Nacistų laikais Lietuva įjungta į Ostland žemes, o bolševikai pavertė ją Pribaltikos regiono dalimi. Vieni grūdo Lietuvos šviesuolius į Štuthofą, o kiti siuntė į Sibiro konclagerius. Du totalitariniai režimai, pasirinkę sau iš žmonijos istorijos ir kultūros gelmių atėjusius simbolius ir juos išniekinę, mums yra vienodi. Tik mūsų partneriai Vakaruose to vis negali arba nenori suprasti. Ir, aišku, žmonės Rusijoje bei kituose buvusios Sąjungos kraštuose.Kovoje su svastikos nešėjais ten netektį patyrė didžioji dalis šeimų.
Nepaisant teroro bangos bolševizmo metais raudonojo maro autoriams ir vykdytojams ten yra iki šiol rodoma daug atlaidumo, o blogais laikomi tik rudojo maro sukėlėjai.
O mums ir vieni, ir kiti yra užkariautojai. Birželio 14 –oji mums primena vienos baisiausių tautos istorijoje deportacijų 69-ąsias metines. O birželio 15-oji tai tragiška diena, kai prieš 70 metų Sovietų Sąjungos kariai su raudona žvaigžde peržengė Lietuvos valstybės sieną ir ėmė įgyvendinti savo viziją, kurti tik jiems suvokiamą rojų žemėje: komunizmą su tarybiniu žmogumi. Savo žemės nepakako jiems tam rojui įgyvendinti, todėl atėjo ir pas mus. Svajojo užkariauti visą pasaulį ir naikino tuos, kas jų vizija netikėjo.
Birželio 22 dieną prieš 69 metus užpuolė Lietuvą ir tie su svastika. Jie buvo jau užvaldę didžiąją dalį Europos, bet dar norėjo valdyti ir Albiono salas, Baltijos kraštus bei Rusiją su Ukraina. Jie atėjo įgyvendinti kitą viziją: vokišką tvarką ir gyvybinę erdvę, taip pat naikindami visus, kas priešinosi.
Žinoma, kalbėdami apie savo tautos elgesį tomis tragiškomis dienomis, mes turime ir savo Achilo kulną. Holokausto muziejuje Vašingtone, kurį lanko daugybė eilinių žmonių iš viso pasaulio, įskaitant ir įvairių valstybių pareigūnus, teko matyti vaizdus, kaip džiūgaujančios lietuvaitės tada vokiečių karius sutiko su gėlėmis rankose. Daugeliui tai labai keista, nes jie nežino apie 1941 metų birželio 14 dieną, Lietuvos žmonių trėmimą ir žudynes, kurį vykdė tie, kur su žvaigžde, bet sustabdė atėjusieji su svastika.
Beje, sovietinių deportacijų neišvengė ir žydai, kurie buvo už nepriklausomą Lietuvą. Kita dalis, vedina savisaugos instinkto, tapo uoliais sovietų pagalbininkais, užsitraukdama Lietuvos žmonių panieką ir neapykantą, prasiveržusią tada, kai sovietų armija buvo išvyta iš Lietuvos, o ja pakeitė vokiečių valdžia, atsisakiusi pripažinti Lietuvos Vyriausybę.
Kai kalbame apie svastikos atėjimą iš Vokietijos, o raudonosios žvaigždės iš Rusijos, mums sunku įsivaizduoti ir kitką: kad tie patys simboliai į Lietuvą galėjo ateiti iš priešingų pusių. Nacistų partijos, kuriai vadovavo Adolfas Hitleris, pilnas vardas buvo Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija, o tuo metu darbininkų judėjimo simboliu neretai buvo ne tik raudona vėliava, bet ir žvaigždė, imant pavyzdį iš bolševikinės Rusijos.
Tačiau A. Hitleris jaunystės metais pasidavė tuo metu labai populiarioms ezoterinėms, teosofinėms idėjoms, todėl partijos simboliu pasirinko svastiką, kuri dar iki XX amžiaus vokiečiams reiškė iš amžių glūdumos atėjusį laimės ženklą. Jis moterims garantavo apsaugą gimdymų metu, o vyrams - sėkmę mūšiuose.
