Plaučių prijungimas prie ventiliacijos aparato reiškia jo [paciento] mirtį, kadangi tokie plaučiai jau niekada nebegalės funkcionuoti patys.

Straipsnyje „Plaučių ventiliacija yra mirties nuosprendis“ skaitytojus bandoma bauginti skambiomis frazėmis, kaip, pavyzdžiui, „plaučių prijungimas prie ventiliacijos aparato reiškia jo [paciento] mirtį, kadangi tokie plaučiai jau niekada nebegalės funkcionuoti patys“, plaučių ventiliavimas vadinamas žudymo metodika. Tokius išsireiškimus neva patvirtina neprisistačiusi gydytoja, be viso to dar ir įsitikinusi, kad naujasis koronavirusas yra „genetiškai sukurtas“ siekiant įgyvendinti „perteklinio gyventojų skaičiaus sumažinimą“. Tokie teiginiai nėra paremti mokslu ir klaidina skaitytojus.

Klaidinantis tekstas

Plaučių ventiliavimas – sudėtinga procedūra

Plaučių ventiliatoriai arba gyvybės palaikymo aparatai vaidina svarbų vaidmenį, siaučiant naujojo koronaviruso pandemijai. Nors infekcijos jie negydo – šių aparatų naudojimas padeda palaikyti paciento gyvybę gydymo metu.

Daugeliu atvejų plaučių ventiliavimo aparatų prireikia tik tada, kai nebėra kitos išeities ir nenaudojant šios procedūros pacientas neišgyventų.

Reuters.com apklausė 30 gydytojų iš įvairių koronaviruso smarkiai paliestų pasaulio šalių – Kinijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – tam, kad išsiaiškintų, koks šiuo metu vyraujantis medicinos profesionalų, gydančių COVID-19 ligonius, požiūris į plaučių ventiliavimo aparatus ir jų naudojimą.

Daugelis jų sutiko, kad šie aparatai gyvybiškai svarbūs kovojant su liga, jie padeda gelbėti gyvybes, tačiau medikai neneigia, kad būtent mechaninių plaučių ventiliavimo aparatų pasitelkimas per anksti arba per dažnai kelia didelę riziką.

Kasdien medikai įgyja daugiau žinių apie veiksmingiausius COVID-19 gydymo būdus ir viruso prigimtį, todėl plaučių ventiliavimas dažniau pasitelkiamas kaip kraštutinė priemonė. Jo stengiamasi išvengti ieškant kitų būdų, kaip padėti pacientui sklandžiau kvėpuoti.

Oficialioje Jeilio universiteto Medicinos mokyklos klinikinės praktikos svetainėje gydytojai pasakoja, kokie veiksmai gali padėti išvengti plaučių ventiliavimo procedūros arba padaryti ją mažiau rizikinga ir sklandesne. Vienas iš tokių būdu – paciento padėties pakeitimas jį apverčiant ir paliekant gulėti ant pilvo. Ši pozicija leidžia išnaudoti tą plaučių dalį, kuri paprastai nenaudojama, jeigu žmogus guli ant nugaros.

Kritinės plaučių priežiūros specialistė Lauren Ferrante straipsnyje teigia, jog toks metodas dažniausiai sparčiai pagerina deguonies apytaką ir netgi gali padėti išvengti plaučių ventiliavimo arba pagerinti šios procedūros kokybę.

Medicinos profesionalai neslepia galimų su plaučių ventiliavimo procedūra susijusių rizikų, tačiau vadinti plaučių ventiliatorius mirties nešėjais – absoliučiai klaidinga. Naudojami savo darbą išmanančių specialistų šie aparatai gali išgelbėti sunkių ligonių gyvybę.

Sunkiausios su mechaniniais plaučių ventiliavimo aparatais siejamos komplikacijos – su ventiliatoriais siejama pneumonija ir plaučių pažeidimai. Pirmoji komplikacija ištinka tada, kai kartu su į kvėpavimo takus įvestu aparato vamzdeliu patenka bakterijos, galinčios užkrėsti mažus oro maišelius, esančius plaučių sienelėse. Šios infekcijos keliamas pavojus išauga dėl to, kad žmogaus organizmas ir taip kovoja su kitu užkratu. Su ventiliatoriais siejamą pneumoniją medikai paprastais gydo antibiotikais.

