Jei nesugebėsime adekvačiai reaguoti į mums iškilusius terorizmo iššūkius, o tiesiog elgsimės būtent taip, kaip esame provokuojami ir kaip iš mūsų priešai ir tikisi, ne tik tapsime avinų banda, bet dar ir savo aviganiais paskirsime žmones, kurie labiausiai ir nori mums pakenkti.

Žodis „teroras“ yra kilęs iš tokiais metodais siekiamų tikslų – baimė ar išgąstis. Būtent išgąsdinti ir įbauginti siekiama tiek pačiu teroru, tiek vien jo egzistavimo galimybe. Neužtikrintumu, kada ir kur jis gali būti panaudotas dar ir dar kartą. Kaip tik įbauginti ir išgąsdinti siekia tokios padugnės, kurie žudo nekaltus žmones, norėdami panaudoti tai kaip katalizatorių sukaustyti ir išprovokuoti jų taikiniais tampančias visuomenes.

Priežastis paprasta: nuo seno yra žinoma, kad baimė ir/ar įniršis atima galimybę blaiviai mąstyti ir atitinkamai reaguoti. Užvaldyti baimės žmonės susiskaldo ir pradeda įtarintėti ne tiek priešus, kiek vieni kitus, ir praranda galimybę atitinkamai reaguoti į juos supančias grėsmes. Būtent tada yra pasiduodama emocijoms, įniršiui, bejėgiškumui ir keršto troškimui, ir yra padaromi patys blogiausi sprendimai. Kaip tik jų – būtent jų – ir laukia kita padugnių pamaina, pasiruošusi pasinaudoti jais, tęsdami savo nusikaltimus.

Jei norime sėkmingai kovoti, turime žinoti, su kuo kovojame. Kova, į kurią dabar norom nenorom buvo įtraukta ir visa Prancūzija, visų pirma yra vertybių kova prieš vertybes ir idėjų kova prieš idėjas. O jos, deja, nesunaikinamos ginklais.
Neturėti teisės primetinėti likusiam pasauliui savo gyvenimo tvarkos nereiškia negalėti jos ginti. Kuomet mūsų priešai deklaruoja visišką tikėjimą savo ideologijos teisingumu, universalumu, ir teise ją taikyti prievarta – ar nekeltume daugiau pavojaus savo vertybėms ir identitetui, tapdami būtent tokiais, kaip jie?
Arūnas Valinskas jaunesnysis

DAESH - arabiškas ISIS trumpinys, kurio jie patys nekenčia taip, kad yra pagrasinę išpjauti liežuvius visiems, ką tik išgirs jį naudojant. Kaip ir daugelis kitų teroristinių grupuočių, ji kilo iš chaoso ir galios vakuumo, kurį sukūrė būtent karas, konfliktas ir netvarka – tobula dirva plisti radikaliam islamui. Nors tai ir atrodo savaime suprantama, vis viena mums yra teigiama, kad „ekonominė Europos galia leistų jai turėti ne mažesnes už Jungtinių Amerikos Valstijų karines pajėgas ir drauge su amerikiečiais padaryti tvarką ten, kur taikiomis priemonėmis išspręsti problemų jau neįmanoma.“ Bet pasaulyje jau yra viena galia, kuri turi tokias pajėgas kaip JAV ir būtent tai ir stengėsi padaryti. Ir tai yra... JAV.

Po rugsėjo 11 teroro aktų, nusinešusių apie tris tūkstančius gyvybių, keršto ir neokonservatyvių idėjų vedamos George‘o Busho JAV strimgalviais įsivėlė į du didelio masto konfliktus Afganistane ir Irake. Po beveik 15 metų karo tarp galingiausios, pažangiausios ir didžiausius finansinius išteklius (numanoma abiejų karų kaina – tarp 4 ir 6 trilijonų JAV dolerių) žmonijos istorijoje turinčios kariuomenės ir dviejų santykinai atsilikusių musulmoniškų valstybių, būtent vienos iš jų, Irako šiaurėje ir susikūrė prielaidos iškilti DAESH kaip naujam radikalų traukos ir galios centrui, perėmusiam vadžias iš beveik jau nefunkcionalios ir iš Afganistano valdžios išvytos Al-Quaeda‘os.

