Ryo Takeuchi, dokumentinių filmų kūrėjas iš Japonijos, gyvenantis Nandzingo mieste, nusprendė užfiksuoti, kokių priemonių prireikė kovojant su sparčiai ir agresyviai plintančiu virusu ten, kur gyvena 8,5 mln. gyventojų. Jo teigimu, mieste buvo užfiksuoti 93 užsikrėtę žmonės, tačiau viruso plitimas sustabdytas, o susirgusieji – pasveiko.
Nurodo net virėjo kūno temperatūrą
Nandzingo mieste maitinimo įstaigos nebuvo uždarytos, tačiau tam, kad jose būtų galima apsipirkti, teko įvesti kai kurių pertvarkymų. Pavyzdžiui, visi atsiskaitymai tapo tik bekontakčiais, o ant maisto, supakuoto išsinešti, nurodoma, kas maistą pagamino ir kas maistą atidavė. Taip pat ir abiejų darbuotojų kūno temperatūra. Negana to, kas valandą visi įstaigos darbuotojai yra priverčiami nusiplauti rankas, jas dezinfekuoti, patikrinama kūno temperatūra – ji turi būti mažesnė nei 37,3 laipsnio.
Ne vienoje vietoje maitinimo įstaigų lankytojams liepiama užsiregistruoti. Tas daroma paprastai: telefono kamera nuskenuojamas QR kodas ir užpildoma anketa, kurioje nurodoma ir tai, ar žmogus lankėsi Uhano mieste per paskutines 14 dienų. Tokia tvarka galioja ir užsieniečiams, kuriems tenka užpildyti lentelę bei nurodyti savo kūno temperatūrą.
Be to, prisėdus pavalgyti garantuojama, kad lankytojai nesėdės per arti vienas kito. Tad leidžiama užimti tik kas antrą staliuką, o tarp jų išdėlioti skydai – kitaip tariant, valgyti žiūrint vienas kitam į akis Nandzingo mieste tiesiog neįmanoma. Kad nekiltų pagundos to daryti, visos nenaudojamos kėdės paprasčiausiai išneštos taip, kad lankytojams nebūtų patogu jas pasiimti.
Be kaukės – nė iš vietos
Dar griežtesnių priemonių imtasi viešajame transporte. Štai, pavyzdžiui, taksi automobiliuose vairuotojo darbo vieta nuo keleivio atskirta specialiu polietilenine užuolaida. Ši visiškai izoliuoja gale sėdintį keleivį ir apsaugo vairuotoją.
Be to, taksi automobiliai itin dažnai dezinfekuojami – tą daro patys darbuotojai. Štai R. Takeuchi kalbinamas vairuotojas pasakojo, kad dezinfekuoja automobilį triskart per dieną.
Nandzingo mieste norint pasinaudoti metro sistema, prieš įeinant į ją darbuotojai specialiais termometrais užfiksuoja, ar keleivio kūno temperatūra nėra padidėjus. Taip pat absoliučiai visi turi nuskenuoti specialų QR kodą ir nurodyti savo kontaktinius duomenis, laiką, kada naudojosi metro ir kitką. Tai daroma tam, kad būtų aišku, kur infekuotas žmogus galėjo lankytis.
Termometrais keleivių temperatūra matuojama lipant į autobusus, netgi įvažiuojant į komercinius, biurų rajonus, kurie saugomi apsaugos.
Negana to, pastebi R. Takeuchi, absoliučiai visi aplink dėvi kaukes ir respiratorius. Pasak jo, labai dažnai nutinka taip, kad jeigu asmuo tokios kaukės nedėvi, jis paprasčiausiai yra neįleidžiamas į viešąjį transportą, parduotuvę ar kitur.
