Ši jaunimėlio akcija mažai ką nustebintų (prisiminkim Estijos ambasados blokadą), jei ne viena kita įdomesnė detalė. Tame mitinge ugningą kalbą išrėžė žinomas Rusijos TV laidų vedėjas Michailas Leontjevas, beje, gebantis puikiai pagelbėti tautai atskirti priešus nuo draugų. Jo žodžiais tariant, latvio pastatytas filmas – didžiojo karo prieš rusų tautą tęsinys, jame savo vietą randa kiekviena bestija ir gaišena.
Antra įdomi detalė: Rusijos žiniasklaidoje šmėstelėjo informacija, kad mitinguotojai prie Latvijos ambasados mėtė sulaužytus pieštukus (tokia protesto forma), o ten buvęs Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Maksimas Miščenka net neva nepagailėjo sulaužyti savo paauksuoto plunksnakočio...
Tad kas gi taip sujaudino ne tik Maskvos jaunimą, bet ir garbius ponus, panorusius bent trumpam tapti chuliganais?
Įtakingas leidinys „The Econimist“ rašo, kad jei esi jaunas latvių režisierius, sukūręs filmą apie šiuolaikinės Rusijos nenorą pripažinti sovietų režimą buvus kriminalinį, rusų nacionalistų gaujos pasmerkimas tampa panašus į savotišką „Oskarą“. Anot „The Economist“, E. Šnorės sukurtas filmas „The Soviet Story“ (latviškai – „Padomju stats“, lietuviškai kažkodėl – „Sovietų pasaka“) yra drąsus ir bekompromisis, o pagrindinis jo tikslas – parodyti „filosofines, politines ir organizacines“ sovietų ir nacių sistemų sąsajas.
Šis filmas Rusijoje yra uždraustas, tad visai gali būti, kad daugelis smerkėjų ir kritikų „The Soviet Story“ paprasčiausiai nematė. Nors, žinoma, internete piratinių kopijų įsigyti galima be jokio vargo. Štai vienas iš tą įrodančių pavyzdžių: „Skandalingas latvių filmas apie komunizmo žvėriškumus. Pavyzdinis propagandinis kinas – gerai padarytas. O apie kitką išvadas darykite patys.“
Ir istorikas A. Diukovas ėmėsi narstyti E. Šnorės filmą. Daugybėje publikacijų ir viešų pasisakymų jis pateikė galybę argumentų, kuriose filmo vietose ir kaip buvo pateikti iškraipyti, neteisingi ar išvis – sufalsifikuoti faktai. Gilintis į visa tai ir ieškoti atsakymo, kas teisus, o kas – ne, per daug sudėtinga. Kur kas įdomiau, kodėl A. Diukovą ir didžiumą Rusijos gyventojų taip stipriai užgavo latvių filmas. Pats istorikas teigia, kad visa tai – ne juokai. „Informacinis karas, nukreiptas prieš mūsų istoriją, vyksta vis aktyviau ir aktyviau. Ir tai atneša realią žalą šaliai. Ilgalaikės tokių agitacinių kūrinių kaip „The Soviet Story“ pasekmės optimizmo taip pat neprideda“, – rašo A. Diukovas. Ir kažkodėl jam bene labiausiai užkliūva tai, kad „The Soviet Story“ pastatymą finansavo Europos Parlamentas ir kad šį filmą Latvijoje planuojama įtraukti į istorijos mokomąją programą. Rusų istorikas nerimauja, kad toks žiaurus ir, svarbiausia, neteisingas filmas gali smarkiai sužaloti jaunų žmonių sąmonę.
O Latvijos laikraštis „Neatkariga Rita Avize“ (2008 07 25) rašo, kad „filme pavaizduoti faktai yra FAKTAI. Jie negali patikti arba nepatikti.“
„Daugiausia nukentėjo rusai. Stalino genocidas prieš saviškius buvo nepalyginti didesnis nei nacistų prieš žydus ir t. t. Tai – FAKTAI. Ir negalima sumažinti režimo kaltės teisinantis, kiek galima suprasti, rusų jausmais dėl to, kad Rusijos išlikimo instinktas neleidžia nurašyti komunistinio šimtmečio istorijos kaip nusikalstamos.“ Vis dėlto straipsnio autorius Kasparas Dimiteras pripažįsta, kad filmas sukurtas didaktiniu propagandiniu stiliumi – jis neleidžia mąstyti ir net reaguoti. Keliskart pasikartojantys tie patys kadrai, diktoriaus tonas, primenantis „Discovery“, guodžia tik tuo, kad visa tai skirta infantiliems senosios Europos veteranams, rašo K. Dimiteras.
Ne mažiau aistrų Rusijoje sukėlė ir lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmas „Katynė“, kurio uždrausti niekas neuždraudė, tiesiog nerekomendavo žiūrėti.
