Remigijus Šimašius. ESO, „Via Lietuva“, „Vertas“ ir kitų pavyzdukų žala Lietuvai

Yra tokia streiko forma – itališkas streikas, kai viskas sužlunga, nes streiko dalyviai dirba labai kruopščiai, tik pagal procedūras, ir nieko nepraleisdami. CŽV 1944 metais išleido net sabotažo vadovėlį (tokį efektyvų, kad išslaptino tik po pusšimčio metų), kuriame irgi pasiūlė metodiką, kaip saugiai, be rizikos sabotuoti nacius – tiesiog viską daryti pagal procedūras, niekada nuo jų nenukrypti ir dar kiek įmanoma dažniau pasitikslinti, kaip tiksliai veikti, kad nepadarytum klaidos.

Dabar tokia sabotažo forma įsigalėjo ir tapo sistemos dalimi. Turbūt visi esame susidūrę su tokio sabotažo vykdytojais. Aš pasidalinsiu vienu savo pavyzdžiu, kuris nanolygmenyje panašus į „Teltonikos“ atvejį. Prieš dvidešimt metų gyvenau priemiestyje ir norėjau susiderinęs su kaimynais pasodinti kaštonų alėją. Tačiau keliolikos metrų pločio ruože tarp važiuojamosios dalies ir mano sklypo buvo kelio apsaugos zona, dujotiekio apsaugos zona, vandentiekio apsaugos zona, elektros apsaugos zona ir dar kažkokia apsaugos zona, kurių saugotojai visi kaip sarginiai šunys sakė: medžiams – ne. Argumentai, kad medžiai gali pažeisti nebent vandens trasą – nepadėjo.

Buvau įkyrus paukštis, tad visgi susiderėjau, kad, jei pasodinsim tiksliai ant zonų susiglaudimo taško, tai ta kelių centimetrų paklaida bus toleruojama ir medžių nepjaus. Medžiai ten žaliuoja. Buvau atkaklus bei įkyrus ir Vilniuje, tad jie miesto gatvėse irgi žaliuoja, kur buvo „negalima“. Ir dar daug tokių „negalima“ pavyko perlaužti. Kai ko ir nepavyko.

Principas: geriau nedaryti nei daryt?

Mes ne tik visi esame buvę tokio sabotažo aukomis, bet dažnai esame priversti būti ir tokio sabotažo bendrininkais. Šis sabotažas efektyvus būtent dėl to, kad jis saugus sabotuotojui. Vargšai „Via Lietuva“ derintojai būtų dešimtis kartų nuskalpuoti vadovų ir politikų, jei būtų derinę panašius projektus. Ir ESO derintojai taip pat – kitais analogiškais atvejais. Juk vis dar baudžiame kūrybingą, o ne taisyklių besilaikantį. Baudžiame už procedūrinę klaidą siekiant rezultato, o ne už rezultato sužlugdymą.

Problema – gyvuoja visu savo bjaurumu. Ir ji vadinasi „ne mano kiemas – ne mano problemos“. Visoms toms institucijoms tiesiog dzin yra bendri tikslai. Joms vienodai, kad didžiuliai žemės plotai nepanaudojami realiai niekam ir kad tai kainuoja neišnaudotas galimybes, pinigus, bjauroja estetiką. Norintys kažką prasmingo padaryti – ar naują kabelį kelio apsaugos zonoje norinti nutiesti „Teltonika“, ar krūmą ESO apsaugos zonoje norinti pasodinti močiutė – yra užkankinami ir užklampinami biurokratijos pelkėje. Esu patyręs tai savo kailiu būdamas meru ar prieš tai ministru: kodėl per kūrybiškai taikau taisykles, kodėl neklausau specialistų, bežiūrinčių tik savo daržo, kodėl netarkuoju padariusių procedūrinę klaidą, kodėl nemyliu biurokratų, kurie nedaro klaidų (nes nedaro, tiesą sakant, nieko).

Ką matome dabar – ESO stumia ant „Via Lietuva“, „Via Lietuva“ – ant ESO, Lietuva – ant biurokratų, biurokratai – ant teisės aktų. Rezultatas – tipinis zombio tipo organizacijai, kai dėmesio procedūroms daug, o tikslams – nulis. Ir pasiektų tikslų tuomet dėsningai – irgi nulis.

Metas keistis

Geroji dalis – kad šią kovą su biurokratija galima laimėti, jei ją bent kovoji. Ateinanti Vyriausybė turi šansą bent jau pabandyti sukurti normalesnę sistemą. Kaip kažkada Vyriausybei, kurioje ir aš pats dirbau, pavyko pramušti pokyčius, po kurių 2011 metais du trečdaliai verslininkų apklausoje pasakė, jog pajuto, kad verslo priežiūros institucijos dirba efektyviau ir draugiškiau. Nebuvo lengva, bet nemažai tada pavyko.

Per tą laiką vėl apsileidome, pametėme ambiciją. Reikia naujo vajaus vėl. Ir ačiū „Teltonikai“, kad davė impulsą šiam vajui. Nebus lengva su juo. Tačiau pradžiai būtini du gana paprasti pakeitimai. Pirma, kad visos reguliuojančios institucijos ir infrastruktūrinės įmonės turėtų savo misiją ir tikslus, apibrėžtus ne per procedūras („vykdome teisės aktų reikalavimus“), bet per naudą visuomenei, išreikštus viešais rodikliais.

Antra, visos reguliuojančios institucijos būtų vertinamos ne tik pagal tai, kaip vykdo procedūras ir kaip pasiekia savo tikslus, bet ir kaip prisideda prie kitų svarbių visuomenės tikslų pasiekimo.

Padarius šiuos žingsnius dėl krypties – lauktų konkretus darbas tai įgyvendinti. Tik tuomet galime tikėtis, kad ir megaprojektai, ir paprastų žmonių kaimyniškos iniciatyvos, ir viskas, kas per vidurį, nebeklimptų biurokratijos pelkėje. Pavyzdukai, dirbantys visose institucijose, bus nuostabūs, jei jie gaus tinkamus signalus, tinkamus tikslus ir tinkamą saugumą, kad galėtų dirbti visuomenės, o ne biurokratijos labui.