Į saugą numoja ranka
Valstybinė darbo inspekcija pastaraisiais metais jaučiasi bejėgė sutramdyti sužalotųjų ir ypač – žuvusiųjų statybose skaičių. Ši statistika grėsminga. Lietuva du ir net tris kartus viršija vidutinį žuvusiųjų statybose Europos Sąjungos (ES) šalyse vidurkį.
„Pernai statybų sektoriuje žuvo 30, užpernai – 33 žmonės. Pusė jų buvo neblaivūs. Dauguma nelaimių, kurios baigiasi mirtimi, įvyksta mažose ir vidutinėse įmonėse, kur į darbo saugos reikalavimus visiškai numojama ranka“, – šiurpti verčiančius faktus klojo Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo valstybinio inspektoriaus pavaduotojas Jonas Naujalis.
Lietuvoje kas trečias darbe žuvęs ar sunkią traumą patyręs žmogus – statybos įmonės darbuotojas. Statybose kaip nė vienoje kitoje ekonominės veiklos srityje yra daugiausia nustatoma darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimų. Darbo inspekcijos patirtis rodo, kad saugi ir sveika darbuotojų aplinka, nelaimingų atsitikimų prevencija darbdaviams mažai rūpi.
Tai, ką diktuotų sveikas protas, užgožia finansinės naudos darbuotojų sąskaita siekis ir be atodairos genantis tikslas – kuo greičiau atlikti darbus statybvietėje. Užsakovai renkasi pigiausius rangovus, šie – dar mažesnes kainas siūlančias įmones, o jos darbuotojų susigraibsto savo kaime ar savo gatvėje.
„Analizuodami nelaimingus atsitikimus ir mirties atvejus įsitikinome, kad statybose masiškai dirba iš kaimų surankioti, galima sakyti – be jokios specialybės, žmonės. Dabar priima visus – svarbu, kad stiprus, viską dirbtų. Tas pats žmogus kasa žemę, tinkuoja, mūrija, dažo, stogus dengia. Niekam nebesvarbu, ar jis mūrininkas, ar dažytojas. Jis tiesiog statybos darbininkas. Šie žmonės dorai neišmano savo darbo, o apie saugos reikalavimus dažnai nebūna net girdėję, geriausiu atveju – pasirašę, kad neva su jais susipažino“, – neslėpė grėsmingos padėties Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnas J. Naujalis.
Valstybinės darbo inspekcijos atstovas išvardijo ir šios didelį nerimą keliančios padėties priežastis. Statybų rinkos darbuotojus negailestingai iššlavė emigracija bei darbas užsienyje, o per pastaruosius metus plėtra ne mažina, bet vis didina pagreitį.
Didžiuliais tebeaugančiais tempais statybų vyksta ne tik sostinėje, bet ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose: Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje. Tačiau kvalifikuotų darbininkų katastrofiškai sumažėjo, todėl statybos aikštelėse atsiduria bet kas. Tiesiai iš provincijos – į statybos fronto darbų tiesiąją.
Dirba bet kas
J. Naujalis tvirtino, kad nors dauguma nelaimingų, ypač mirtinų, atvejų atsitinka nedidelėse įmonėse, jos neretai dirba dideliuose solidžių statybos plėtotojų valdomuose objektuose.
„Užsakovas samdo dažniausiai kvalifikuotą rangovą, šis – vieną po kitos mažesnes įmones. Galutinėje grandyje atsiduria nežinia iš kur atsiradusi bendrovė. Dažnai šios mažos įmonės paskubomis susirenka darbininkus arba staiga po kelerių metų visiško nedarbo atgyja. Modelis neretai tas pats – šeimyninis. Įmonei vadovauja vyras, jo žmona dirba buhaltere, dar vienas kitas giminaitis ir paskubomis sukviesti žmonės. Dažnai tai neatestuotos įmonės, kur niekas už nieką neatsako. Apie kokią darbo kokybę, saugią aplinką galima kalbėti? Tačiau tokių įmonių dirba ir ypatingos svarbos objektuose“, – tvirtino Valstybinės darbo inspekcijos atstovas.
J. Naujalis stebėjosi, kad statybininkų kvalifikacija, jų profesinis pasirengimas, regis – palikti likimo valiai. Jo manymu, statybininkų mokymo sistema merdi arba yra neefektyvi, nesuspėja su rinkos poreikiais ir reikalavimais. Prisiminęs sovietmetį pareigūnas tvirtino, kad tuomet profesijos įgijimas buvo kontroliuojamas ir atidžiau žiūrima, ar statybose dirba kvalifikuoti specialistai. Kai statybų darbų procesai, ypač sauga, išleidžiami iš akių, netrunka ištikti nelaimių.
