Kai į įvykio vietą atvyko kaimynai, policija ir gydytojai, apačioje esančiame miegamajame buvo aptiktas ir jo žmonos Abby Borden kūnas. Po savaitės dėl dvigubos žmogžudystės buvo suimta Andrew jaunesnioji dukra Lizzie Borden.
Epochoje, kai moterys buvo laikomos „silpnesniąja“ lytimi ir apie žudikes bemaž nebuvo girdėta, L. Borden teismas – ir vėlesnis išteisinimas – pavertė ją žiniasklaidos sensacija. Oficialiai ši byla liko neišaiškinta, tačiau Lizzie galėjo tą tvankią vasaros dieną labai lengvai paimti kirvį ir užbaigti savo artimųjų gyvenimus, rašo history.com.
Lizzie dėl keistų veiksmų pirmosiomis dienomis po dvigubos žmogžudystės tapo pirma policijos įtariamąja. Jos teismas atsidūrė visos šalies dėmesio centre, nes tais laikais dailiosios lyties atstovės apkaltinimas žmogžudyste buvo labai neįprastas dalykas. Po labai viešu tapusio teismo 1893 metais jai buvo panaikinti kaltinimai dėl žmogžudystės. Tačiau šios dvi mirtys iki pat šios dienos lieka paslaptimi.
Lizzie ir jos sesuo Emma paveldėjo didžiąją dalį savo taupaus tėvo turto, kuris šiais laikais būtų vertinamas maždaug 10 milijonų dolerių (8,63 milijono eurų). 1894 metais už tuos pinigus jos nusipirko didelį namą ir pavadino jį „Maplecroft“.
Fol Riverio bendruomenė vengė Lizzie, nes manė, kad ji kalta dėl tėvų tragiškos baigties. Nors ji tapo bendruomenės atstumtąja ir nuolat sulaukdavo vaikų piktų replikų, o vėliau dar susipyko su seserimi Emma, Lizzie gyveno „Maplecroft“ daugiau kaip tris dešimtmečius, kol 1927 metais mirė nuo plaučių uždegimo.
Žmogžudystės, išgarsinusios Lizzie, buvo įvykdytos 1892 metų rugpjūčio 4 dieną. Lizzie, kuriai tuomet buvo 32 metai, radusi negyvą tėvą, pranešė apie tai tarnaitei. Andrew buvo užkapotas kirviu namų priimamajame, kur miegojo ant sofos. Netrukus apačioje esančiame miegamajame buvo rastas ir Abby kūnas. Tyrėjai nustatė, kad moteris buvo nužudyta pirma. Į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai iškart įtarė Lizzie, tačiau suėmė ją tik po savaitės.
Per savaitę nuo žmogžudysčių iki jos suėmimo, Lizzie savo versijas keitė kelis kartus.
Sekmadieninės mokyklos mokytoja dirbusi Lizzie sudegino suknelę, kuri, jos teigimu, po namų ruošos darbų buvo ištepta dažais. Prokurorai spėjo, kad suknelė buvo ištepta krauju, ir kad Lizzie sudegino ją, siekdama nuslėpti savo nusikaltimą. Negana to, likus kelioms dienoms iki nusikaltimo ji nesėkmingai bandė nusipirkti ciano vandenilio rūgšties – labai nuodingo skysčio.
Tuo metu sklandė gandai, kad pora buvo nužudyta dėl įtartinų Andrew verslo sandorių. Dar žmonės manė, kad Lizzie įvykdė žmogžudystes dėl to, kad jos tėvas buvo toks taupus, kad jai ir jos seseriai – abi tuo metu jau buvo laikomos senmergėmis – net neleido naudotis namų vidaus kanalizacija.
Lizzie teismas tapo tikru cirku. Prokurorai į teismo salę atgabeno netgi kirviu sugurintas Abby ir Andrew kaukoles. Nusikaltimo įkvėpti Fol Riverio vaikai sugalvojo skaičiuotę, kurioje buvo sakoma, kad nužudyti Abby prireikė keturiasdešimties, o Andrew – keturiasdešimt vieno smūgio, rašo dailymail.co.uk.
