Aukštaitiška kilmė
„Mano šeima iš tėvo pusės kilusi iš Lietuvos ir Latvijos paribio, iš Aukštaitijos, iš Rokiškio apylinkių, iš Kavoliškių dvaro, kur Komorowskių giminė gyveno kelis šimtus metų (Kavoliškis - gyvenvietė Rokiškio rajone, 2 km į vakarus nuo Rokiškio, greta kelio į Pandėlį – aut.past.). 1940 metais, kai Raudonoji armija užplūdo Lietuvą, seneliai pasitraukė į Vilnių, ir ten praleido visą karo laikmetį. Mamos pusė – tai Szałkowskių giminė, ji irgi yra vilnietiškos kilmės. Taip jau susiklostė, kad ir juos karo likimai nuvairavo prieš pat karą iš Poznanės kaip tik į Vilnių.
1939 metais mano senelis pardavė namą Poznanėje, tikėdamasis, kad artėjantį karą karininko šeimai bus lengviau Vilniuje, mano senelio numylėtame mieste. Šeima gyveno Antakalnyje, bet paaiškėjo, kad bėgdami nuo lietaus atsidūrėme audroje, nes nors ir iš Poznanės buvo iškeliamos karininkų šeimos, bet iš Vilniaus jas ne tik iškeldavo, bet ir ištremdavo į tolimą Sibirą.
Mano močiutė narsiai kovojo, gindama šeimą, be kita ko, tikriausiai pasinaudodama faktu, kad bolševikams ji buvo pabėgėlė iš Generalinės gubernijos (vokiečių okupuotos Lenkijos dalies – aut. past.), todėl apie močiutę jie nedaug ką žinojo, kas ji tokia buvo. Faktas lieka faktu. Vilnius yra mano miestas. Vilnius, nors nėra mano vaikystės miestas, tačiau tai mano tėvų ir daugelio mano artimųjų vaikystės miestas, tai ir mano vaizduočių miestas, mano emocijų, miestas su kuriuo aš jaučiuosi nepaprastai stipriai susijęs“.
Trys Bronislavai
„Tokie jau buvo Komorowskiai, kad kiekvieną kartą kažkas iš jų ėjo į karą, sukilimą, po to į kalėjimą arba Sibirą, o kartais ir žūdavo. Bronisławo vardas man duotas priminti mano dėdės Bysiaus vardą, jaunesniojo mano tėvo brolio, kuris sušaudytas Paneriuose prie Vilniaus 1943 metais. Jis buvo areštuotas už dalyvavimą lenkų pogrindyje, lietuvių saugumo policijos sulaikytas su ginklu rankose.
Vėliau perimtas vokiečių ir sušaudytas Paneriuose. O jis savo vardą paveldėjo iš kito įdomaus žmogaus, kuris irgi mirė tragiškai, iš savo dėdės savo močiutės pusbrolio, Bronisławo Römerio, taip pat kilusio iš Lietuvos.
Bronisławas Römeris buvo generolo Dowbor-Musnickio vadovaujamo Bobruisko II lenkų korpuso rotmistras ulonas. Paleidus korpusą 1918 metais jis traukėsi į Murmanską, ketindamas pasiekti generolo Hallerio armiją, kuri kūrėsi Prancūzijoje ir pakeliui – Peterburge buvo neaiškiomis aplinkybėmis bolševikų pagautas ir sušaudytas.
Na, o aš – trečiasis giminės Bronislawas dar kažkaip gyvenu, ir ne per blogiausiai, ir manau, kad laimę reikia bandyti tris kartus. Gal tas Bronisławo vardas pasikeitus lenkų likimams taps laimingu vardu?“.
Kelias į Lenkiją
„Mano senelis – mamos tėvas prieš karą buvo profesionalus karininkas. Jis kovojo 1939 metų rugsėjį, o vėliau visą karą išbuvo vokiečių karo belaisvių lageryje. O ir iš tėvo pusės buvo būtent taip, kad ir iš ten kažkas vis eidavo į karą, kartais grįždavo, o kartais negrįždavo... Mano tėvas buvo Vilniaus partizanas. Pradžioje - konspiratorius Laisvųjų lenkų sąjungoje – tokioje organizacijoje, kuri be rengimosi sukilimui, puoselėjo Vilniaus filaretų ir filomatų tradicijas. Beje, jis pats toks ir buvo – ne tik karys, sukilėlis, bet profesorius ir poetas. Be kita ko, jis parašė puikų eilėraštį apie VI (Armijos Krajovos – aut. past.) brigadą, kurį aš kartais skaitau savo žmonai ir vaikams.
Su šia brigada jis ir baigė savo sukilėlio-partizano epopėją, išvengdamas nuginklavimo iš rusų pusės. Jie netikėjo bolševikais, netikėjo, kad gali su jais sudaryti tikrą susitarimą ir nepaklusdami įsakams pabėgo į Rūdninkų girią. Vėliau ėjo link Nemuno paskui frontą, kaip jie tuomet sakė, „ėjo paskui vokietį“, siekdami tęsti antivokiškąjį partizanų judėjimą.