Valstybinės darbo inspekcijos atstovas priminė pernai įvykusią tragediją remontuojant Pedagoginio universiteto stogą. Pirmą dieną čia dirbęs jaunuolis nuo stogo nukrito ir užsimušė. Žuvusysis buvo neblaivus. Tik po to paaiškėjo, kad vaikiną su draugu iš Dzūkijos kaimo atsivežė viena individuali bendrovė.
Pagal Valstybinės darbo inspekcijos tyrimo duomenis, ši įmonė pastaruosius penkerius metus apskritai nedirbo. Tokią popierinę firmą nusamdė įmonė „Giedros statyba“, o ją – statybos bendrovė „Giedra“. Vyriausiojo valstybinio inspektoriaus pavaduotojui pasirodė keistas ir tas faktas, kad žuvusiam vaikinui buvo mokama tik minimali alga.
„Tai būdingas visiškos netvarkos statybvietėje atvejis. Tokios praktikos netrūksta. Atvežti iš kaimų žmonės tiesiai paleidžiami į statybą, jie neprižiūrimi, buitinių patalpų neturi, specialios įrangos saugiam darbui – irgi, kai šalta, ima šildytis alkoholiu. Statybų norma tapo butelis galvai – 2,5–3 promilės, tai dažniausias žuvusiųjų statybose girtumo laipsnis“, – nelinksmus statybų kasdienybės vaizdus piešė J. Naujalis.
Aukos sekė viena po kitos
Praėjusių metų gruodžio 13-oji, nors ir ne pirmadienis, buvo tikras užkeikimas, lyg raganų puota. Tądien, vos ne tuo pačiu laiku, net trys mirtinos nelaimės įvyko trijuose miestuose: Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Visų nelaimių priežastis: nebuvo laikomasi saugaus darbo reikalavimų.
Bendrovės „Klaipėdos monolitas“ darbininkas Arvydas Pazdrazdis Minijos gatvėje statomo 20 aukštų namo aštuntame aukšte rengėsi sutvarkyti aptvėrimus. Nešdamas lentas jis nuslydo nuo pastato ir nukrito. Statybvietėje nebuvo kritimo iš aukščio apsaugančių priemonių ir tai kainavo statybininko gyvybę.
Įmonės „Mitnija“ statybininkas Benas Laukaitis tądien žuvo Kaune dirbdamas statomame prekybos centre „Akropolis“. Vyras iš antro aukšto nukrito ant betono grindų ir mirtinai susižalojo. Darbo inspektoriai nustatė, kad buvo dirbama pažeidžiant saugos reikalavimus – čia taip pat nebuvo naudojamos kritimo iš aukščio apsaugos priemonės.
Tą pačią dieną Šiauliuose daugiafunkcio prekybos centro su integruota autobusų stotimi „Saulės miestas“ statyboje mirtis nusinešė bendrovės „Valterma“ darbininko Alvydo Veličkos gyvybę. Vyras su bendradarbiu Mindaugu Balsevičiumi giluminėje 16 metrų gylio ventiliacijos šachtoje turėjo baigti montuoti šaldymo sistemos vamzdynus. M. Balsevičius nusileido į šachtą virinti vamzdžio, o A. Velička viršuje šį vamzdį prilaikė. Susvirduliavęs vyras įkrito į šachtą ir žuvo vietoje.
Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnas J. Naujalis pastebėjo, kad nelaimių galėjo nebūti, jeigu tokiuose dideliuose svarbiuose objektuose būtų buvusi tinkama darbų priežiūra.
Ypač didelį galvos skausmą darbo inspektoriai patiria dėl liūdnai išgarsėjusio „Saulės miesto“ statybos. Ne todėl, kad šiauliškiai niekaip negali sulaukti vėluojančių stoties ir centro įkurtuvių. Šioje statyboje praėjusių metų pabaigoje mirtis susišlavė net trijų statybininkų gyvybę. Tiesa, vienas jų mirė ištiktas širdies smūgio. Be į šachtą nukritusio A. Veličkos, čia savo gyvenimą baigė dar vienas darbininkas. Bendrovės „Augmena“ 21 metų darbininkas Rolandas Bankauskas visiškai neturėdamas patirties važiavo keltuvu, permušė pertvaras, krito žemyn ir žuvo. Darbo inspektorius, apsilankiusius nelaimės vietoje, apstulbino akivaizdus saugaus darbo nepaisymas ir netvarka.
Atsitokėjo jau po laiko
Nors po šių nelaimių „Saulės miesto“ plėtotojas – bendrovė „E.L.L. Nekilnojamas turtas“ – paskelbė pranešimą, kad sugriežtins priežiūrą ir imsis papildomų darbo saugos užtikrinimo priemonių, jis menkai ką įtikino, nes įmonę užplūdo darbo inspektorių vizitai. Po antro statybininko žūties Valstybinė darbo inspekcija sukvietė apie 40 „Saulės mieste“ dirbusių įmonių į pasitarimą ir pareikalavo dirbti nepažeidžiant įstatymų.