Šios siaubingos žmogžudystės sukrėtė Fol Riverio bendruomenę, tačiau daugumos tokia A. Broderio gyvenimo baigtis bemaž nenustebino. Valdydamas tokį turtą, jis buvo vienas turtingiausių – ir nepopuliariausių – žmonių šiame mieste. Garsėjęs perdėtu taupumu vyras iškilo pats ir netrukus tapo vieno didžiausių miesto bankų vadovu ir nemenko nekilnojamo turto savininku. Rūstusis verslininkas kelyje į sėkmę užsitarnavo nemažai priešų. Sklandė gandai, kad Andrew ir Abby buvo galimai nužudyti dėl abejotinų jo verslo susitarimų.
Pirminiame žmogžudysčių tyrimo etape artimiausi šeimos nariai nebuvo minimi – įtarimai krito ant vietos verslininkų, kaimynų ir netgi šeimos tarnaitės, imigrantės iš Airijos vardu Bridget Sullivan. Policija netrukus išsiaiškino, kad Andrew dukra Lizzie iš savo tėvo mirties galėjo turėti ne mažiau naudos nei kiti. Andrew šykštumas, nepaisant jo gausaus turto, atsiliepė ir jo šeimos nariams.
Bordenų namuose trūko pačių elementariausių patogumų, įskaitant ir vidaus kanalizacijos sistemą.
Andrew santuoka su Abby Gray po jo pirmosios žmonos mirties apkartino jo santykius su Lizzie ir jos vyresniąja seserimi Emma. Abi moterys, jau įžengusios į ketvirtą dešimtį ir visuomenės laikomos senmergėmis, jautė vis didesnį nepasitenkinimą ir apmaudą, o konkrečiai Lizzie dažnai netgi demonstravo psichinio nestabilumo požymius. Jos veiksmai pirmosiomis dienomis po žmogžudysčių taip pat vertė stebėtis: jos atsakymai į klausimus buvo prieštaringi, ji sudegino suknelę, kurią tvirtino ištepusi atlikdama namų ūkio darbus, ką policija palaikė įkalčių naikinimu. Todėl rugpjūčio 11 dieną ji suimta įtariant dėl abiejų žmogžudysčių.
Nebuvo jokių fizinių įrodymų, siejančių ją su žmogžudystėmis. Kirvis buvo rastas Bordenų namo rūsyje, tačiau jo ašmenys buvo švarūs, o rankena nulaužta, policijos manymu, tai padarė Lizzie. Policijos nenoras pasinaudoti kokiu nors teismo ekspertizės būdu taip pat trukdė tyrimui. Pirštų atspaudų tyrimas tuo metu dar buvo tik pradiniame savo etape ir tiriant šį nusikaltimą taip ir nebuvo pritaikytas. Tačiau pareigūnams pavyko išsiaiškinti, kad Lizzie likus kelioms dienoms iki žmogžudysčių nesėkmingai bandė nusipirkti itin nuodingo skysčio – ciano vandenilio rūgšties. Ir nors tyrėjai tai laikė nesėkmingo Lizzie mėginimo nužudyti tėvą ir jo žmoną įrodymu, teisme jo pateikti jiems nepavyko.
Sunkus šių nusikaltimų pobūdis bei Bordenų šeimos turtai laikraščių leidėjams tapo tikru masalu. Laikraščiai visame pasaulyje detaliai aprašė šiurpią sutuoktinių Bordenų baigtį, spekuliavo dėl galimų motyvų ir net galimų kitų nusikaltėlių. Iki to laiko, kai 1893 metų birželį prasidėjo bylos nagrinėjimas, L. Borden jau buvo spėjusi tapti žiniasklaidos sensacija, o pats teismo procesas tapo tikru cirku. Kaltintojai, pristigę teismo ekspertizės įrodymų, siejančių Lizzie su dviguba žmogžudyste, spėjo, kad ji galimai įvykdė nusikaltimą būdama nuoga, kad išvengtų fizinių įkalčių.
