Pasak jo, už diversiškumo sąvokos slepiasi diskriminuojanti „jėgos politika“. O metęs žvilgsnį į istorinius tyrimus, jis kritikavo „tikėjimo tezes“ ir siekį sumenkinti socializmo bei komunizmo nusikaltimus.
N. Fergusonas, nuo 1980-ųjų dėstęs įvairiuose elitiniuose universitetuose: Kembridže, Oksforde, Niujorke, Harvarde, – galėjo iš arti stebėti per pastaruosius 30 metų vykusius didžiulius pokyčius.
„Turiu pasakyti tiesiai ir aiškiai: kairieji užgrobė valdžią“, – konstatavo mokslininkas šveicarų dienraščiui „Neue Züricher Zeitung“ (NZZ) duotame interviu.
Jei „devintajame dešimtmetyje rūpėjo idėjų, pozicijų, perspektyvų įvairovė“, tai „šiandien kalbama tik apie odos spalvų, lyčių, seksualinių orientacijų įvairovę. Naujasis diversiškumas yra tikros įvairovės priešingybė. Jo vardu diskriminuojami visi tie, kurie neatitinka pageidaujamos pasaulėžiūros.“
Kas, anot N. Fergusono, „pasisako prieš šią naująją ortodoksiją, tą kovotojų už socialinį teisingumą avangardas tuojau pavaizduoja kaip rasistą, o socialiniuose tinkluose jį užsipuola minia“.
Analizuodamas šiuos procesus, istorikas nevengia kultūrų kovos sąvokos, kurią kairieji skuba nuvertinti kaip „dešinįjį naratyvą“, paprastais žodžiais tariant, – dešiniųjų pramaną. Ir nors mokslo bei tyrimų institucijas kairieji pavertė antikonservatyvaus mąstymo bastionais, tačiau pripažinti susidariusio disbalanso jie jokiu būdu nenori.
Gimė skundų ir dejonių studijų disciplina
„Aštuoniasdešimtaisias kairė pralamėjo ekonominę kovą, – kas tapo itin aišku, kritus geležinei uždangai. Tačiau ilgai liko nepastebėta, jog kairė jau tada buvo labai sėkminga kultūrinėje kovoje“, – aiškina N. Fergusonas.
Pasak jo, kairė stiprią paramą gavo iš Frankfurto mokyklos, Michelio Foucault bei poststruktūralizmo, – taip „gimė skundų ir dejonių studijų disciplina“, šių „disciplinų dėmesio centre atsidūrė įžeistieji ir besipiktinantieji, kitaip tariant, – aukos“.
Šių naujųjų tyrimų „paletė siekia nuo tapatybių politikos (identity politics) ir intersekcionalumo, kuris reiškia įvairių diskriminavimo formų persidengimą, iki gender ir African-American studijų. Ir visa tai turi vieną bendrą vardiklį: buvo ir tebėra siekiama dekonstruoti mirusių baltų vyrų kanoną.“
Toks vienpusiškumas neišvengiamai susiaurina intelektualinį diskursą: tyrinėtojus „domina tik prispaustųjų arba save tokiais stilizuojančių istorija“.
„Naujieji akademiniai sluoksniai šio tipo tyrimus nuosekliai, – o galios politikos prasme dar ir labai gudriai bei sėkmingai, – naudoja savo karjeros tikslais. O tie, kurie ir toliau domisi kanono istorija, – išstumiami.“
Laimi progresyvieji karjeristai ir profesoriai aktyvistai
Devintajame dešimtmetyje humanitariniuose fakultetuose dar būta plačios temų ir sričių įvairovės, tikro intelektualinio smalsumo, vyko rimti debatai, kuriuose susikibdavo patys konservatyviausi mokslininkai su marksistais. Nors, tiesa, jau ir tada konservatyvūs istorikai sudarė mažumą, – prisimena N. Fergusonas. Vis viena: „Galima buvo išsakyti viską, kas gerai argumentuota, diskutuotinos buvo visos tezės, kovota atkakliai, bet pagarbiai. Toks anuomet buvo Oksfordas.“
O dabar, anot istoriko, mokslo įstaigose „įsitvirtino režimas, kuris negalėtų labiau skirtis nuo atviros akademinės visuomenės,“ įsigalėjo profesoriaus-aktyvisto tipas bei „karjeros ryšiais susaistytos kairiosios struktūros“.
