„Islamo valstybės“ kariai sugrupavo įkaitus pagal religiją. Sunitams buvo leista atgailauti ir prisiekti valdžiai, šiitai buvo pasmerkti mirties bausmei ir surikiuoti linijomis.
A. Kadhimas linijoje buvo ketvirtasis.
A. Kadhimo veidas aptiško krauju, kariams nušovus pirmąją auką. Ali prisimena, kad kitas karys rankose turėjo filmavimo kamerą. „Mintyse regėjau savo dukrą, sakančią „tėti, tėti“,– prisimena.
Jis pajuto šalia praskrendančią kulką ir veidu krito į ką tik iškastą duobę. „Apsimečiau, kad mane nušovė“, - pasakojo vyras.
Po kelių akimirkų vienas iš karių apžiūrėjo lavonus ir pastebėjo, kad Ali vis dar kvėpuoja.
„Leisk jam kentėti“,– liepė kitas kareivis. „Jis pagonis, šiitas. Leisk jam kentėti. Leisk jam nukraujuoti.“
Jis pasakojo, kad duobėje išgulėjo maždaug keturias valandas, kol sutemo ir aplink nesigirdėjo nė garso. Už maždaug 200 metrų buvo Tigro upės krantas. Jis pasiekė upės krantą, kur pasislėpė tarp nendrių. Ten jis sutiko kitą sužeistąjį, vardu Abbas, kuris buvo „Islamo valstybės“ karių pašautas ir numestas į upę mirti. A. Kadhimas nendrėse praleido tris dienas. Jis maitinosi vabzdžiais ir augalais, tuo tarpu Abbas kentėjo per daug didelius skausmus, kad galvotų apie maistą.
„Tai buvo trys dienos pragaro“,– prisimena Ali.
A. Kadhimui planuojant savo pabėgimą, Abbas meldė jį grįžti ir išgelbėti, o jei nepavyks, papasakoti jo istoriją. „Tegul žmonės sužino, kas čia vyksta“, - pasakojo vyras.
Žiaurus likimas
Dabar, savo namuose pietų Irake, dvidešimt trejų A. Kadhimas nytimes.com žurnalistams savo istoriją pasakoja ilsėdamasis po derliaus rinkimo šventės savo dėdės plantacijoje.
Jis yra vienas iš nedaugelio liudininkų, galinčių detaliai papasakoti, kas vyksta Irako karių „Speicher“ stovykloje Tikrito mieste. A. Kadhimas ramiai pasakoja apie savo trijų savaičių kelionę namo per maištaujančius miestus, kurios metu aklai pasitikėjo jo pagailėjusiais sunitais, suteikusiais jam prieglobstį.
Ankstesniame interviu Ali pasakojo, jog ant jo rankų vis dar matyti antrankių žymės. Jo istorijos elementus patvirtino jo kelionės metu jį saugojęs sunitų šeichas, taip pat Abbas'o tėvas, su Ali susisiekęs po to, kai pamatė jo interviu per vietinę televiziją.
„Islamo valstybė“ skelbė, kad birželio žudynių metu buvo nušauta maždaug 1700 šiitų karių. Irako politikai ir A. Kadhimas patvirtina, kad šis skaičius nėra išgalvotas. Šios religinės žudynės yra didžiausios nuo Saddamo Husseino valdymo laikų.
A. Kadhimo žiniomis, „Islamo valstybė“ Tikrito mieste laiko dar šimtus kitų karių. Nuri Kamal al-Maliki, Irako ministro pirmininko patarėjas, teigia, kad valdžia mano, jog įkaitai yra laikomi Anbaro provincijoje.
Šių žudynių istorija parodo ne tik apgailėtiną JAV apmokytos ir milijonus kainavusios Irako kariuomenės padėtį, bet ir „Islamo valstybės“ žiaurumą.
Teroristams užgrobus Mosulą, antrą pagal dydį Irako miestą, šie tęsė savo atakas iki Tikrito miesto. Čia, „Specher“ stovykloje, įkurtoje Jungtinių Amerikos Valstijų, įsiviešpatavo chaosas, nes Irako armijos vadovai tiesiog dezertyravo. „Mes buvome vieni. Nusprendėme pabėgti, nes karininkų nebuvo“,– prisimena Ali.
Jis ir jo bendražygiai persirengė civiliais drabužiais ir paliko stovyklą – iš viso dezertyravo maždaug 3000 karių.
Tai buvo siaubingas sprendimas ir žiauri karių lemtis – iki tos dienos stovykla dar nepriklausė „Islamo valstybei“. Jei kariai būtų likę vietoje, būtų išlikę saugūs. Tačiau jie tikėjosi pasiekti Bagdadą, kuris buvo už maždaug 200 kilometrų.
Tačiau vos už kelių kilometrų, netoli Tikrito universiteto, kariai susidūrė su „Islamo valstybės“ kovotojais.
„Jie liepė mums nebijoti ir sakė, kad nuveš mus į Bagdadą“,– prisimena A. Kadhimas. „Jie norėjo, kad mes pasijaustume saugūs. Jie mus apgavo.“
Kariai buvo susodinti į sunkvežimius ir nuvežti į žudynių vietą. Ateinančias tris dienas „Islamo valstybės“ kariai vykdė egzekucijas. Žmogaus Teisių stebėtojai analizavo satelitines nuotraukas ir vaizdus, išplatintus pačios „Islamo valstybės“ ir suskaičiavo, kad buvo nušauta mažiausiai 560 – 770 žmonių, tačiau A. Kadhimas ir pati „Islamo valstybė“ teigia, kad buvo nužudyta 1700 žmonių.
