Apie tai rašo „Current Time“.
Žurnalistų teigimu, tai buvo ne samdyti aktoriai, o vaikai, kurie iš tikrųjų patyrė blokadą ir rusų okupaciją Donbase. Konkrečiai pavyko sužinoti penkiolikmetės Annos Naumenko, kurią vedėjai akivaizdžiai privertė padėkoti rusų kariui, esą iš Mariupolio išgelbėjusiam 367 vaikus.
Anna iš tikrųjų gimė ir augo Mariupolyje, o kartu scenoje buvo ir jos jaunesnė sesutė. Jų motina prieš dešimt mėnesių per Mariupolio okupaciją žuvo nuo šrapnelio.
„Važnyje istorii“ tyrimo autorė Jekaterina Fomina „Current Time“ eteryje papasakojo šios šeimos istoriją ir kas nutiko su Anna Naumenko bei jos seserimi ir broliu po motinos mirties.
– Kaip pavyko sužinoti Naumenko šeimos istoriją? Su kuo teko kalbėtis?
– Iš šono visa tai, žinoma, atrodo tiesiog siaubinga, kiek bežiūrėčiau. Kai mergina prieš tokią didžiulę auditoriją verčiama dėkoti karo nusikaltėliui. Tiesą sakant, iš karto, kai tiesiogiai žiūrėjau koncertą, neatkreipiau dėmesio į tą istoriją, nes aš, kaip ir kiti žiūrovai, esame įpratę prie tokių pasirodymų: tai spektaklis, samdyti aktoriai, masinės scenos. Mes įpratę, kad už 500 rublių į tokius renginius renkasi žmonės.
Turiu prisipažinti, kad mane sukrėtė, kai pamačiau, kad Ukrainos interneto segmente šis koncertas aptarinėjamas tuo kampu, jog orkai, žinoma, bepročiai, bet ne tiek, kad į sceną grūstų tikrus vaikus.
Visi žinome, kad labai daug vaikų buvo išvežti prievarta, taip pat ir iš vaikų namų. Jau pradėtas ne vienas tyrimas, tokių vaikų gali būti tūkstančiai.
Pamaniau, kad galbūt ta mergaitė viena iš tų, kuriuos prievarta išvežė. O jeigu aktorė, tai būtų įdomu šį faktą patvirtinti. Viskas prasidėjo, kai radau Annos nuotrauką, darytą, kai jai buvo septyneri, jos globėjos iš vaikų namų socialinėje paskyroje.
Pamaniau, labai didelė tikimybė, kad ten ji, nes buvau išsikėlusi hipotezę, jog Anną kartu su kitais vaikais tiesiog pagrobė iš Mariupolio vaikų namų. Tik tikrovė pasirodė dar baisesnė.
Susisiekiau su žurnalistais iš Mariupolio, jie man padėjo užmegzti ryšį su tais, kurie blokados metu tikrai mėnesį sėdėjo okupuoto miesto rūsiuose su Annos tėvais – jos mama ir patėviu.
Ir su tėvais berniuko, kurį taip pat galėjome matyti scenoje, – tas berniukas tai Kostia Vaščišinas. Jo tėvai Igoris ir Kristina, laimei, išgyveno, bet nusprendė pasilikti mieste. Ir pasibaigus aktyviai karinių veiksmų fazei iš žmonių, žinančių šeimos situaciją, sužinojau, kad Kostios mama, dirbusi namų apyvokos prekių parduotuvėje, dabar darbuojasi okupacinės valdžios administracijoje.
Yra tokia hipotezė, kad ji taip elgiasi norėdama gauti butą, todėl tokia lojali naujai valdžiai, su ja kolaboruoja. Anna, kaip man pavyko išsiaiškinti ir ką patvirtino net keli šaltiniai, ir toliau gyvena Mariupolyje.
– Ta Anna, kurią matėme Lužnikų stadione?
– Taip. Tikrai kėliau hipotezę, kad ji galėjo būti išvežta į Rusiją, nes viename socialiniame tinkle, kur ją aptikau, jos nurodytas rusiškas miestas. Pamaniau, galimas dalykas, kad ją atidavė kažkam globoti Rusijoje. Tik kartu su Anna mokykloje besimokantys vaikai ir netgi jos patėvio Arturo tėvai patvirtino, kad mergaitė iš tikrųjų gyvena Mariupolyje, ją atidavė kažkokiems globėjams, kurių jie nepažįsta. Tiksliai žinome, kad jos broliuką ir sesutę atidavė kitiems globėjams. Ir jie taip pat gyvena Mariupolyje.