Ieškodamas atsakymo į klausimą, kokiu būdu buvo prie to prieita, N. Fergusonas iš dalies kaltina ir pačius konservatyvios bei liberalios pakraipos mokslininkus: jie, įsigilinę į savo tyrimus, laiku nepasirūpino savo akademine pamaina; „jie rašo knygas, bet beveik neužsiima galios politika“.
„Taip vadinamieji progresyvieji yra kitokie – neretai jie yra tikrų tikriausi karjeristai, o jų opusai jiems tėra priemonė tikslui pasiekti“, ir nors jų publikacijos „dažnai yra varganos, bet tai nevaidina jokio vaidmens, – svarbu, kad kilmė teisinga.“
Tai, kas per pastaruosius dešimtmečius įsigalėjo akademiniame pasaulyje, dabar vis akivaizdžiau pereina ir į valstybės administravimo lygmenį, – pastebėjo istorikas.
Sukilti prieš šmeižto logiką – intelektualinio integralumo klausimas
„Pastaraisiais metais akademinėje ir viešojoje erdvėje drastiškai susiaurėjo rėmai to, ką galima sakyti. Dalykiški argumentai nebevaidina jokio vaidmens. Laimi tie, kas turi garsiausiai šaukiančius rėmėjus, o pralaimi tie, kuriems tenka baimintis dėl savo reputacijos.“
Su tokia savo kritika N. Fergusonas anaiptol nesijaučia vienišas.
„Mano požiūriui pritaria visiškai skirtingi žmonės: moterys, vyrai, šviesiaodžiai ir tamsiaodžiai, jauni ir seni. Juk tai iš esmės yra intelektualinio integralumo klausimas. Didžioji dauguma daro tai tylomis, kai kurie – ir atvirai“. „Tačiau išdrįstančių viešai prabilti yra aiški mažuma“, – pastebi jis.
„Jei asmuo užsipuolamas ir izoliuojamas, paprastai nuo jo nusisuka visi, net ir buvę rėmėjai, nes kas gi linkęs rizikuoti savo reputacija? Akademikams, intelektualams ir politikams ji – didžiausias turtas. O juk logika yra elementari: kas pasisako prieš politiškai korektišką ortodoksiją, tas pats yra rasistas. Reikia nemaža drąsos, pasitelkus savo reputaciją, sukilti prieš šią šmeižto logiką.“
Vis dėlto priešintis prisitaikėliškumui ir politinio korektiškumo diktatui būtina, būtina palaikyti užsipultus kolegas, – to reikalauja intelektualinis integralumas, – į sąžinę apeliuoja N. Fergusonas.
Socializme ir komunizme glūdintis blogis nedomina
Būdamas istorikas, N. Fergusonas atkreipia dėmesį į istorijos moksle susidariusį disbalansą, kuriam pradžią davė garsioji devintojo dešimtmečio istorikų polemika Vokietijoje. Šios polemikos baigtis, kai istorikai Ernstas Nolte ir Michaelis Stürmeris, lyginę bolševizmą su nacionalsocializmu, pralaimėjo prieš Jürgeną Habermasą, Hansą-Ulrichą Wehlerį, Jürgeną Kocką ir kt., reiškė paradigmų kaitą. O pralaimėta buvo dėl to, jog „šiuo laikotarpiu toną davė socialdemokratinė dauguma, ypač įsivyravusi vokiečių istorikų gildijoje“.
Nuo to laiko istorijos moksle įsitvirtino „tikėjimo tezės“, tebegaliojančios iki šiol, įsitvirtino asimetrija Hitlerio ir Stalino vertinime.