„Nors pagal sutartis už darbų saugą atsako statybos ir apdailos darbus „Saulės mieste“ vykdančios įmonės, savo iniciatyva imamės griežtesnės darbų saugos kontrolės“, – šiame pranešime teigė „E.L.L. Nekilnojamas turtas“ generalinis direktorius Andrejus Trofimovas.
Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojams tokia plėtros rinkoje žinomos bendrovės pozicija atrodo ir pavėluota, ir abejotina.
„Pagal ES teisės aktus užsakovui tenka griežtai apibrėžtos funkcijos. Jis skiria koordinatorių. Šiam tenka koordinuoti visus darbus, tarp jų – ir darbo saugą. Šiauliuose dirbo tinkamos statybininkų kvalifikacijos neturinčių darbininkų, neatestuotų bendrovių – ką veikė koordinatorius? Šios bėdos turėjo rūpėti ir užsakovui, ir rangovui. Atsitokėta tik po nelaimių, o statyboje tvyrojo chaosas“, – įsitikinęs J. Naujalis.
Ir vienas žuvusysis yra daug
Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas nenorėtų sutikti su darbo inspektorių pateikiama mirčių statistika. A. Šeštakausko nuomone, čia apibendrinamas visas statybos sektorius, šiuos skaičius reikėtų išskaidyti po atskiras sritis, tačiau pripažino, kad ir vienas žuvęs žmogus yra daug.
A. Šeštakauskas taip pat pabrėžė, kad pagal ES ir mūsų šalies reikalavimus skiriamas koordinatorius iš tikrųjų tinkamai dar neatlieka visų funkcijų. Darbo saugai yra skiriama daug dėmesio, ir jeigu darbas vyktų taip, kaip reikalauja įstatymo raidė, nelaimingų atsitikimų galbūt visai nebūtų.
„Kol rezultatas prastas, šį procesą būtina valdyti. Jei įvyko vienas nelaimingas atsitikimas, lauk ir antro, ir trečio. Gal čia prietaras, bet jį patvirtina gyvenimas. Asociacijos narės – dauguma stambios įmonės, kur labiau paisoma tvarkos, tačiau daugiausia vargo – dėl mažų įmonių ar dirbančiųjų pagal patentus. Kalbėdami apie darbų saugą negalime apsiriboti tik instruktavimu ar mokymu. Būtina gera įranga ir priemonės. Pradedant specialiais drabužiais, instrumentais, baigiant pastoliais, klojiniais, aptvėrimais ar uždengimais. Ar tokios įrangos turi smulkios įmonėlės? Dažniausiai – ne“, – nebandė gražinti esamos padėties Statybininkų asociacijos vadovas.
A. Šeštakauskas teigė, kad šalyje, kaip ir pasaulyje, užsakovas stengiasi samdytis daugiau bendrovių, kurios specializuojasi atskirose srityse. Tai sovietmečiu, kai veikė galingi statybų trestai, generalinis rangovas kuo daugiau stengdavosi darbų atlikti pats.
„Jeigu samdomos mažos įmonės, manęs tai nenervina. Svarbu jų kvalifikacija. Atvirkščiai – nedidelės specializuotos bendrovės kaip tik dirba kokybiškai ir profesionaliai. Kitas dalykas, jeigu nusamdoma atsitiktinių žmonių – tada atsiranda visos galimybės kilti nelaimėms. Turint omenyje Šiaulius, „Saulės miesto“ projekto plėtotojas galbūt užsiplėšė dideliam projektui ir pritrūko jėgų. Statybų užmojų dinamika dabar tokia, kad tiesiog nebėra ką samdyti. Kvalifikuotų statybos įmonių tiesiog per maža“, – tvirtino A. Šeštakauskas.
Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas pastebėjo, kad profesinis statybininkų mokymas vyksta visu tempu, tačiau, matyt, to nepakanka. Statybininkų amato moko mokymų centrai, asociacija įgyvendina didelį mokymų projektą, kurį remia ES fondai. Su darbo sauga susijusių klausimų neapeina ir pačios įmonės. Tačiau padėtis negerėja taip, kaip norėtųsi.
„Galbūt asociacijos etikos komisija plačiau panagrinės „Saulės miesto“ ir kitus nelaimingus atsitikimus. Statybos įmones, kur šiurkščiai pažeidžiama darbo sauga, baudžia atitinkamos instancijos, tačiau reikalingas ir mūsų dėmesys“, – svarstė A. Šeštakauskas.