Keršto kultūra
A. Kadhimas ir keletas kitų liudininkų teigia, jog kai kurie sunitai taip pat prisidėjo šaudydami aukas. Irako parlamentas paskelbė, kad įsteigs komitetą šioms žudynėms ištirti, tačiau dauguma abejoja šio sėkme. Minios dingusių kareivių artimųjų antradienį šturmavo parlamento pastatą gadindami turtą ir reikalaudami pasikalbėti su įstatymų leidėjais, kurie šturmui prasidėjus paliko pastatą.
„Islamo valstybės“ užkariautojai Irako šiitams priminė, kokią didžiulę grėsmę jiems kelia sunitų bendruomenė ir niekas jos taip neiliustruoja kaip šiitų žudynės S. Husseino gimtajame mieste.
Pastaruoju metu šių žudynių vaizdai figūruoja Irako nacionalinėje televizijoje, jos dažnai lyginamos su vykdytomis S. Husseino valdymo laikais.
Dauguma svarsto, kiek laiko praeis, kol šiitai pradės keršyti ir įtrauks šalį į brolžudišką kovą, panašią į prieš keletą metų vykusią.
Kitoms brutalią praeitį turinčioms valstybėms, kaip Bosnija ar Pietų Afrika, susitaikymas su šia praeitimi reiškia atleidimą ir atsiprašymą, tačiau Irakas tokių vertybių niekada nepropagavo.
Ameras al-Khuzaie'is, atsakingas už „susitaikymo“ politiką lankėsi Pietų Afrikoje norėdamas šalies patirtį pritaikyti Irakui. Lankydamas Robeno kalėjimą, kuriame kalėjo ir garsusis Nelsonas Mandela, kalėjimo gido jis paklausė, kiek kalinių buvo nužudyta N. Mandelos kalėjimo metu.
„Jis pasakė, kad 125“,– prisimena A. al-Khuzaie'is. „Tai nepalyginama su Iraku. Mūsų kalėjime būtų nužudyta 1000 per dieną.“
„Mūsų kultūra nepripažįsta atleidimo. Mes pripažįstame tik kerštą.“
A. Kadhimo namuose Divanijoje, regione, kuriame gausu derlingos žemės ir iš kurios buvo kilę keletas Tikrite nužudytų karių, žmonės vis dar prisimena siaubingą Amerikos politikų paskatintą šiitų sukilimą prieš S. Husseino režimą 1991 m. Tačiau amerikiečiai neatėjo į pagalbą, kai režimas išskerdė dešimtis tūkstančių žmonių.
Tai paaiškina, kodėl šiitai pietų Irake nepasitiki amerikiečiais ir jų intervencija 2003 m., nors tada iš valdžios buvo pašalinti sunitai ir pakeisti šiitais. Tai paaiškina ir šiitų neigiamą požiūrį į neseniai įvestą amerikiečių kariuomenę.
Šiitų žudynės nepaskatino amerikiečių intervencijos į Iraką, JAV įvykdė intervenciją, nes grėsmė iškilo Kurdams ir jazidų tautinei mažumai Irake.
„Jie ir vėl norės to paties scenarijaus kaip ir tada, kai leido Irako žmonėms žūti nuo S. Husseino režimo“,– teigė Ali al-Rubaie'is, šiitų bendruomenės atstovas.
Netikėtas gerumas
Grįžkime ant upės kranto, kur A. Kadhimas atsisveikino su nelaimės draugu Abbasu ir nėrė į vandenį bei nepaisydamas šaltos ir labai stiprios srovės sugebėjo pereiti į kitą upės krantą.
Tamsoje girdėdamas šūvius jis paėjo porą šimtų metrų šiaurės link, kur rado aplūžusį tuščią nendrių namelį, ir užmigo. Kitą rytą jis priėjo kaimelį, kuriame viena sunitų šeima jį priglaudė ir pamaitino.
Šeima nerimavo dėl to, kas galėtų nutikti jiems, jei „Islamo valstybės“ kariai užtiktų šiitą jų namuose, todėl nuvežė Ali į gretimą kaimą, kur šis gavo pastogę dar trims dienoms.
Kita Ali stotelė buvo Al Alamo miestas, kuriame gyveno sunitų bendruomenės šeichas Khamis al-Jubouris, valdantis požeminį kelią, kuriuo padėdavo pabėgti šiitams nuo „Islamo valstybės“ karių.
„Mes taip pat padėjome pabėgti dar 40 karių iš įvairių miestų, padarėme jiems netikrus pasus su kuriais jie kirto sieną“,– pasakoja šeichas.
A. Kadhimas laukė keletą savaičių, kol buvo nuspręsta, kad jau saugu keliauti į Erbilo miestą, kurdų autonomiją, kurioje reikėjo pereiti ne vieną „Islamo valstybės“ patikrinimą.
Erbile Ali susitiko su savo giminaičiu, kuris atvyko jo pasiimti namo. „Tai buvo beribis džiaugsmas“,– pasakoja Ali apie savo susitikimą su šeima. „Jie verkė, o aš juokiausi.“
A. Kadhimas papasakojo savo istoriją vietinei televizijai, nuo to laiko jam nepaliaujamai skambina dingusių karių artimieji. Karinės žvalgybos pareigūnas aplankė A. Kadhimą, surašė jo liudijimą ir davė jam 430 dolerių – šiek tiek mažiau negu pusę mėnesinės kareivio Irake algos. Į šį darbą Ali tvirtina nekada negrįšiantis.
„Dabar esu bedarbis. Tiesiog rūpinuosi savo plantacija.“