„Pirma: stalinizmo ir nacionalsocializmo negalima lyginti. Antra: stalinizmas ir maoizmas nėra taip blogai kaip nacionalsocializmas. Trečia: konservatyvumas yra pirmoji nacionalsocializmo pakopa, o pastarasis neturi nieko bendro su socializmu (nežiūrint to, kad jis yra netgi pačiame nacionalsocializmo pavadinime), – taigi, dešinysis gali labai greitai nueiti klystkeliais ir galiausiai tapti naciu. Tai – tikėjimo tezės, galiojančios iki šiol. Kas, kaip Hannah Arendt savo knygoje apie totalitarizmo ištakas – drįso nurodyti struktūrines abiejų totalitarizmų paraleles, tas iškart sulaukė ignoravimo ir niekinimo. Taip buvo užantspauduota socialistų ir socialdemokratų pergalė prieš liberalus ir konservatorius.“
Ir tas disbalansas tęsiasi iki šiol: „Beveik nėra seminarų, skirtų socializme ir komunizme glūdinčiam blogiui – nėra jų Stenforde, nėra Oksforde, turbūt nėra ir Ciuriche, – šveicarų dienraščiui sakė N. Fergusonas. – Socialistų nusikaltimai sumenkinami, o fašistų, priešingai, nuolat minimi kaip universalus lyginamasis dydis, kuomet kalbama, tarkime, apie kolonialistų vykdytus genocidus.“
„Kaipo dešinysis tu esi potencialus nacis. O socialistai bei komunistai yra moraliai nepriekaištingi socialdemokratai, tik kelyje į žmonijos išganymą padarę keletą rimtų klaidų“, – pastebi jis.
Ledai pajudėjo: bandoma gintis organizuotai
„Vadinasi, liberalai ir konservatoriai laimėjo šaltąjį karą ir nulėmė ekonominę tvarką, o socialistai gavo kultūrinę hegemoniją universitetuose ir medijose. Ar tokia, maksimaliai užaštrinus, būtų Jūsų tezė?“ – į šį NZZ klausimą žymus istorikas atsakė teigiamai, pridurdamas: „Tai – tezė debatams. Kas nori, gali pamėginti argumentais ją paneigti.“
Be galo produktyvus, savo darbais plataus pripažinimo sulaukęs 56-erių mokslininkas sakėsi galintis laisvai tyrinėti ir kalbėti.
„Tačiau jaunesniems konservatyviems ar liberaliems kolegoms akademinėje erdvėje nepavyks toli nueiti – kad ir kokie genialūs ir protingi jie būtų. Ir dėl to man labai liūdna“, – pesimizmo neslėpė N. Fergusonas.
Ši britų istoriko analizė, pateikta šveicarų dienraščiui prieš dvejis metus, anaiptol nepaseno. Netgi priešingai: kairioji kultūrinė hegemonija įsigali vis labiau. „O pažvelgus į kultūros įstaigas, universitetus ir medijas, galima pagrįstai kalbėti apie galios centrus, kurie yra į kairę nuo vidurio“, – Vokietijoje susidariusią padėtį šią savaitę tame pačiame NZZ įvertino Leipcigo universiteto komunikacijos profesorius Christinas Hoffmannas.
Kairė, uoliai kritikuojanti ekonominės ir politinės galios atstovus, tylomis apeina savo pačių kultūrinės galios veiksnį ir netgi mėgina tą akivaizdžią, apklausomis bei tyrimais įrodytą, o ir eiliniam piliečiui plika akimi matomą hegemoniją užginčyti, – sakė šį fenomeną tyrinėjantis Ch. Hoffmannas.
Tačiau dabar, regis, Vokietijoje formuojasi pasipriešinimas spaudimui iš kairės: vasario pradžioje 70 žymių šalies mokslininkų įkūrė „Mokslo laisvės tinklą“ (Netzwerk Wissenschaftsfreiheit) tyrimų ir dėstymo laisvei ginti. Vienas iš susivienijusių mokslininkų tikslų – paremti kairiųjų aktyvistų užsipultus savo kolegas. Bet apie tai – jau kitame straipsnyje.
