Nors šiaip niekas nebadauja jau seniai. Kai kas nors interneto komentaruose parašo: „pensininkai neturi ką valgyti“, visi politikai surinka „kur?“, nes jei kas nors rastų badaujantį, jam būtų riesta, užpultų kandidatai ir po kamerom nupenėtų pyragais ir vėdarais, kibinais ir mišrainėmis, skilandžiais ir čeburėkais.
Taip gerai dar niekad nebuvo. Taip sotu, patogu, gausu ir komfortiška, tik spėk viršutinę kelnių sagą prasiseginėti, nes veržia nuo gero gyvenimo.
Jau net internetuose vargšai skalambytojai apie nugyventą Lietuvą, gėjų nuskriaustieji ir Europos išgvaltavotieji nebeturi ramaus gyvenimo, nes jų tai šen tai ten klausia, kur tie jūsų siaubai, išskyrus jūsų galvas? Atsakymo nėra.
Buvusio premjero Andriaus Kubiliaus paskyrimas gynybos ir kosmoso komisaru Europos Komisijoje galutinai nurovė stogus: ligi šiol apie kosmosą kalbėdavo, kai norėdavo pasakyti, kad kažkam galvoje trūksta šulo arba kad žmogus prarado ryšį su realybe, o pasirodo, kosmosas pasaulyje yra realus dalykas ir net mūsų Kubilius, tas mylimiausias tautos premjeras, apie kurį fūristai rašė ant priekabų meilias skaičiuotes „Bubilius Kybys“, dabar yra Europoje kosmoso viršininkas ir gaus epinius dvidešimt penkis tūkstančių eurų per mėnesį už kosmoso užkariavimą. Neįmanoma įsivaizduoti baisesnio scenarijaus piktų runkelių galvose, nebent jeigu Vytautą Landsbergį paskirtų Europos prezidentu, o Ingridą Šimonytę pasirinktų vadovauti Pasaulio Bankui.
Neįmanoma įsivaizduoti baisesnio scenarijaus piktų runkelių galvose, nebent jeigu Vytautą Landsbergį paskirtų Europos prezidentu, o Ingridą Šimonytę pasirinktų vadovauti Pasaulio Bankui.
Reikia pastebėti, pažvelgus į palyginti letargišką ir apatišką rinkimų kampaniją ir viską, kas aplink ją, kad pagieža, pavydas ir „Kerštas ir Bausmė“ (prisimenate dar tą partijos pavadinimą iš „Radioshow“ laikų?) nebėra tokie įdomūs ir nedominuoja diskurso, kaip pasakytų politologai, tik net jie politologais beveik niekada nesivadina, visur tik apžvalgininkai, autoriai ar įtakokliai (kaip Užkalnis). Dabar atrodo, kad žmonės kandidatus rinksis labiausiai pagal spalvas, kaip fotelius parduotuvėje.
Nes visur geranoriška nuotaika ir kažkokia amžina nesibaigianti vasara, panašiai, kaip Auguste Rodin skulptūroje „Amžinasis pavasaris“, tik ten skulptūra buvo labai erotiška, o mūsų amžina vasara – tai labiau geranoriška šypsena sodyboje prie kepsninės, kai suaugę kepa dešreles, o laimingi vaikai kiekvienas lavinasi su savo planšete.
Štai jums pavyzdys. Šiandien ryte Varėnoje vilkikas su didžiule priekaba įstrigo Dzūkijos smėlynuose, nes neatsargiai manevravo. Krovininis autogigantas užtvėrė beveik visą Marcinkonių gatvę, ir kol ją gelbėjo specialistai, kad nors vienas žmogus ar kitoks eismo dalyvis susierzintų ar pypteltų. Visi tik vienas kitą praleidinėja, mojuoja delniukais – važiuok, važiuok, lyg būtume ne postsovietiniame krašte, kur dar taip neseniai filmavo Černobylį, o kur nors Skandinavijoje.
Visiems viskas taip gerai, kad sunku patikėti: žmonės gyvena savo gyvenimą. Ūkininkų turgelyje bobutės, net tos, kurios nepriima kortelių, siūlo pervesti joms į sąskaitą, ir net nežiūri į telefoną, patikrinti nesirūpina. Tiki. Nes niekas seniausiai bobučių nebeapgaudinėja: bijo karmos, sąžinės ir kitų dalykų, kurių anksčiau neįsivaizdavo esant.
