Dėl planetos reikalų susirūpinę pasaulio galingieji regi galimybę juos pataisyti vykdant sąžiningą pasaulinę prekybą. Ką tik vykusiame Didžiojo dvidešimtuko susibūrime Londone pareikšta, kad prekyba gali padėti greičiau išbristi iš dabar stojusios krizės. Iki šiol buvo žinoma ir dar kartą paskelbta, kad pasaulinės prekybos reikaluose būta ir ne visai sąžiningų dalykų, tokių kaip protekcionizmas. Ir dabar Amerikos Kongresas, pažeisdamas Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimą, faktiškai uždraudė Meksikos krovininiams sunkvežimiams įvažiuoti į Jungtines Valstijas.
Atsakydamas į tai, Meksikas padidino muitą 89 pavadinimų Amerikos prekėms. Kai kurių vertinimų duomenimis, JAV tai kainuos apie 40 tūkst. darbo vietų. Panašių elgesio recidyvų rastume daugelyje pasaulio valstybių. Ne veltui vienas Baltųjų rūmų pareigūnas pastebėjo, kad visi Londono susitikimo dalyviai daugiau ar mažiau nuodėmingi, taigi ir visas šis susibūrimas tam tikra prasme priminė atgailaujančių nusidėjėlių susirinkimą. Vis dėlto žodis „padorumas“ reiškia ne vien sąžiningą prekybą. Esama prasminio niuanso, kurį geriau supranta palyginti neseniai iš totalitarizmo išsivadavusiuose kraštuose. Svarstymai padorumo tema čia paprastai sukelia nemažai ginčų, o dar išlikę autoritarai, buvusių imperijų įpėdiniai energingai reikalauja „nesikapstyti praeityje“ ir iš paskutiniųjų ieško (reikia pasakyti, ir randa) pavyzdžių tema „pats kvailys“.
Ką gi, padorumas, ypač jaunose, dar visai neseniai energingo kapitalizmo apžavėtose bendruomenėse, iš tiesų atrodo toks sunkiai apčiuopiamas ir gal net ne visai reikalingas dalykas. Ar iš tiesų taip yra, šiandien pamėginkime ir pavarstyti.
Pirmoji pusė – žurnalistės ir rašytojos Imbi Paju straipsnis „Apie vertybes ir solidarumą“ iš „Postimees“
„Kovo pabaigoje Helsinkyje atsitiktinai sutikau porą pažįstamų kolegių iš Rusijos, kurios pasakojo, kad visa Rusijos spauda pilna pranešimų apie tai, jog estų fašistai planuoja antirusišką renginį. Pasirodo, kalbėta apie masinių deportacijų Estijoje 60-mečiui skirto straipsnių rinkinio „Viską valdė baimė“ pristatymą, taip pat šia proga surengtą seminarą. Žurnalistės pažadėjo viešai ginti mane kaip rinkinio bendraautorę pabrėždamos, kad knygoje kalbama apie stalinizmo nusikaltimus. Tą patį vakarą man paskambinęs demokratinio jaunimo judėjimo lyderis, teisės studentas Jevgenijus Krištafovičius pranešė, kad, reikalui esant, kartu su kitais savo organizacijos nariais jis yra pasirengęs vykti į Helsinkį palaikyti manęs. Kartu buvo pasiruošęs važiuoti ir gimnazistas Sergejus Metlevas, neseniai sulaukęs didesnio Estijos visuomenės dėmesio po to, kai sukritikavo nepagrįstas Rusijos pasiuntinio Taline kalbas apie nacionalinės kalbos politiką Estijoje.
Praėjusių metų pavasarį Jevgenijus kartu su savo organizacijos nariais ir Atviros Estijos fondu Taline surengė susitikimą su žinomu rusų disidentu Vladimiru Bukovskiu. Būtent šiame susitikime sutarėme su ponu V. Bukovskiu, kad jis taps knygos „Viską valdė baimė“ bendraautoriu. Baltarusiškų šaknų turintis Estijos rusas Jevgenijus kartu su bendraminčiais daug metų studijuoja Estijos istoriją ir žino, kad Sovietų Sąjunga 1940 m. okupavo šią šalį ir kad sovietų valdžia baudė Estijos rusus dėl „neproletariškos“ kilmės ar dėl „kontrrevoliucinės veiklos“. Prisirišimas prie Vakarų vertybių buvo vertinamas kaip sovietų Rusijos išdavystė.
Suomijoje buvo paskelbtas Helsinkio universiteto docento Johano Beckmano kreipimasis į Simono Vyzentalio centro vadovą Efraimą Zuroffą dėl knygos „Viską valdė baimė“. Ponas E. Zuroffas savo specialiame pareiškime teigė, kad Estijoje išleista nauja knyga (jos jis neskaitęs, nes laukiąs vertimo), kurioje neigiamas Estijos dalyvavimas masinėse žydų žudynėse, suteikia pagrindą rimtam tarptautinės bendruomenės susirūpinimui. Mano draugai Estijos žydai į šį pareiškimą sureagavo labai rimtai. Iš Estijos žydų muziejaus įkūrėjo Marko Rybako gavau elektroninį laišką, kuriame jis pranešė informavęs poną E. Zuroffą, kas yra žurnalistė Imbi Paju ir kas – J. Beckmanas.
