Sekmadienį, išsyk po kruvinojo penktadienio, Rusijos ir JAV prezidentai atidėjo „nesutarimus“ ir daugiau nei pusvalandį neplanuotai kalbėjosi dėl Sirijos problemos sprendimo, prieidami bendro požiūrio į terorizmą ir Daesh bei galimus tolimesnius koordinuotus veiksmus.
Tuo metu socialinės žiniasklaidos paskyros nusidažė Prancūzijos vėliavos spalvomis. Prietaringųjų nerimas dėl penktadienio, tryliktosios, pasitvirtino. Teroristai eilinį sykį sugebėjo skaudžiai sušaudyti demokratiją. Pilietines laisves ir asmeninių duomenų privatumą. Socialinę integraciją. Islamą.
Žuvo niekuo dėti žmonės. Absurdiškas teiginys, lyg ir leidžiantis teisėtai manyti, kad galėjo žūti tokios mirties nusipelnę... savo darbais? Žodžiais? Tikėjimu?
Kodėl tik dabar jie sujudo užjausti paryžiečius ir siųsti maldas #PrayforParis? Kur jie buvo, kai Rusija okupavo Krymą? Kodėl paskyros nenusidažė Gruzijos vėliavos fonu, kai civiliai žuvo nuo Rusijos bombų Goryje? Kodėl jie tylėjo ir tyli, kai Jamā'at Ahl as-Sunnah lid-Da'wah wa'l-Jihād' žudo mergaites?
Provincialai ir tiek, numoja ranka į tokius priekaištus mėlynai baltai raudoni, toliau dalindamiesi savo tikru ar įsivaizduojamu siaubu. Kaip draugė Viazinskaja iš „Šuns širdies“, vieno Maskvos namo kultotdelo pirmininkė, jie negali suprasti, kad kažkam gali būti nepriimtina nuolatinė emocinė informacijos vartotojų būsena, palaikoma skambių antraščių ir teminių brukalų.
Kai tokios tikros ir išgalvotos užuojautos jūroje šėlsta pabėgėlių teroristų ir islamiškojo džihado naratyvai, lengvai pasimeta žinutės apie įvykius, kurių strateginė reikšmė gali būti žymiai svarbesnė už skambius pareiškimus, ašaras ir užuojautas, pagautus ir nukautus, sekamus ir nežinomus.
Skerdynės Paryžiuje, kaip tai ciniškai beskambėtų, ponui Putinui virto tūzu durniaus su Vakarais lošime. Ne tik dėl to, kad ilgą laiką „ožius“ rodę didžiojo septyneto lyderiai, matyt, bus priversti sekti JAV prezidento pėdomis. Visomis propagandos priemonėmis Kremliaus skatinamas Europos Sąjungos skaldymas pabėgėlių klausimu, nacionalistinių judėjimų, Maskvos lengvai įvardijamų fašistiniais, stiprėjimas, Rusijos žygių pietryčių Ukrainoje ir Kryme politinis išblukimas įgauna vis didesnį pagreitį. 2013 metais vienas iš galimų ateities scenarijų 2015-2020 metais viešintas Rusijos tarnybų užsakymu youtube.com, atrodo, tampa realybe: teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje, Graikijos krizė ir ekonominis nuosmukis, kariai Europos Sąjungos sostinėse tvarkai palaikyti, kasdieninės civilių riaušės, sienų uždarymas, euro kaip valiutos byrėjimas, – tik keletas iš Rusijos strategų piešto scenarijaus detalių.
Tačiau tik visiškas paranojikas galėtų sakyti, kad teroristinių išpuolių organizatoriais Paryžiuje galėtų būti Kremliaus koridoriais vaikščiojantys nusikaltėliai žmoniškumui. Tačiau tas visiškas paranojikas drįsta klausti, ar kartais teroristai Kremliuje negalėjo numatyti ir suplanuoti, kad vien tokio klausimo kėlimas skambėtų neprideramai ir liguistai Vakarų kultūros kontekste? Kaip bebūtų, tačiau iki šiol nėra atsakyti klausimai, kas sprogdino daugiabučius 1999 metais Rusijoje, norint pateisinti karą Čečėnijoje ir kas iš tiesų organizavo savižudžių sprogdinimus 2010 metais Maskvos metro? Kas užsakė B. Nemcovo sušaudymą Maskvos centre?
Ir kas, pagaliau, iš tiesų nutiko civiliniame laineryje, sprogusiame virš Sinajaus, nepraėjus pusvalandžiui nuo pakilimo? Štai keletas dėmesio nesulaukusių (tikrų ar ne) neskanių faktų informacinės sklaidos kanaluose: sprogimas turėjo įvykti maždaug dviem ar trims valandoms po pakilimo, ilga Rusijos prezidento tyla, lyg nenoromis prisiimta vienos iš Daesh grupuotės atsakomybė. Nesu aviacijos žinovas, tačiau pažiūrėjus į žemėlapį, pusiaukelė tarp Šarm-aš-Šeicho ir Sankt Peterburgo yra Ukrainoje, kažkur tarp Krymo ir Luhansko...
Kare kaip kare, mėgsta kartoti rusofašistinės roko grupės „Liube“ gerbėjai. Pagal Rusijos naująją karinės filosofijos mintį, karas, o ne taika, yra normalus valstybės būvis. Rusijos Federacijos būvis. Ir jei koks civilinis laineris, dabar jau su Rusijos piliečiais, „numuštas“ ar susprogdintas virš „civilinio konflikto“ alinamos Ukrainos padėtų vakarams visiškai užmiršti šią Rytų Europos dalį, kodėl gi to nepadarius? Kodėl nesusidėjus su velniu ir nepaprašius paslaugėlės? Manau, Abu Bakr al-Baghdadi turi dėl ko padėkoti Kremliui. Tik va, kuris iš jų velnias, sunku pasakyti.
Jie gali padaryti ir tai, ir žymiai daugiau. Nes Europa kalba, grūmoja pirštu, bet iš esmės nieko nedaro. Ne tik Ukrainoje, bet ir Daesh valdomose teritorijose. Net ir po Paryžiaus įvykių ir drąsinimosi, kad dabar jau viskas, jau dabar tai – tikras karas, apsiribojama aviacijos antskrydžiais ir 20 aviacinių bombų. Nes, deja, nei demokratinėje Europos dalyje, nei už jūrų marių, nėra tvirtos rankos, kuri galėtų pasiųsti karius ir sutvarkyti tą jovalą Sirijoje ir Irake.
Užtat yra Maskva, Kremlius ir ponas Putinas.
„Jus reiktų areštuot“, – beveik girdžiu draugės Viazinskajos lūpomis kalbant mėlynai baltai raudonus. Jiems unisonu pritaria baltai mėlynai raudoni. „Jūs nemėgstat Rusijos, Putino ir Europos neryžtingumo.“
Iš tiesų, nemėgstu.