Aš pamenu ir savo paties susijaudinimą, kai tais pačiais metais, kai ėjau nacionalinės gynybos ministro pareigas, praleidau atostogas su šeima, su vaikais ir bičiuliais, plaukdami baidarėmis Ūlos, Merkio ir Nemuno upėmis. Mes pradėjome plaukti Dubičiuose.
Dubičiai – nedidelė vietovė garsėjanti tuo, kad ten yra 1863 metų Narbuto vadovaujamų lenkų sukilėlių kapai. Iki Dubičių atėjo ir mano tėvas 1944 metų vasarą bėgdamas nuo juos vejančių Raudonosios armijos būrių. Ten vyko garsusis pasitarimas, svarstęs ką jiems veikti toliau. Viena grupė nuėjo paskui vokiečius į Lenkijos teritoriją, kita liko prie Dubičių kurti partizanų bazę, panašią į rusų bazę Rūdninkų girioje penkto dešimtmečio pradžioje. Jie galvojo apie slėptuves, bunkerius, kaip išlikti partizanais jaus esant sovietų okupacijai.
Trečioji grupė, kur buvo ir mano tėvas, nutarė grįžti prie Vilniaus, pereiti į konspiraciją ir tęsti partizanų kovą. Tėvas sugrįžo prie Vilniaus, nežinau tiksliai į kurią vietą. Būrys nuolat mažėjo. Iš pradžių jų buvo keliasdešimt, vėliau keliolika, o po to, kai atėjo lapkričio šalčiai ir šalnos, susiskirstė į mažesnes grupes ir galų gale tokioje grupėje, berods 3 asmenų, juos sugavo kažkoks sovietų patrulis kažkokiame kluone prie Vilniaus. Tėvas spėjo šauti, laimei nepataikė, o sovietų „staršina“ matydamas jauną žmogų, atlaido jam jo bandymą gintis. Vėliau ši sugautų karių grupė atgabenta į Vilnių.
Tėvas atrodė kaip Robinzonas Kruzas. Buvo beveik 2 metrų aukščio, ilgais plaukais, jaunatviškai apžėlęs ir atrodė kaip kinų mandarinas, nes ilga barzda jam kabėjo beveik iki krūtinės, kelnės irgi suplėšytos iki kelių, buvo visas spuoguotas su kailinukais suraištais kažkokiu dirželiu ar virve ir rankomis surištomis už nugaros. Jį varė per visą Vilnių į Lukiškes. Toks buvo lenkų likimas. Na ir ten pakeliui kažką pažino, tas žmogus informavo jo tuometinę sužadėtinę, sužadėtinė informavo mano močiutę, o mano močiutė už paskutinį auksinį žiedą išpirko mano tėvą, o tiksliau - pervedė tėvą iš vienos kameros į kitą. Iš kameros, kurioje laikė tuos, kurie važiavo į Sibirą, ar tiesiog eidavo „pod stenku“.
Tokiu būdu tėvas tapo Liaudies Lenkijos kariuomenės kariu ir su ta armija perėjo iki Vroclavo, o vėliau iki Drezdeno. Pakeliui jie ėjo gražų miestelį [dabar Oborniki Śląskie], čia jam labai patiko. Jis nutarė, kad į tuos Obornikus, jei pasikeis pokario pasaulis, atkels savo šeimą. Taip ir atsitiko. Įdomu, kad į Poznanės universitetą mano tėvas įstojo fiktyvia pavarde su suklastota abitūra, kurios niekad nelaikė, nors lankė Jėzuitų gimnaziją Vilniuje, o licėjais baigimą jam įskaitė jau pogrindžio grupėse.
Taigi nelaikęs abitūros su falsifikuotais dokumentais jis pateko į universitetą ir savo karjerą baigė Varšuvos universiteto profesoriaus titulu ir Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Rumunijoje rangu“.
Mažojoje Tėvynėje
„Pirmą kartą Kavoliškėse aš lankiausi berods 1989 metų pavasarį dar komunos laikais. Aš atvykau kaip pirmas Komorowskis po daugiau nei 50 metų, taigi pasikeitus iš tikrųjų dviems kartoms, ir niekas jau ten nežinojo, kad kas nors tame dvare buvo. Pavardę prisiminė tik kunigas klebonas, be kita ko, jis žinojo apie mano prosenelio kapą.
Vaikščiojau kaip sumuštas šuo, apžiūrinėjau dvarą, ten buvo medžiai, liepų alėja, buvo saldainių fabriko pastatas, kažkokios kalvės liekanos, tvarto liekanos, tvenkinys, mano akyse buldozeris lygino kalvelę, ant kurios kadaise stovėjo mano senelių dvaras.