Kodėl apie tai rašau? Noriu šiuo solidarumu pasidalyti su tėvynainiais. Toks elgesio modelis devalvuotas per paskutinius 50 okupacijos metų ir kaip reikiant kol kas neatkurtas. Žmonių ir tautų santykių prietarus kuria melas ir demagogija. Sovietinis žurnalas „Estijos komunistas“ 1966 m. rašė, kad po tam tikro melo pakartojimų skaičiaus propagandos auka praranda sugebėjimą skirti tikrus faktus nuo to, kas jai įdiegta. Iškreipti jausmai ima viršų prieš sąmonę.
Kai Raudonoji armija 1944 m. vėl okupavo Estiją, buvo sugalvota nauja istorija, pagal kurią 1918–1940 m. gyvavusi Estijos Respublika buvo fašistinė valstybė. Ši sovietinė terminologija nebuvo atsitiktinė ir tarnavo kovai su nepriklausomos Estijos vertybėmis. Daugelis žmonių linko ten, kur juos kreipė kalba. Sovietinėje epochoje siekiant savų tikslų tiko visos priemonės, nes tuo laiku nebuvo vietos moralei. Todėl solidarumo patirtis, kurią dėl įvykių leidžiant knygą „Viską valdė baimė“ gavau iš Estijoje gyvenančių tautinių mažumų, man yra labai vertinga. Solidarumas teikia džiaugsmą ir skatina atmintį, nes sutvirtina mūsų bendrus namus ir suteikia dar stipresnės paramos viltį mums visiems, nepriklausomai nuo to, kokiai pozicijai šiandien Estijoje atstovautumėme“.
Antroji pusė – prezidento Vaclavo Havelo pasisakymas radijo „Svoboda“ būstinėje Prahoje
Ponas Vaclavas Havelas žinomas kaip politikas, žmogaus teisių gynėjas ir dramaturgas, visuomeninis ir moralinis jo autoritetas pasaulyje labai didelis. Radijuje „Svoboda“ buvęs Čekijos prezidentas V. Havelas lankėsi po gana sunkios ligos, tačiau liko ištikimas sau, kalbėjo aštriai, savo mintis, kaip ir anksčiau, formulavo labai tiksliai.
Pono V. Havelo nuomone, šiandien vėl susiduriame su tuo, kad senų demokratijų politikai vengia atviro pokalbio apie pagarbą žmonių laisvei su partneriais tų šalių, kuriose valdo vienokie ar kitokie autoritariniai ar net totalitariniai režimai. Taip yra dėl suinteresuotumo ekonominiu bendradarbiavimu ar kitokių priežasčių.
Deja, šiuolaikiniame pasaulyje įsigali pragmatizmas, primenantis tam tikrą intelektinį marksizmo tęsinį. Juk būtent pastarasis tvirtina, kad būtis lemia sąmonę ir kad svarbiausia yra ekonominė bazė. O žmogaus teisės – tai savotiškas priedas, kuris visuomenėje gali būti, tačiau nėra privalomas. Pono V. Havelo žodžiais, toks požiūris šiuolaikinėms demokratijoms yra pražūtingas. Dėl įsigalėjančio pragmatizmo į santykius įsibrauna melas, ir viskas anksčiau ar vėliau baigiasi naujais agresijos protrūkiais.
Be abejo, politikas nenusistatęs prieš ekonominius santykius, vis dėlto jis mano, kad bendradarbiaujant reikia kreipti dėmesį ir į tai, laikomasi ar ne žmogaus ir mažumų teisių, paisoma ar ne demokratinių ir politinių laisvių. Pono V. Havelo nuomone, jei valstybių santykiai negrindžiami abipuse visų šių dalykų kontrole, jie galų gale yra paviršutiniški ir nevaisingi.
Buvęs Čekijos prezidentas prisimena laikus, kai atvirai skelbti apie savo bendradarbiavimą su radiju „Laisvoji Europa“ (dabar – „Svoboda“) nebuvo saugu. Tačiau būtent tada, 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, lankydamasis Miunchene viename savo pjesės spektaklyje, V. Havelas, tuomet dar ne disidentas, o literatas, demonstratyviai aplankė šiame mieste įsikūrusią radijo stotį ir buvo vienas pirmųjų čekų, davusių interviu „Laisvajai Europai“. Nuo tada ponas V. Havelas nuolat bendradarbiauja su šia stotimi ir laiko ją teisingos informacijos sklaidos šaltiniu. Politiko nuomone, teisinga informacija yra normalių žmogiškųjų ir politinių santykių pagrindas šalyje. Todėl būtent jis pasiūlė radijui „Svoboda“ persikraustyti iš Miuncheno į Prahą, kai tai tapo įmanoma. Tuometinis Čekijos prezidentas šios stoties buvimą savo šalyje laikė svarbiu demokratinės raidos elementu.
73 m. V. Havelas nebedalyvauja aktyvioje politikoje, bet moralinis jo autoritetas tebėra didelis. Be abejo, dabar kiti laikai, vis dėlto ponas V. Havelas nenustoja kartoti: morale neparemtas nuogas pragmatizmas toli gražu ne visada naudingas visuomenės vystymuisi.
„Dvi pusės“ – antradieniais 11.05 val. (kart. 16.25 val.).