Naivu tikėti, kad po ilgo ir ne itin sėkmingo „karo prieš terorą“ dešimtmečio ir mėginimo atimti iš Irako ginklus, kurių jis net neturėjo viskas, ko trūksta JAV ir Vakarams – tiesiog didesnis tikėjimas ir daugiau karių. Tikėjimas, kad jie turi teisę ir galią amžiams išspręsti visus su teroru susijusius konfliktus žemėje, (o bent jau JAV jo praeityje niekada ir netrūko), ir paprasčiausiai dar viena tokio paties dydžio kariuomenė iš Europos.

Be to, siūlant tokį sprendimą reikia atsižvelgti į tokias dabartines ES vienybės problemas, kurių tikrai nepadės išspręsti nei Viktoras Orbanas, nei Alexis Tsipras, nei Marie Le Pen. O ir britų rengiamas referendumas dėl pasitraukimo iš ES tikrai neliudija Europos vienybės.
Žmonės, kuriuos mums fiziškai yra siūloma sunaikinti arba prievarta priversti paklusti, nebijo nei karo, nei, juo labiau, mirties. Manydami, kad galime tuo juos išgąsdinti arba priversti permąstyti savo planus tokiomis priemonėmis, reiškia nežinoti, su kuo turime reikalą.
Arūnas Valinskas jaunesnysis

Taip pat mums teigiama, kad viskas, ko reikia sėkmingai kovai prieš terorą, yra „...išmesti į pašvinkusių ideologijų sąvartyną naivų tikėjimą, kad neturime teisės primesti visam pasauliui vakarietiškų liberaliosios demokratijos bei žmogaus teisių standartų.“ Greitas minties eksperimentas: šioje frazėje visus žodžius nuo „vakarietiškų“ pakeiskime į „Islamo ir musulmoniškų vertybių bei įstatymų.“ Tokio ideologinio bekompromisiškumo ir totalitarizmo galėtų pavydėti ir labiausiai VII amžiuje pasilikę DAESH protai.

Šioje ideologinėje kovoje kaip mąstai yra lygiai taip pat svarbu kaip ir tai, ką mąstai. Net ir pati geriausia idėja, taikoma negrabiai ir primityviai, praranda savo esmę ir patrauklumą. Blogiausia yra būtent tikėjimas, kad sprendimas visoms pasaulio problemoms – Islamas prieš Vakarietiškąjį liberalizmą – yra jau žinomas. Kad viskas, ko reikia, tėra bekompromisis jo taikymas visiems be išimties, reikalui esant – ir prievarta (čia, deja, abiejų pusių siūlomos priemonės yra bauginančiai panašios – karas).

Būtent tai ir veda į konfliktą, terorą, ir aukas, jau neminint to, kad „primesta liberali demokratija“ skamba panašiai, kaip „savanoriškai priverstinis darbas.“ Toks mąstymas iš dalies primena Francis Fukuyama'os knygą „Istorijos pabaiga“, švenčiančios Sovietų Sąjungos griūtį ir liberalios pasaulio tvarkos pergalę Šaltajame kare kaip neišvengiamos visos pasaulio tvarkos perėjimo prie demokratijos pradžią, deja, demonstratyviai klaidingą.