Nugriautas 1982 metais, tais pačiais metais, kai mano senelis Juliuszas mirė, tuo laiku, kai aš kalėjau internavimo stovykloje karo padėties Lenkijoje metu. Aš klausinėjau, niekas nieko nežinojo, vaikščiojau su kažkokiu jaunu lietuviu. Jis klausinėjo aplinkinių žmonių ir beveik visi panašiai atsakydavo: „Taip, taip, čia kažkoks grafas gyveno, bet koks jo vardas nežinau, nepamenu“.
Radau mano protėvių pavardes ir Rokiškio bažnyčios fundatorių lentose, suradau net knygas su antspaudais su mano senelių dvaro antspaudais, radau mano senelio brolio rašomąjį stalą Rokiškio muziejuje, Przezdzieckių rūmuose. Susijaudinau, bet tiesą sakant, tuo momentu, kai važiavau atgal į Vilnių, jaučiausi nepaprastai įžeistas, nes iš manęs atėmė mano vaikystės legendą, tiksliau ne mano, bet mano tėvo, jo brolio, visos giminės vaikystės.
Pajutau palengvėjimą ir tiesa yra tokia, kad tik tuo momentu, jau būdamas subrendęs vyras, pajutau, kad toji žemė yra mano protėvių žemė, kurią aš myliu, apie kurią galvoju su didžiausiom emocijom, bet ir pajutau, kad aš jau esu iš Lenkijos, iš Varšuvos, tuomet suvokiau, kad leidžiu naujas šaknis. Pirmuosius savo 30 metų jaučiausi visiškai išrautas ir netekęs mažosios tėvynės. Ji buvo nuotraukose, ji buvo širdyje, ji buvo tėvo ir senelių prisiminimuose, tačiau tai nebuvo mano prisiminimai, aš gyvenau kitų prisiminimais“.
Lietuva – visam laikui
„Man Dievo motina tai būtent Aušros Dievo motina. Ir tik antroje vietoje Čenstakavo. Ir taip buvo visuomet, ir taip, ko gero, liks visam laikui. Labai susijaudinau, pirmą kartą apsilankęs Aušros vartuose 1989 metais. Kildamas tais ištrintais laipteliais aš puikiai suvokiau, kad į šią koplyčią eidavo ištisos kartos – mano motina, močiutės, promočiutės ir propropromočiutės dėl sūnaus, dėl vyro, dėl brolio.
Kai dėl Vilniaus papročių, tai nuo 1959 metų mano tėvų bute apie 20 metų stovėjo Kaziuko verbos, kol nubluko ir nupliko. Kai dėl kitų tradicijų, tai eglutę puošdavome kaip Kavoliškyje, o kalėdaičius, pagal Kavoliškių tradiciją dalindavo ne šeimos galvos, o žmonos arba motinos. Taip pat kūčiukai. Tai specifinis Lietuvos vilnietiškas patiekalas apie kurį Didžiojoje Lenkijoje mažai kas girdėjo.
Prie Kūčių stalo ir kitų švenčių proga vykdavo pokalbiai apie mūsų tėviškę. Tai buvo mūsų tėviškė, mūsų šalis... Prisipažinsiu, kad Vilniuje lankausi kelis kart per metus, nes turiu namelį prie Juodosios Ančios Seinų krašte. Ne atsitikrinai tik todėl, kad iš ten man arčiausia ir į Žemaitiją, iš kur kilusi mano močiutės šeima, ir į Vilnių, jis yra arčiau nei Varšuva. Iš ten taip pat arčiau į Kavoliškes ir iš ten laikas nuo laiko aš važiuoju į Vilnių, pergyvenu, vaikštau ir džiaugiuosi tuo, kas puiku Vilniuje, kartais yra dėl ko liūdėti, kartais atvykstu su visa šeima, važiuojame į įvairias Lietuvos vietas.
Pernai vyko Komorowskių suvažiavimas Lietuvoje. Į jį atvyko iš viso pasaulio ir iš Kanados, ir iš Anglijos, buvo generolo Bor-Komorowski sūnus, buvo teta Matilda, Belgijos karaliaus sosto įpėdinio žmona, ateityje ji bus Belgijos karalienė. Atvyko Komorowskiai iš Vokietijos, iš Prancūzijos, iš Švedijos, įvairūs... Komorowskiai ir su jais susigiminiavę. Taip iš viso pasaulio.
Apvažiavome visą Lietuvą aplankėme beveik visus dvarus, kadaise priklausiusius Komorowskiams, radome vienintelį lenkų dvarą, kuris funkcionuoja, jis yra mano senelių kaimyno Antono Rozeno rankose. Tai Gačionys prie Rokiškio – lenkų dvaras, kuriame vyksta Jozefo Weysenhoffo romano „Sabalas ir mergina“ veiksmas. Ir ten paaiškėjo, kad ne tik filmuose galima pamatyti lenkiškumo liekanų, apleistų kapinių, nykstančių parkų, bet kad iš tikrųjų dar yra senojo pasaulio dalelių, kurias galima pamatyti ir pajusti“.
Parengta pagal „Kurier Wileński“