Infekcijų židinius apjuosė tvoromis
Vienas iš neįprastų sprendimų, kurių ėmėsi Nandzingo miestas – sužymėti visas vietas, kuriose buvo nustatyta koronaviruso infekcija. Tokias vietas visi norintys gali matyti specialioje programėlėje, ir, priklausomai nuo to, kaip seniai buvo nustatas koronavirusas, žymeklis, kuriuo vieta pažymėta, keičia spalvą. Žaliai pažymėtose vietose virusas buvo nustatytas prieš 28 dienas.
Be to, Nandzingo valdžia tokias vietas atitvėrė specialiais skydais ir tvoromis, palikdami, kaip pastebi R. Takeuchi, vieną įėjimą ir vieną išėjimą. Tad kontroliuoti žmonių judėjimą tapo gerokai lengviau.
Judėjimas kontroliuojamas ir lankytinose vietose. Sargai stebi, kad žmonių skaičius nebūtų per didelis ir jie nesigrūstų, be to, kiekvienas, norintis apsilankyti kažkuriame objekte, privalo pateikti daugybę informacijos apie save – asmens kodą ir telefono numerį taip pat. Tai kelia sunkumų užsieniečiams, neturintiems kiniško asmens kodo, mat jie į lankytinas vietas paprasčiausiai nepatenka.
Galiausiai, kontroliojant judėjimą pasitelkiami termovizoriai. Norintys užsukti apžiūrėti šventyklų, muziejų ar kitų vietų, yra tikrinami juo ir stebima, ar žmogaus kūno temperatūra nėra padidėjusi.
Įmonės – papildomi reikalavimai
Išplitus virusui, kone visos Kinijos bendrovės dviem savaitėms nutraukė savo veiklą. Tačiau grįžti į normalų gyvenimą nėra taip paprasta.
R. Takeuchi pasakoja, kad jeigu įmonė nori vėl pradėti veikti, ji privalo, kaip nurodyta valdžios, pasirūpinti, kad biure būtų kaukių, vienkartinių pirštinių, dezinfekcinio skysčio ir termometras, kuriuo galima pamatuoti temperatūrą per atstumą.
Nurodoma, kad kasdien įmonė privalo fiksuoti visų savo darbuotojų kūno temperatūrą, kai jie pradeda dirbti. Šis veiksmas nėra vien parodomasis, mat kasdien tikrinama, ar įmonė laikosi savo įpareigojimų. Be to, darbuotojai privalo įmonei nurodyti, kaip jie atkeliavo į darbą, o ši informacija itin svarbi, jei žmogui pasireiškia galimų infekcijos simptomų.
Pokyčiai palietė ir darbuotojų pietų įpročius. Užuot ėję pavalgyti į kavines, užsisakę maisto į biurą ar tiesiog prisėdę lauke, dabar žmonės lieka biure, valgo prie savo darbo stalų, pasišildydami atsineštą maistą mikrobangų krosnelėje. Taip, esą, saugiau ir ribojamas galimų kontaktų skaičius.
Atvykėliams – izoliacija
Miestas itin griežtai saugo savo gyventojus, tad visiems, atvykusiems ne tik iš užsienio, bet ir iš kitų Kinijos miestų, pirmiausia taikomas karantinas – dvi savaites stebima sveikata.
Tam, kad žmogui nereikėtų galvoti, kaip ir kur apsigyventi, jis apgyvendinamas specialiuose karantinui pritaikytuose namuose, viešbučiuose ir pan. Tam, kad virusas nebūtų skleidžiamas į aplinką, viešbučiuose išjungta oro kondicionavimo sistema. O viešbučio personalas triskart per dieną pristato karantinuojamiems žmonėms maisto – šis paliekamas už durų, kad būtų išvengta tiesioginio kontakto.
Maistas ir daiktai karantinuojamiems žmonėms pristatomi ir kitais būdais. Pavyzdžiui, tam naudojami tušti liftai – į juos sudedami produktai, pirkiniai, kitkas, o karantine esančiam žmogui paskambinama ir paprašoma ateiti iki lifto pasiimti jam skirtų daiktų.