Teismo salėje buvę žmonės buvo išties sukrėsti, kai į ją buvo atneštos kirviu suknežintos Andrew ir Abby Bordenų kaukolės, po ko – išties pačiu laiku – Lizzie nualpo. Tai tapo esminiu momentu – Lizzie gynusi komanda sėkmingai pastūmėjo ją duoti pirminei apklausai prieštaraujančius parodymus. Tiesa, pati moteris prieš teismą nei karto taip ir nestojo, o dvylika prisiekusiųjų po pusantros valandos trukusio svarstymo paskelbė Lizzie išteisinantį nuosprendį.
Nepaisant savo prastos reputacijos ir nuolatinio kaimynų šnabždėjimosi, kad ji yra nusikaltimo kaltininkė, Lizzie liko Fol Riveryje iki pat savo gyvenimo pabaigos. Ji kartu su seserimi Emma paveldėjo savo tėvo nekilnojamą turtą ir įgijo finansinę laisvę, kurios taip seniai abi troško. Lizzie nusipirko didelį namą viename prašmatniausių miesto rajonų ir leido laiką keliaudama į Bostoną ir Niujorką, kur ją ginė meilė teatrui.
Praėjus penkeriems metams po dvigubos žmogžudystės Lizzie vėl buvo linksniuojama laikraščių antraštėse, kai buvo apkaltinta vagiliavimu parduotuvėse.
1905 metais seserys nutraukė ryšius kilus konfliktui dėl Lizzie ryšių su aktore Nance O’Neill, kuriems Emma nepritarė. Seserys nuo to laiko beveik nekalbėjo ir mirė kelių dienų skirtumu 1927 metų birželį. Abi seserys buvo palaidotos šalia savo tėvų šeimos kape Ouk Grovo kapinėse.
„Manau, kad mes iki šių laikų vis dar domimės šia istorija, nes jai būdingi visi graikų tragedijos ir Viktorijos laikų melodramos elementai, o tas faktas, kad byla liko neišaiškinta, suteikia jai kultūrinį ilgaamžiškumą, – teigia tinklalaidės „The Lizzie Borden Podcast“ vedėjas Richardas Behrensas. – Lizzie Borden tapo tokio paties masto amerikietiška tragedija kaip ir „Titaniko“ nuskendimas.“
Būta nemažai teorijų Lizzie galimų motyvų tema, įskaitant ir tokias, kad ji tapo kraujomaišos tėvo glėbyje auka, supyko ant jo dėl to, kad jis nužudė jos augintus balandžius, ar paprasčiausiai pavargo nuo jo griežto ir nepalenkiamo charakterio, troško paveldėti jo turtus ir gyventi kaip panorėjusi. Nei viena šių versijų nebuvo patvirtinta, tačiau tai šiai istorijai suteikia tik dar daugiau paslaptingumo.
„Ši istorija sulaukė tiek daug dėmesio todėl, kad mūsų protėviai negalėjo suvokti, kad kas nors iš aukštesniosios klasės – ypač moteris – galėtų įvykdyti tokį siaubingą nusikaltimą. Dėl tų pačių priežasčių ji vis dar išlieka įdomi, nes joje kiekvienas gali rasti kažką įdomaus: istoriją, brutalumą, paslaptį, antgamtiškus dalykus ir net seksą“, – įsitikinusi „Herald News“ reporterė Deborah Allard, kurią cituoja rollingstone.com.
Su Bordenų nužudymu susiję nepadorūs elementai ir neaiškumas tapo amerikietiška mitologija. Be to fakto, kad vienintelė tikra įtariamoji buvo išteisinta, o byla taip niekada ir neišaiškinta, nusikaltimas ir teismas sutapo su laikmečiu, kai greitai keitėsi Amerikos laikraščių kiekis, kokybė ir turinys.
L. Borden byla tapo viena pirmųjų Amerikos istorijoje, kurią kurstė ir kuri buvo kurstoma pagrindinių masinės rinkos laikraščių ir žurnalų. Dar daugiau, ji tapo žiniasklaidos sensacija, nes teismas apnuogino aukštuomenės ydas, kas itin nudžiugino vargingai gyvenančias mases.
„Ši byla praskleidė šydą, kuris dengė tam tikrą sausą puvinį, paslėptą patologiją, – rašė Stanfordo teisės istorikas Lawrence’as M. Friedmanas. – Tokį, kuris (be abejonės) graužė garbingosios visuomenės pamatus.“