„Jaučiausi kaip filme, tie sraigtasparniai. Netgi įžiūrėjau tų desantininkų veidus“, – pasakoja vyras. Tada ir prasidėjo karas Bučoje, mieste vos už 56 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Ukrainos sostinės Kyjivo, kuris dabar tapęs Vladimiro Putino armijos vykdomų karo nusikaltimų sinonimu.
Tai, kas vyko po to, anot 43 metų ukrainiečio, buvo baisiau nei siaubingiausias košmaras.
Tankai traiškė čia pat ant kelio paliktus civilių lavonus, o žmonių vardo neverti rusai nesibodėjo šaudyti net ir į jų kelyje pasitaikiusius senolius. Rusų snaiperiai medžiojo per laukus bandžiusius bėgti miestiečius. Pranešama apie žudomas ir žaginamas jaunas mergaites. Likę gyvi gyvena nuolatinėje baimėje.
Pagaliau išdrįsus prabilti liudininkams, iš nuo rusų okupantų išlaisvintos teritorijos pradėjo pasiekti sukrečiantys vaizdai apie tiesiog gatvėje paliktus kūnus. Deja, panašu, kad gandai apie protų nesuvokiamą V. Putino karių žiaurumą yra tiesa.
Sekmadienį Ukrainos kariuomenė pasidalijo medžiaga iš, kaip įtariama, rūsyje įrengto kankinimų kambario ir barako gretimoje patalpoje. Rasta krūva lavonų už nugaros surištomis rankomis. Visi jie gulėjo priešais sieną. Ukrainos kariai teigia, kad mažiausiai vienai aukai pirmiausia buvo peršautos kelio girnelės, tik tada paleista kulka į galvą.
Šeštadienį Bučoje prie kelio rasta į krūvą suverstų 20 žmonių palaikų. Neilgai trukus aptikta ir masinė kapavietė su 280 kūnų. „Visi buvo sušaudyti“, – konstatavo Bučos meras Anatolijus Fedorukas.
Vaikų darželyje mažuosius kovos menų mokantis T. Ševčenka ir jo 77 metų motina Jevdokija Ševčenko, su kuria Bučoje jis ir gyveno, prisimena, kad, nusileidus V. Putino kariams, tris dienas buvo apgaulingai ramu. Kalbėjosi, ką daryti, svarstė, ar verta bėgti. Tuos, kurie nusprendė išvykti jau pirmą dieną, visi laikė reaguojančiais pernelyg dramatiškai. Tik tas 72 valandas trukusi normalumo iliuzija ir tebuvo iliuzija, kuriai buvo lemta labai greitai išsisklaidyti.
„Rusus vėl pamatėme trečią dieną, kai mūsų pastate vyko masinis susišaudymas su teritorinės gynybos pajėgomis. Iš pradžių buvome nusprendę pasilikti, nes galvojome, o kur čia išvažiuosime. Neturėjome, kur. Dar buvo didžiulė baimė. Antras dalykas tas, kad nesu toks turtingas, kad vos per dieną galėčiau pakeisti savo gyvenimą. Trečią dieną supratau, kad bėgti jau per vėlu, per vėlu kažką keisti, nes karas jau vyksta – mano gatvėje, mano namuose. Kai šaudė, tas garsas buvo nepakeliamas. Riaumojimas, švilpimas. Tikras pragaras“, – pasakoja vyras.
Ketvirtą dieną prasidėjo panika: „Visi internete ieškojo būdų, kaip iš čia ištrūkti, „Telegram“, „Viber“ grupėse. Visi, kas turėjo savo transportą, išvyko, nors ir labai rizikavo. Mūsų name – 69 butai, o liko tik keturios šeimos“.
T. Ševčenkos motina Jevdokija, persigandusi dėl už durų aidinčių šūvių, nusprendė persikelti į vos dvidešimties kvadratinių metrų šaltą ir drėgną rūsį, apšviestą žvakėmis – kartu su dar aštuoniomis šeimomis, įskaitant trejų vaiką ir 86 metų senolę.
Ten Jevdokija išbuvo trylika parų, tualetą atstojo paprasčiausias kibiras. Vyriausioji moteris, anot T. Ševčenkos, greičiausiai vis dar ten: „Sėdėjo apsikabinusi ikoną. Kiek ją mačiau, buvo apsikabinusi tą ikoną“.
Penktą dieną miestas liko be dujų. „Žmonės suprato, kad nieko nebus, kad kažkaip reikia užsivirti vandens, išsivirti kokios sriubos ar ko, tad prie įėjimo pasidarėme tokią improvizuotą virtuvę. Tai tebuvo laužavietė su dviem plytomis iš šono“, – pasakoja vyras.
Prie laužo daugiausia buvo kalbama apie žuvusiuosius – tiksliau nužudytuosius.
„Kūnai tiesiog gulėjo gatvėje, mums neleido jų patraukti“, – paaiškina. Tarasas papasakojo apie vieną iš daugybės nužudymų.
„Buvo toks senukas. Ėjo kartu su žmona. Jau ruošėsi kirsti gatvę, kai juos sustabdė rusai. Žinote, kokie tie vyresni žmonės, kartais ima atsikalbinėti ir aiškinti. Taigi, rusams nepatiko, ir jie jį nušovė. Senutei liepė eiti toliau. Ji parpuolė prie vyro, ėmė raudoti, o jie jai ir sako: „Jeigu nori čia su juo gulėti, galim nušauti ir tave“. Meldė, kad leistų pasiimti kūną, bet neleido, liepė tiesiog eiti šalin. Ji ėjo ir raudojo. Viskas vyko prieš „McDonald‘s“, vos už 30-40 metrų nuo mūsų namų“.