– Kitaip tariant, jie praktiškai išardė šeimą?
– Taip. Kaip man pasakojo kartu su tomis šeimomis rūsiuose besislapstę žmonės, tai buvo vadinamoji trumpalaikė komandiruotė. Tie vaikai buvo išvežti į Maskvą, ką byloja ir Annos socialiniai tinklai, kur ji pasakoja: „Po trijų dienų būsiu Maskvoje ir jums viską filmuosiu.“ Greičiausiai jiems parodė Raudonąją aikštę, kitus lankytinus objektus. Taip pat užfiksavau, kad vaikams buvo surengta ekskursija Ostankino televizijos bokšte. O po visko buvo parvežti atgal. Štai tokia propagandinė ekskursija organizuota, patys suprantate, kad tai cinizmo viršūnė.
– Man atrodo, kad labai svarbu detalės, kaip balandžio 16 dieną žuvo jų motina. Išsiaiškinote, kaip tai nutiko?
– Taip, kas dėl balandžio 16 dienos – sužinojome, nes balandžio 16 dieną „Telegram“ kanale, kur žmonės aptarinėja Mariupolyje žuvusius arba jų ieško, mes užfiksavome būtent tokį pranešimą. Bendravau su žmonėmis, kurie savo akimis matė, kaip šrapnelis pražudė Annos, Karolinos ir Dani motiną Olgą Naumenko. Tai nutiko balandžio pradžioje. Miestas dar buvo okupuotas, vyko aktyvūs apšaudymai, Rusijos armija apšaudė miestą.
Ir ji, kaip teigia liudininkai, išbėgo nupirkti cigarečių. Deja, Annos šeima tikrai nebuvo laiminga. Kaip pasakojo liudininkai, net ir per blokadą mama rasdavo, kur gauti alkoholio, kur gauti cigarečių, bardavo Anną ir jos mažuosius brolį ir seserį. Nesibodėjo net ir ranką prieš vaikus pakelti.
Liudininkas, slėpęsis gretimame administracijos pastato Levoberežnyj rajone kabinete, sako, kad į kabinetą, kur slėpėsi Annos šeima ir dar kelios marginalų šeimos, užeiti bijojęs, nes ten nuolat liejosi alkoholis, girdėjosi šauksmai, incidentas sekė incidentą.
Ji žuvo, tai buvo aptarinėjama socialiniuose tinkluose, tame pačiame „Telegram“. Man tai patvirtino dar keli ją matę asmenys. Vėliau sakė matę ir vyriausiąją Anną. Kai sužinojo apie motinos mirtį, mergaitė pravirko. O paskui vaikus kartu su patėviu kažkur evakavo. Kaip paaiškėjo vėliau, galiausiai jie sugrįžo atgal į Mariupolį.
– Patėvis dabar nebe su tais vaikais?
– Nebe. Net artimiausi giminaičiai nežino, kur patėvis. Žinome tik tiek, kad pats mažiausias berniukas, penkerių ar šešerių Dania, pasiliko su močiute – patėvio motina. Tik kur pats Arturas, kuris per okupaciją visą mėnesį prasėdėjo su šeima, dabar niekas nežino.
– Buvo nuotrauka, kur ta šeima 2021 metų rugsėjį pozuoja su Mariupolio meru Vadimu Boičenka. Ar galima teigti, kad ta šeima, pavyzdžiui, kai miestas dar nebuvo užimtas, iš Ukrainos valdžios gaudavo kažkokią socialinę paramą?
– Tiesą sakant, su globos tarnybomis nebendravau. Tiksliai žinau, kad žinybos apie šią šeimą žinojo, nes 2015 metais Olga Anną atsiėmė iš vaikų namų. Ji buvo stebima, buvo įtraukta į įskaitą, nes, vėlgi, asocialus elgesys, nesibaigiančios išgertuvės. Ir vaikus tai atimdavo, tai grąžindavo. Manau, kad vaikų teisių tarnybos viską žinojo. Kadangi šeima daugiavaikė, galimas dalykas, kažkokią paramą gaudavo.
Tai, kad turi nuotrauką su meru, dar nereiškia, kad jis žinojo, kaip gyvena ta šeima. Taip pat nereiškia, kad šeima buvo proukrainietiška. Kaip savo paskyroje rašė pati Olga, nuotrauka daryta kažkokioje šventėje, kai meras „norėdamas pasirodyti, paprašė nusifotografuoti“. Kitaip tariant, tai nuotrauka, kurios su garsiu žmogumi norėjo patys, o paskui prirašė bjaurių komentarų, koks čia tėra paprasčiausias noras pasirodyti.
