešraketinės gynybos elementų dislokavimo savo teritorijoje? Tai ne taip lengva ir paprasta. Tačiau bet kuriuo atveju D. Tuskas pasiruošęs aptarti priešraketinės sistemos dislokavimą su Rusija ir neforsuoja sutarties su Amerika pasirašymo.
Rusijos netenkina paskutiniai Amerikos siūlymai, bet tai juk dar ne istorijos pabaiga. Svarbu suprasti, kad Condoleezza Rice, Robertas Gatesas ir George‘as W.Bushas yra aptarę pačius įvairiausius šio projekto variantus. Kitas dalykas, kad kol kas neaišku, kaip atrodys oficialus ir raštu pateiktas galutinis projekto variantas. Panašu, kad derybų dalyviai kol kas negali įteisinti kai kurių savo sprendimų. Tai kova pačiose Jungtinėse Valstijose, kova tarp Maskvos ir Vašingtono ir kova tarp Maskvos, Vašingtono ir Briuselio. Tai gali dar ilgai trukti. Gali būti, kad Maskva stengiasi „užtempti“ sprendimo priėmimą iki G. W. Busho administracijos atsistatydinimo. Bet niekas nežino, kas laimės Amerikos prezidento rinkimus 2008 m. ir kokios nuostatos dėl priešraketinės gynybos sistemos laikysis būsima administracija.
Gali būti, G. W. Bushas siūlo Maskvai kažkokią partnerystę šiame projekte (tikėtina, kad to V. Putinas kaip tik ir siekia). O jei Amerikos prezidentas to nedaro, reikia kelti kuo daugiau triukšmo, kaip galima agresyviau demonstruoti savo nepasitenkinimą, siekiant neleisti G. W. Bushui visko baigti iki prezidentavimo kadencijos pabaigos.
Lenkijos pozicija dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu mažai ką lemia, nes sutartis jau pasirašyta. Šia prasme Lenkijai geriau kalbėtis su Vokietija. Pasak A. Milerio, dujotiekis vis tiek bus, bet vokiečiai galėtų kompensuoti Lenkijai galimus nuostolius. Akivaizdu, kad šia prasme Lenkijos ir Vokietijos interesai priešingi. Vokiečiai nori gauti dujas tiesiai, o Lenkija siekia, kad kuo ilgesnė vamzdynų atkarpa eitų jos teritorija. Energijos išteklių kainos auga, ir nežinia, kiek jos dar gali padidėti. Šia prasme gera yra Ukrainos padėtis: jos teritorija teka 80 proc. Rusijos eksportuojamų dujų, todėl „Gazprom“ koncernas negali šiai šaliai pakelti jų kainos iki europinio lygio. Lenkams nesinori prarasti geros padėties, todėl jiems verta reikalauti nuolaidų iš vokiečių.
Kalbant apie Lenkijos pozicijos sušvelninimą dėl Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją, taip pat dėl lenkiškų mėsos produktų embargo panaikinimo, reikia pasakyti, kad abi pusės jau pareiškė pasiruošusios bendradarbiauti. Kol kas Lenkija žengė pirmą žingsnį, ir progresas įmanomas, jei abi pusės iš tiesų to nori“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).