Neturėti teisės primetinėti likusiam pasauliui savo gyvenimo tvarkos nereiškia negalėti jos ginti. Kuomet mūsų priešai deklaruoja visišką tikėjimą savo ideologijos teisingumu, universalumu, ir teise ją taikyti prievarta – ar nekeltume daugiau pavojaus savo vertybėms ir identitetui, tapdami būtent tokiais, kaip jie? Komiška, bet mums siūlomą veikimo būdą būtų galima išreikšti taip: „Jie sužinos apie mūsų taikią ideologiją, net jei reikės dėl to juos nužudyti.“ Jei savo elgesiu ir mąstymu tapsime identiškais tiems, nuo kurių ir bandome gintis, tai ko verta tokia kova? Galbūt dabar labiau nei bet kada iki tol yra verta apmąstyti perspėjimą, kad tas, kuris kovoja su žvėrimis, verčiau pasisaugotų, kad ir pats netaptų žvėrimi. Nes kai žmogus žvelgia į bedugnę, ir bedugnė žvelgia į jį.
Laimei, problemų su DAESH turime ne mes vieni – ne mes ir buvome pirmieji jų taikiniai. DAESH yra visų pirma ne mūsų, tačiau pačių musulmonų problema – tiek tiesioginė, tiek ir ideologinė.
Arūnas Valinskas jaunesnysis

Ar tai reiškia, kad turime pasiduoti teroristams? Leisti sau tapti taikiniais? Žinoma, ne. Bet lygiai taip pat ir neturėtume pasiduoti baimei, nes tai būtų ne ką mažesnis pralaimėjimas, o pasidavimas jam reikštų elgtis būtent taip, kaip jis mus ir verčia elgtis silpnumo akimirką – impulsyviai, skubotai, neapgalvotai. Sunaikinti terorizmą vien fiziškai yra neįmanoma, nes tai yra taktika ir ideologija, ir jos plitimas neapsiriboja tik šiandien save fundamentalistais laikančiais nusikaltėliais. Norint bent jau pažaboti terorizmą, reikia ne karpyti vis ataugantį jo žiedą, o pamėginti numarinti šaknis.

Tiek Al-Quaeda ir Talibanas Afganistane, tiek DAESH Irako šiaurėje ir Sirijoje, teroras geriausiai stiebiasi ten, kur turi palankiausią dirvą – mažai alternatyvų, kuomet jie auga ir gyvena nuolatinio karo ir konflikto sąlygomis (SSRS – Afganistano karas; Vakarų intervencijos), kur nėra arba ilgainiui nelieka tvarką galinčios palaikyti galios, kur egzistuoja valdžios vakuumas, kurį ir užpildo tokios organizacijos kaip DAESH. Žmonės, kuriuos mums fiziškai yra siūloma sunaikinti arba prievarta priversti paklusti, nebijo nei karo, nei, juo labiau, mirties. Manydami, kad galime tuo juos išgąsdinti arba priversti permąstyti savo planus tokiomis priemonėmis, reiškia nežinoti, su kuo turime reikalą.

Jų ideologija išpažįsta karą tarp tikinčiųjų pasaulio ir visų likusiųjų tol, kol neliks arba jų, arba mūsų. Būtent tiesioginis karas su mumis ir yra tai, ko jie siekia, ko jie nori, ir į ką jie tik ir laukia progos mus įvelti. Jame jie užgimė, jame jie tarpsta, jame didžiausią paklausą turi jų ideologija. Jo metu tampa lengviausia nurodyti aiškų agresorių ir priešą kitiems, radikalizmui dar nepasidavusiems bendratikiams – mus visus. Pilnas tiesioginis Vakarų kišimasis, vietoj to, kad padėtų išspręsti problemą, geriausiu atveju tik atidėlioja ją. Iš pašalės ir prievarta primesti sprendimai, nesvarbu, kokie geri, dažniausiai iššaukia natūralų pasipriešinimą. Būtent neapdairiai, skubotai ir negrabiai Vakarų okupuotas ir valdytas Irakas ir tapo DAESH lopšiu. Žinant tokias istorijos pamokas naivu manyti, kad elgdamiesi lygiai taip pat, tik su daugiau ginklų ir karių, sulauksime kardinaliai kitokių rezultatų ir galėsime amžiams atsikratyti teroro problemos.