Kita rimta komplikacija, kurią gali sukelti netinkamas plaučių ventiliavimo aparato naudojimas – plaučių pažeidimai, kuriuos sukelia neteisingai nustatytas paduodamo deguonies kiekis, greitis, ar oro srovės stiprumas. Tiek per didelis gaunamo deguonies kiekis, tiek netinkamai nustatyta deguonies padavimo galia gali pažeisti plaučių audinius, todėl labai svarbu, kad plaučių ventiliavimo aparatus naudotų patyrę medikai.

Netiesa, kad po plaučių ventiliavimo procedūros žmonės nebesugeba kvėpuoti patys. Pilnavertė kvėpavimo funkcija atstatoma palaipsniui – sveikstantis žmogus nuo aparato atjungiamas ne iš karto.

Sveikstančiam pacientui pirmiausia suteikiama galimybė bandyti kvėpuoti pačiam neišjungus ir aparato. Gydytoja L. Ferrante aiškina, kad šioje stadijoje aparatas veikia minimaliu režimu – paduodamas minimalus deguonies kiekis, pasitelkiamas nedidelis spaudimas ir didžiąją dalimi kvėpavimo funkciją vėl perima pacientas.

Kai pasiekiami tam tikri kvėpavimo rodikliai, pereinama prie sekančio žingsnio – spontaniško kvėpavimo pratimų. Šiame etape pacientai kurį laiką (pavyzdžiui, pusvalandį) kvėpuoja patys, tačiau vis viena yra prijungti prie aparato. Gydytojos teigimu, šiame etape pacientas turi būti sąmoningos būklės, neužmigdytas, idealiu atveju – komunikuoti su gydytoju.

Kai ir šis žingsnis įveiktas – gydytojas gali mėginti kuriam laikui išjungti aparatą, atidžiai stebint paciento būklę. Vėliau – tokius bandymus kartoti.

Net ir išgiję po sunkios ligos pacientai gali jausti sutrikusias fizines funkcijas (sukeltas ilgos gulėjimo vienoje padėtyje), kognityvines funkcijas, psichinės sveikatos sutrikimus. Reabilitacija po intensyvios terapijos gali užtrukti mėnesius, todėl ypač svarbu treniruoti kūną ir mąstymą net ir išsivadavus iš ligos gniaužtų.

Remiantis šia informacija, „Melo detektorius“ vertina laisvaslaikrastis.lt pasirodžiusį straipsnį, kuriame teigiama, jog plaučių ventiliavimo aparatai numarina pacientus, klaidinančiu – naudojama profesionalų aukštos kokybės medicininė įranga gelbsti gyvybes, kai kitos išeities juos išgelbėti nelieka.

Paskleidė ir daugiau melų

Neteisingi ir kiti gydytoja prisistačiusios anonimės teiginiai apie naujojo koronaviruso kilmę ir simptomus. Pašnekovė tvirtina, kad uoslės ir kvapo pojūčio praradimas sergant COVID-19 tėra mitas, tačiau naujausiais Europos ligų ir kontrolės centro duomenimis, net 70.2 proc. lengva ar vidutinio sunkumo ligos forma sergančių respondentų teigė praradę kvapo pojūtį, o pasikeitusio skonio pojūtį išgyveno 49.8 proc. apklaustųjų.

Taip pat nėra jokių svarių argumentų, kuriais būtų galima įrodyti dirbtinę viruso kilmę. Mokslininkai dar tik tiria, kaip Sars-Cov-2 galėjo užkrėsti žmones, tačiau, remiantis moksliniais įrodymais, galima pagrįstai teigti, kad virusas peršoko į žmones iš šikšnosparnių. Kol kas nėra aišku, kokios aplinkybės tai lėmė.