Tiava Banner įkėlė į tinklalapį kūdikio nuotrauką ir paprašė pagalbos, mačiusių jos aštuonių mėnesių sūnų, informuoja mirror.co.uk.
Ji parašė: „Pametėme aštuonių mėnesių kūdikį. Nicos draugai, jei jį matėte, jei paėmėte, prašau, susisiekite su manimi!!!!!“
Įrašu pasidalijo daugiau nei 21 000 kartų.
Vėliau moteris parašė tinklalapyje „Facebook“, kad kūdikis atsirado.
Ir daugiau dingusių žmonių artimųjų bei draugų rašė tinklalapiuose ir prašė pagalbos.
Į Bastilijos dieną švenčiančių žmonių minią įvažiavus teroristui sunkvežimio vairuotojui, žuvo 80 žmonių.
Vairuotojas, manoma, 31 m. Nicos gyventojas, tunisiečių kilmės, dideliu greičiau važiavo ant žmonių ir šaudė pro langą.
Socialinėje žiniasklaidoje pasirodė užfiksuotų šiurpių incidento ir po jo kilusios panikos akimirkų.
Tinklalapiuose „Twitter“ ir „Facebook“ artimieji įkėlė dingusių vyrų, moterų ir vaikų nuotraukų.
Daugiau nei 1 500 žmonių prisijungė prie dingusių asmenų paskyros tinklalapyje „Twitter“, pavadintos „@nicefindpeople“, jie įkėlė dingusių žmonių nuotraukų. Dauguma nuotraukų – paauglių, vienas žmogus įkėlė maždaug 6 m. mergaitės nuotrauką.
Prieš 16 m. jaunuolio nuotraukos parašyta: „Padėkite, minioje pasimečiau su broliu, jis neatsiliepia į telefono skambučius.“
Vyras Pascalis prašė padėti rasti pusbrolį Gregoire, kurio nerado dvi valandas po išpuolio.
Dar vienas asmuo įkėlė tatuiruoto vyriškio nuotrauką ir prašė pranešti, jei kas jį matė.
Gatvėse po išpuolio gulėjo kruvini kūnai
Britė pasakojo, kaip su vaikais bėgo, kai sunkvežimis traiškė žmones.
Teisininkė Harjit Sarang (42 m.) iš Londono atostogavo Nicoje su vyru ir 6 bei 8 m. sūnumis. Ji pasakojo, kad po incidento bulvare akimirksniu kilo panika, žmonės ėmė bėgti.
Moteris pasakojo: „Viešbutyje kažkas pasakė, kad bus fejerverkai, nusprendėme eiti (pažiūrėti). Buvau pavargusi, norėjau išsiųsti tik vyrą su vaikais, labai džiaugiuosi, kad taip nepadariau. Vos pasibaigė fejerverkai, o ėjome iš pagrindinės gatvės, pamatėme bėgančius, šaukiančius žmones. Buvo kilusi panika, bėgo didžiulė minia žmonių. Mes ėmėme bėgti, buvo labai sunku laikytis kartu, išlikti ramiems, ypač su dviem mažais berniukais. Bėgome, apimti panikos, nė nežinodami, kurioje pusėje mūsų viešbutis. Vyresnis sūnus šaukė: „Kodėl mane čia atsivedėte“.
Daugiau niekada čia nevažiuosiu.“ Blogiausia, kad vaikai buvo su mumis.“
Šeima atvyko tą dieną traukiniu iš Monako, po dienos turėjo skristi namo.