Kaip tai bebūtų sunku, privalome neprarasti savitvardos, ir nedaryti tokių skubotų sprendimų – kurti naujas kariuomenes ir eiti patiems daryti tvarkos visame pasaulyje. Tai jau bandyta, ir tai aiškiai neduoda norimų rezultatų. Gedėkime, pagerbkime aukas ir mąstykime, tačiau nepulkime tą pačią akimirką skelbti visa apimančios vendetos. Visų svarbiausia – nepraraskime budrumo ir vienybės, nes tai būtų pats tiesiausias rankšluosčio išmetimas į ringą. Nepailsdami didinkime savo pačių pasirengimą tokias krizes neutralizuoti ir į jas reaguoti, tačiau visam laikui išspręsti svetimas problemas savomis rankomis yra neįgyvendinama užduotis.

Laimei, problemų su DAESH turime ne mes vieni – ne mes ir buvome pirmieji jų taikiniai. DAESH yra visų pirma ne mūsų, tačiau pačių musulmonų problema – tiek tiesioginė, tiek ir ideologinė. Tarp jų yra tų, kuriems padėdami spręsti ją, tuo pačiu galėtume spręsti ir saviškes. Tai yra tiek nuosaikioji Sirijos opozicija, tiek kurdų Pešmerga pajėgos, tiek dabartinė Irako valdžia, nors ir silpna, bet besistojanti ant kojų, tiek daugelis kitų vietinių žaidėjų, kuriems grasina DAESH – Libanas, Jordanija (kurios kartu turėdamos šiek tiek virš 10 mln. gyventojų, glaudžia virš 3,5 mln. pabėgėlių) ir kitos regiono valstybės. Jos ir gali tapti tuo sprendimu, į kurį dedama daugiausia vilčių. Puikus Tuniso pavyzdys ir 2015 metų Nobelio taikos premija, įteikta jo Nacionalinio dialogo kvartetui rodo, jog tokios viltys nėra tuščios.

Taip pat reikėtų apie šią problemą priminti ir mažiau geranoriškoms regiono valstybėms. Tarkim, Saudo Arabijai, kuri, nors dažnai ir mėgsta dėtis „švenčiausia“ iš visų musulmoniškų valstybių, vietoje to, kad apgyvendintų bendratikių pabėgėlių dalį savo puikiai piligrimams įrengtose palapinėse, pasiūlė... apmokėti mečečių statybą Vokietijoje. Ar tai pačiai Turkijai, kuri dėl savo geopolitinės padėties galėtų žymiai labiau prisidėti prie problemos kontroliavimo ir sprendimo. Tik turėdami savo pusėje vietinius regiono žaidėjus, kurie patys turi ir nori kovoti už tvarią savo ateitį ir saugumą, galime tikėtis efektyvaus keršto prieš DAESH, o ne vienadienės pergalės pralaimėtame kare.

Padėdami jiems patiems kovoti prieš šį visų civilizuotų žmonių ir visuomenių priešą, taip parodant, kad DAESH priešas yra ne tik „supuvę vakarai“ ir „didysis šėtonas“ (kaip JAV dažnai vadina Islamo ekstremistai), bet ir jų pačių tikėjimą išpažįstantys žmonės, galime tikėtis tvaresnės sėkmės.

Kitaip nei okupacinės pajėgos, kurios pakariavusios grįš namo, jie patys turės kurtis savo namus ten, kur dabar didžiausią pavojų DAESH jiems ir kelia. Vėliau būtent į tuos namus ir galės grįžti ir tie, kurie sunaikinimo baimės ir buvo išvyti. Užtikrinkime kuo didesnę sėkmę tų, su kuriais DAESH jau kovoja ir, tikėkimės, jų sėkmė taps mūsų ramybe.