Jau nuo 2004 metų nebeturime strategininio tikslo: vyresni amžiumi prisimena, kad įstoję į Europos Sąjungą, žmonės pasijuto pasimetę ir suneraminti, kad dabar lyg ir neliko ko siekti ar dėl ko organizuotai nerimauti. Ir mažai kas suprato, kad tai ir yra ideali būklė: nebereikia didvyriškumo ir žygdarbių, nereikia legendų, sakmių ir Dainavos krašto senų žmonių padavimų, nereikia kovos už derlių ar „prestižinės mokytojo specialybės iki 2025 metų“, nereikia nei susikabinus rankom juosti atominės elektrinės, badauti vagonėliuose prie Aukščiausiosios Tarybos, kelti riaušes prie Seimo, piešti kreidutėmis TIE-SOS prie Prezidentūros ar, atleisk Viešpatie, stoti į Baltijos kelią.
Dabar užsieniečiai mums piešia freskas ant šventojo Gedimino kalno, kur Geležinis Vilkas rujojo, ir nieko (Geležinis Vilkas vilniečiams dabar yra tik amžinai apkrauta magistralė sostinėje ir nieko daugiau, o savanoriai – tai ne tie, kas ėjo už žemę Tėvynės ginti, o dar vienas magistralė, einanti Kauno link).
O juk buvo laikas, kai žmonės daužėsi lyg karštligės apimti dėl kažkokio spektaklio, kur kažką kažkaip pasakė apie religiją, arba gaudavo aparpuolį nuo šlapių marškinėlių konkurso Palangoje. Apie LGBT paradus jau net nekalbu.
Atrodo, kad daugumas žmonių suprato, kad galime gyventi jaukiai ir draugiškai. Pritariu. Tik reikia kuo greičiau nuspirti į šoną mūsų keistenybes, kurios tegu lieka muziejuose, Kernavės valpurgijose ir etnografiniuose kaimuose (pastaruosius teužplūsta baidarininkai ir kaituotojai).
Būkime kuo mažiau lietuviški ir kuo labiau pasaulio žmonės, nes iš ten ateina šviesa ir geranoriškumas.
Būkime kuo mažiau lietuviški ir kuo labiau pasaulio žmonės, nes iš ten ateina šviesa ir geranoriškumas. Štai trumpas sąrašas to, ko mums reikia atsikratyti ar ką reikia skubos tvarka pakeisti.
Pirma. Baikime pagaliau bulviakasio talkas, juo labiau prievartines su vaikų ir paauglių įtraukimu. Miestiečius jos tik traumuoja, o bulves turi kasti kaimiečiai. Apie tai jau rašiau šią savaitę: komunalinis šeimos bulviakasis yra nelogiškas, neracionalus ir atgyvenęs renginys: „Lietuva pasveiks, kai mirs bulviakasio kultas“.
Antra. Baikime talkas apskritai, kaip ir visokį kitokį kolektyvinį organizuotą nemokamą darbą. Vakaruose savanoriauja individai – tie, kas nori užsiimti šia veikla. Daugiau „Tuščių narvų“, „Darom“ ir gidų-savanorių, vedžiojančių po Senamiestį, ir lauk visus subotnikus, Vladimiro Lenino inspiruotų šeštadienio komunistinių talkų vaikaičius. Už darbą turi būti mokama, ir kiekvienas turi dirbti savo darbą. Gydytojas – gydyti, architektas – projektuoti, influenceris – influencinti, o žemdirbys – kasti bulves.
Trečia. Vestuviniai žaidimai turi būti uždrausti įstatymo, kaip ir piršlio korimas. Kaimo turizmo sodybos, kuriose vyksta vestuvių veselės, privalės pasirašyti įsipareigojimą, kad žaidimai bus draudžiami taip pat, kaip ir kvaišalų vartojimas, o už pažeidimus grės atsakomybė.
Ketvirta. Naujoji tradicija turi būti lapkričio mėnesį lankyti gyvuosius gimines, ir pirkti ne kapų žvakes, o nuvežti močiutei gėlių, kibinų, tortą ir kitų lauktuvių – valstybė gali paremti šią naują tvarką plačia kampanija „Geri vaikai kapų nelanko“, o prekybos centrai tik džiaugsis geresniais pardavimais ir mielai prisijungs prie iniciatyvos.
Penkta. Baikime pagaliau tą sovietinę, prarūgusią, buvusia sąjunga dvelkiančią tradiciją dovanoti tik nelyginius gėlių kiekius, neva lyginiai – tik mirusiems. Tai absurdiškas praeities įsikabinimas. Gana jo. Vakaruose to nėra, kaip, beje, ir kovo aštuntosios (išskyrus pas socialistus).
Ir, pagaliau, šešta. Maitinkimės sveikiau. Agurkų salotas galima taisyti ne su grietine, o su liesu jogurtu. Bulves keiskime avokadais. Atsisakėme gliaudomųjų saulėgrąžų – atsisakykime ir kiaulienos karkos, kas dar valgo tą nesveiką baisybę? Ten pat ir kepta duona: duona kepama turi būti vieną kartą, o miltinių patiekalų reikia apskritai vengti.