Katynės istorijos jau net ir Rusijoje niekas nedrįsta vadinti istorijos klastojimu ar narsios nacijos, nugalėjusios fašizmą, įžeidimu. 1940 m. pavasarį Smolensko srities Katynės miške sovietai sušaudė lenkų karininkus, paimtus į nelaisvę Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Dokumentais įrodyta, kad NKVD „trojkos“ myriop nuteisė 14 542 belaisvius. Rusijos Federacijos karinė prokuratūra patvirtino 1803 asmenų mirties faktą, nustatė 22 sušaudytų karininkų asmenybes, tačiau baudžiamąją bylą nutraukė, nes nėra gyvų šio nusikaltimo vykdytojų. Kelios kartos užaugo tikėdamos, kad Katynėje lenkų karininkus 1941 m. sušaudė vokiečiai…
Jau minėtas rusų laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ dar prieš filmo „Katynė“ premjerą parašė, kad jo Rusijoje greičiausiai nerodys: „Ilgus metus dešimties tūkstančių lenkų karininkų sušaudymo tema buvo uždrausta ir Lenkijoje, ir SSRS. Dabar slaptumo grifas nuimtas, bet mūsų platintojai nėra tikri, ar rusų žiūrovas pasirengęs aptarti šią temą.“
Kitas laikraštis – „Kommersant“ – taip pat A. Wajdos „Katynę“ sutiko gana objektyviai ir be įprasto puolimo.
„Pirmoji kampanija prieš A. Wajdą pasibaigė 1965 m., kai sovietiniuose ekranuose triumfavo jo „Popiol i diament“ („Pelenai ir deimantas“). Antroji – 1988 m. lapkričio mėnesį įvykusiu triumfiniu Wajdos atvykimu į Maskvą, kur jo filmai buvo uždrausti 8 metus. Wajda pergyveno dvi inkštikų kartas. O tai, kad naujojoj Rusijoj jis vėl nepatogus, tik parodo jo ištikimybę sau pačiam. Tarp kitko, ištikimi sau liko ir propagandistai, pakeitę komunistinę retoriką į „valstybininkų“.
Rusijoje, įvairių šaltinių duomenimis, buvo parodyti du trys A. Wajdos „Katynės“ seansai. Tačiau ir tai sukėlė rimtą diskusiją visuomenėje. Pateiksiu du vaizdingus pavyzdžius, rodančius rusų nuotaikas vertinant net tokį akivaizdų sovietų nusikaltimą.
Po filmo peržiūros Vladimiras Belanenka parašė: „Katynė“ – tikrai baisus filmas. Papasakota 12 000 lenkų karininkų istorija priverčia pajausti ir suprasti ne tik lenkų skausmą, bet ir kankinantį kaltės jausmą. Tai padarėme MES. (…) Tie, kurie naikino, nėra „mūsiškiai“. Tai – ir mano priešai, bet aš negaliu nejausti deginančio gėdos jausmo, kad jie iš tos pačios šalies kaip ir aš. Sovietiniai mentai, sunaikinę belaisvius, bandė meluoti istoriją, falsifikavo kino kroniką, norėjo paversti tai vokiečių nusikaltimu. Dabar vokiečiai atgailauja už savo praeities klaidas, jų konclagerių aukoms mokamos kompensacijos ir bent taip mėginama išpirkti nuodėmes. Nieko panašaus pas mus nėra. Iki šiol stalinistai vaikšto į mitingus su portretais. Ir niekas neatgailauja dėl Katynės…“
O štai kita nuomonė: „Atskirai norėčiau spjauti į veidą tam rusų aktoriui, kuris įlipo į šitą lenkišką šūdą (…). Vargšė lenkų tauta ir jos armija, kuri nepadarė nieko, kad išsigelbėtų, o tik per visą filmą nutaisinėjo dramatiškus snukelius. Nepasisekė jums, apgailėtini lenkai, jūsų valstybė egzistuoja tik dėl rusų istorijos.“
Sovietinės istorijos revizija, vykdoma pašaliečių, rusams iškart sukelia alerginę reakciją. Ne ką geriau sekasi ir saviškiams. Šių metų liepą iš Stačiatikių bažnyčios Maskvos patriarchato pasigirdo raginimų tęsti 1990 m. prasidėjusį sovietų valdžios nusikaltimų pasmerkimą. Pirmiausia, anot tėvo Georgijaus, reikėtų sudėlioti viską į savo vietas: įamžinti aukų atminimą, grąžinti senuosius pavadinimus, sunaikinti režimo nusikaltimus primenančius atributus ir t. t. Bet, žinoma, neperlenkiant lazdos – komunizmas negali būti prilyginamas fašizmui.
Toks pasiūlymas valdžios koridoriuose buvo sutiktas santūriu „ačiū, nereikia“. Vertindamas patriarchato atstovo mintis, Rusijos Federacinio Susirinkimo Reglamento ir parlamentinės veiklos komisijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Olegas Pantelejevas pareiškė, kad „praeities nuvainikavimas niekada nesustiprindavo esamos valdžios autoriteto“. Valstybės Dūmos deputatai iniciatyvą pasmerkti sovietinius nusikaltimus išvadino neadekvačiu pasiūlymu, nes nuolatinis praeities smerkimas veda link istorijos sunaikinimo.
Vienaip ar kitaip, tam tikriems istorijos epizodams įvertinti ir pasmerkti pirmiausia reikia tvirtos politinės valios. Nepaisant buitinių nuostatų ir „virtuvinių“ nuotaikų. Ne tik rusams nepatinka, kai krapštomos skaudžios istorinės žaizdos. Ne vienas lietuvis susiraukia, kai imama kalbėti apie gėdingus holokausto faktus: ne lietuvių tauta, o atskiri išgamos šaudė žydus, Lietuva buvo netekusi valstybingumo ir t. t. Tačiau vis tiek buvo pasmerkta ir atsiprašyta. Kad ir ką besakytų tie, kuriems toks žingsnis smogė per tautinį išdidumą. Tam reikia subręsti.