Su šiuo ženklu vokiečiai jau Pirmajame pasauliniame kare siejo savo pergalės viltis, įskaitant ir tuos jų dalinius, kurie kovėsi Baltijos kraštuose. Dar iki A.Hitlerio svastika tapo Vokietijos mokytojų sąjungos, sportinių, kultūrinių, jaunimo organizacijų simboliu ir tik nacistų laikais ji virto arijų kraujo grynumo išraiška. Tada ir šio ženklo prasmė interpretuota iš naujo. Buvo teigiama, kad keturios jo šakos reiškia: Praeitį, Dabartį, Ateitį ir Lemtį.
Kaip ezoterinių idėjų šalininkas, A. Hitleris savo partijos simbolikoje galėjo pasirinkti ir žvaigždę. Tiesa, ne penkiakampę, kaip darbininkų judėjime, bet šešiakampę, Dovydo žvaigždę, kuri kartu svastika buvo Vokietijos teosofų organizacijos emblemoje. Vėliau, kai žydus su geltonąja žvaigžde ant krūtinės nacistai vežė naikinti, ji atsirado šalia svastikos. Kaip teosofų emblemoje. Bet tai reiškė ne gyvenimo prasmės paieškas, o beprasmę mirtį.
Šis ženklas, kuris yra ir ant Rusijos nacionalinio kompozitoriaus Michailo Glinkos nekropolio Sankt-Peterburge, rusų tautoje, jos audiniuose buvo paplitęs gal net daugiau nei Vokietijoje. Gali būti, kad šis simbolis būtų naudojamas ir Sovietų Sąjungoje, jeigu ne karo komisaras Levas Trockis. Jis pasiūlė bolševizmo ir komunizmo kūrimo simboliu laikyti penkiakampę žvaigždę, kuri tapo ir sovietų armijos ženklu, reiškiančiu būsimą komunizmo pergalę penkiuose planetos kontinentuose.
Po Antrojo pasaulinio karo su svastikos naudojimu buvo visiškai baigta. Šis ženklas atsidūrė visoje planetoje už įstatymo ribų, nes reiškė žudynes, daugelio artimųjų netektį, mirtį, o Niurnbergo procesas atskleidė ne tik šio režimo nusikaltimus, bet ir vykdytojus. Po to neišvengta ir perlenkimų. Rusijoje iš muziejų ekspozicijų išimti seni rusiški tautiniai audiniai, o Rytų Vokietijoje iškirsta svastikos formos giraitė.
Raudonosios žvaigždės likimas kitas. Sovietų sąjunga tapo viena iš Antrojo pasaulinio karo laimėtojų ir bolševizmas bei stalinizmas savo Niurnbergo nesulaukė. Raudonoji žvaigždė toliau žiba Kremliaus bokštuose, ten, kur anksčiau kabėjo dvigalviai Rusijos caro ereliai, ir kartu su raudonąja vėliava tampa vis brangesniu simboliu Rusijos žmonėms, liudijančiu šios tautos didybę ir netektis kare prieš svastikos nešėjus.
Užmirštant, kad iš pradžių, atsidūrusi po raudona žvaigžde, nukentėjo pati Rusijos tauta, o vėliau ir kitos tautos Centrinėje ir Rytų Europoje. Europos tautoms, įskaitant ir Lietuvą, žvaigždė ir svastika primena mūsų visų tragišką likimą, kai du grobuoniški režimai sukėlė karą, norėdami viešpatauti pasaulyje kitų tautų sąskaita.
Bet tai dar ne visa netektis. Jeigu svastika būtų tik vokiečių ir rusų tautų ženklas, tai jos uždraudimas galėtų būti tik tų tautų tarpusavio santykių reikalas. Bet svastika arba kitaip pasakius, ugnies, kreivojo kryžiaus ženklas buvo labai svarbus daugelio Europos bei kitų tautų gyvenime. Šios tautos ir valstybės jau nukentėjo nuo svastikos ir raudonosios žvaigždės, bet jų tragiškas likimas atsispindi ir negalėjime iki šiol naudoti vieno iš savo kultūros simbolių, kurį išniekino nacistai, o dar anksčiau ir bolševikai.