Tą mato vaikai, tą mato ir vaikų mokytojai, ir auklėtojai. Vaikų elgesys atspindi suaugusiųjų, šeimos įpročius. Ypač tai ryšku mažesnių vaikų elgesyje. Vyresnieji išmoksta manipuliuoti, prisitaikyti, galų gale, slėpti ir dangstyti. Ne kartą teko matyti paauglius, kurie po muštynių „sergančią“ mamą dangsto melu.
Vaikams padėti negalime, kol tėvai neišsivaduoja iš smurtinių santykių. O kur dar kone mūsų tautosaka tapę „pakentėk“, „už ką mušė“ – lyg būtų priežastis, leidžianti mušti, – „neužmušė“, „būna ir blogiau“... Žinoma, būna ir blogiau, bet ar į tai turime lygiuotis? Kiek dar mūsų visuomenė bus pakanti smurtui? Kiek dar būsime abejingi, girdėdami mušamą moterį kaimynystėje ar matydami maskuojamas mėlynes?
Save pateikiame kaip vakariečius, o tolerancijos ribos – toli rytuose. Populiarios televizijos laidos, kuriose rodomi besivaidijantys žmonės, rodomi atvykstantys pareigūnai – jos muša žiūrimumo rekordus. Visuomenė mėgaujasi šia kraujo puota todėl, jog tai mums artima, tai vyksta aplink.
Advokatas, kuriam tenka susidurti ne tik su fizinio, bet ir su psichologinio smurto aukomis, sako, jog Moterų krizių centrai yra dažnai vienintelis užuovėjos kampas. Šie centrai padeda pasišalinti iš smurtautojo pasiekiamos aplinkos. O per tą laikotarpį, kai moterys su vaikais turi stogą virš galvos, kai gauna psichologinę pagalbą, jos pradeda kitaip mąstyti, pradeda suvokti, jog galima išsivaduoti iš agresyvaus draugo ar vyro.
Deja, smurtas teisėsaugos institucijose lengviau įrodomas, kai jau žmogui lūžę šonkauliai ar išmušti dantys, o visa kita – sunkiai įrodoma. O jei dar įtariamasis finansiškai dominuojantis, tada jo smurtas dažniausiai net neįrodomas. Atrodo, prokuroro darbas – ginti viešąjį interesą ir atstovauti teisingumui, deja, tai tik kodekse nugulusios normos.
Įvardijama didžiausia problema yra smurto orderio panaikinimas (kai smurtautojas kreipiasi į teismą, jog jam taikomas orderis pritaikytas nepelnytai, labai dažnai teismas jį tiesiog panaikina). Tada aukai sunkiau būti apsaugotai, prasideda nauja teroro forma: atsiprašymai – iki kito karto.
Ir antra didelė problema, žinoma, yra teisinės pagalbos (ne)prieinamumas. Visi žinome, jog teisine pagalba galima pasinaudoti nemokamai, jei neturi pakankamai lėšų, deja, tai padaryti ne taip paprasta. O neretai vadinamieji valstybiniai advokatai stokoja motyvacijos tinkamai atstovauti aukai, padėti susitvarkyti turto ar vaikų išlaikymo klausimus. Lietuvoje su valstybiniais advokatais – kaip ir su valstybiniais stomatologais: visi žinome, jog tokie yra, bet pas juos pakliūti nežinia kaip, o ir pakliuvus nežinia, ar nebūtų buvę geriau nepakliūti.
Pasak moters, kuriai teko bėgti slėptis moterų krizių centre, tai vieta, kurioje nurimsta chaosas, ateina stabilumas ir po truputį įsijungia protas. Po ilgo laikotarpio čia atrado užuovėją, nors ir gyvenimo sąlygos gerokai kuklesnės, bet draugija nesmerkianti, personalas malonus, atjaučiantis ir įkvepiantis. Ten dirbančių žmonių darbas neįvertintas, nes jų duodama pagalba yra neaprėpiama.
Kaip buvusi pareigūnė esu įsitikusi, jog reagavimas į smurto apraiškas turi būti operatyvus ir pasiekiamas visur, net atokiausiuose Lietuvos kampeliuose. Būtinas tikras, ne apsimestinis (ne popierinis) bendradarbiavimas tarp institucijų. Darželio auklėtoja, matydama, kad apsvaigęs tėvas atėjo pasiimti mažylio, privalo informuoti institucijas. Kaip ir kaimynai, girdintys riksmus, turi nustoti ignoruoti ir bijoti. Tokių situacijų daug, visų neapžvelgsime ir pavyzdžiais neiliustruosime. Tam reikalingas sąmoningumas, švietimas, ir viskas tampa įmanoma.