Šoko ištikta moteris priėjo prie netoliese stovėjusios Jevdokijos ir kitų, vos gaudė kvapą. Papasakojo, kas ką tik nutiko, ir meldė pagalbos atsiimant vyro palaikus.
„Tas senyvas žmogus kažką grubiai pasakė kariui, ir jie jį šaltakraujiškai nušovė, o moterį nugynė šalin. Nežinau jų vardų, bet matyti veidai. Teko matyti parduotuvėje, turguje. Matyti veidai. Kai jį nušovė, buvau lauke, girdėjau tuos šūvius. Buvau tuo metu išlindusi iš rūsio įkvėpti gryno oro“, – pasakojo Jevdokija.
Kovo 9 dieną T. Ševčenka žinojo, kad vienintelis pasirinkimas – bėgti, bet buvo atsidūrę spąstuose.
„Pradėjau svarstyti visus įmanomus pabėgimo variantus, bet džiaugiuosi, kad tada nesiėmiau veiksmų. Nes už mane drąsesni buvo sušaudyti. Dalis grįžo sužeisti, bet dalis visiems laikams liko savo automobiliuose, amžinybei“, – konstatuoja T. Ševčenka.
Kitą dieną rusai sutiko užtikrinti humanitarinį koridorių civilių evakuacijai. Masiškai traukėsi visi, nors rusai sakė, kad išleis tik moteris ir vaikus.
„Aukštu žemiau turėjome kaimynų. Šeimoje buvo vyras. Girdėjau, kad jam pavyko ištrūkti, taigi pamaniau – jeigu jau pavyko jam, kodėl negalėčiau aš? Taigi, kovo 11-ąją pabudau šeštą ryto, pasikroviau telefoną. Radau, kur. Labai nedaug, vos 6-7 proc. Tada nubėgau į rūsį pasiimti mamos. Labai aiškiai pamenu, buvo 8:45 val. Bėgau ir šaukiau: „Mama, mes bėgame“. Ir pradėjo šaudyti“, – pasakoja ukrainietis.
Jo mama pirmiausia pagalvojo apie šeimos augintinį: „Ar paėmei Mari?“ – pasiteiravo. „Taip, ji mano švarke“. Toks mažas, pūkuotas šuniukas, sveria vos 4 kilogramus. Taigi, nuskubėjome į rotušę to žaliojo koridoriaus. Bet ten, pasirodo, praleidžia tik moteris ir vaikus. Nusprendėme, kad mama eis viena, o aš su kitais vyrais keliausiu į Romanivką, už maždaug 12 kilometrų nuo Bučos. Tik reikėjo kirsti upę ir durpyną, o tą dieną spaudė devynių laipsnių šaltis“.
Dešimtą valandą T. Ševčenka pradėjo eiti, bet ne keliais, o laukais. Kartu ėjo dar maždaug dvidešimt vyrų. Pradėjo zvimbti kulkos. Dalis krito – pašauti ar sužeisti. Kiti, tarp kurių ir T. Ševčenka, ėmė bėgti ir bandė nuo snaiperių pasislėpti.
„Net negalėjome padėti sužeistiesiems, nes priartėjęs prie parkritusiojo pats rizikavai gauti kulką. Mūsų buvo vis mažiau ir mažiau. Nuolat gręžiojausi atgal ir žiūrėjau į šalis. Nerūpėjo kiti, nekreipėme vienas į kitą dėmesio, viršų paėmė gyvuliški instinktai. Jaučiausi lyg bėgčiau iš koncentracijos stovyklos“, – pasakoja Tarasas.
Kelias vedė per Irpinę – dar vieną miestą, patyrusį besitraukiančių rusų žiaurumą. T. Ševčenka per miškelį nukako iki miesto centrinių kapinių, o iš ten patraukė į Stojankos miestelį, iš kurio jau neturi ir kelionės tikslas – Romanivka.
„Irpinės meras pranešė, kad jie surinko septyniolika lavonų. Nemanau, kad jų buvo tik septyniolika. Jų buvo žymiai daugiau. Daug buvo nužudyti automobiliuose. Daug tiesiog gulėjo prie kelio ar ant kelio, juos traiškė tankų vikšrai. Žmonės tapę išklotinėmis – kaip kailiniai kilimai. Nepakeliamas dvokas. Taip gulėjo dešimt dienų ar daugiau“, – pasakoja ukrainietis.
Tarasas septynias valandas bėgo, ėjo ir slapstėsi, vildamasis pasiekti saugią vietą: „Tada išvydome savo karius. Jie žinojo, kad mes pabėgėliai. Tik paprašė parodyti pasus ir parodė kelią. Mūsų jau laukė autobusai“.
Šiandien jis nežino, kiek vyrų iš tų daugiau nei dvidešimties kartu išėjusių išgyveno: „Žinote, aš ne tik nesidairiau į kitus. Aš ir kvėpuoti pamiršau. Pamiršau, kaip reikia kvėpuoti pro nosį. Visą laiką kvėpavau pro burną, širdis atrodė iššoks iš krūtinės. Šuo mano švarke taip pat buvo labai nervingas“.
Tarasą autobusas nuvežė į pagrindinę Kyjivo geležinkelio stotį, kur jis susitiko su mama: „Dabar, kai jau esu saugus, ir praėjo kažkiek laiko, atrodo, kad visa tai buvo kažkoks piktas pokštas. Negali būti, kad už penkiolikos kilometrų jau ramu. Jaučiausi kaip „Matricos“ filme. Tarsi kažkas mane už plaukų šešiolikai dienų būtų įmetęs į „Matricą“ ir žiūrėjęs, ką darysiu. Vėliau jiems manęs pagailo, ištraukė ir grąžino į taikų pasaulį, patapšnojo per galvą ir pagyrė: „Gerai, išgyvenai“.
