Iki šio incidento Maskva taip pat ignoravo Ankaros reikalavimus nedelsiant nutraukti prieš šalia sienos veikiančius Sirijos turkus (turkomanus) nukreiptus antpuolius iš oro.
Įtampa išaugo po Turkijos priimto sprendimo numušti rusų „Su-24“, bombardavusį Liwa Jabal al-Turkman – etninę Turkijos remiamą grupuotę, rašo „The Business Insider“. Rusija tikina, kad numuštas lėktuvas bombardavo „teroristų“ kontroliuojamą teritoriją, rašo businessinsider.com.
Įtūžusi dėl šio incidento Rusija nusprendė dislokuoti pažengusią „S-400“ „žemė-oras“ raketų paleidimo sistemą Sirijos Latakijos provincijoje ir nurodė aprūpinti visus rusų „Su-24“ karinius lėktuvus „oras-oras“ raketomis. Rusų kariniai lėktuvai ir toliau bombarduoja Sirijos turkus.
Šie provokacinio pobūdžio veiksmai akivaizdžiai skirti turkų naikintuvams atbaidyti nuo ketinimų numušti rusų karinius lėktuvus ateityje. Vis dėlto Rusija turi finansinių ir geopolitinių interesų, dėl kurių jos kerštas nėra simetriškas: bombarduojamos turkų remiamos sukilėlių grupės Sirijoje, tačiau vengiama tiesioginės konfrontacijos su Turkija.
Nepriklausomai nuo atsako simetriškumo Turkija gali priimti karinių pajėgų telkimą Turkijos ir Sirijos pasienyje kaip rimtą grėsmę ir panaudoti vertingiausią kozirį – Turkijos sąsiaurius. Dardanelų sąsiauris, Marmuro jūra ir Bosforo sąsiauris – tai vandens keliai Turkijoje, jungiantys Egėjo ir Viduržemio jūras su Juodąja jūra.
Po 1936 m. pasirašytos Montrė konvencijos, kurioje nurodoma sąsiaurių apsaugos ir Juodosios jūros regiono valstybėms priklausančių jūrinių laivų judėjimo tvarka, šių vandens kelių kontrolė atiteko Turkijai. Šiuo metu Rusija priklausoma nuo pagal Montrė konvencijos jai suteiktos neribotos prieigos prie šių vandens kelių. Šiais keliais Rusija Sirijai tiekia pagalbą iš Novorosijsko jūrų bazės Juodojoje jūroje į Rusijos uostus Tartuse ir Latakijoje.
Istoriškai rusų laivams šie vandens keliai suteikia galimybę mėgautis neribota prieiga prie Viduržemio jūros. Vis dėlto pagal Montrė konvenciją Turkija turi teisę blokuoti rusų karinius laivus, keliaujančius jos kontroliuojamais vandens keliais dviem atvejais: jei kariautų su Rusija arba jei kiltų rimtas karo pavojus.
Turkijos ekspertas, nenuolatinis Atlanto tarybos („The Atlantic Council“) mokslinis darbuotojas Aaronas Steinas gruodžio 1 d. „The Business Insider“ sakė abejojantis, kad Turkija pasiryžtų uždaryti sąsiaurius, net ir nepaisant šiuo metu tvyrančios įtampos.
„Manau, toks scenarijus galėtų privesti prie Antrojo pasaulinio karo tipo situacijos“, – elektroniniame laiške rašė A. Steinas. „Turkija paliks sąsiaurius atvirus dėl konvencijos ir istorinės praktikos“, – neabejojo jis.
Vis dėlto Rusijai eskaluojant karinį dalyvavimą palei pietinę Turkijos sieną Ankara turi teisę pagal 21-ąjį Montrė konvencijos straipsnį blokuoti Rusijai daugumą itin svarbių kelių į Siriją, jei tik Turkija pajaustų karo pavojų.
Turkija jau yra leidusi suprasti, kad gali imtis atsakomųjų veiksmų pasitelkusi sąsiaurių svertą. „Bloomberg View“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis gruodžio 1 d. teigė, kad rusų krovininiams laivams tenka laukti ne vieną valandą, kol jiems leidžiama plaukti Bosforo sąsiauriu. Rusija ir toliau taikosi į Sirijos turkų gyvenvietes bei sukilėlių brigadas palei Turkijos ir Sirijos sieną, nepaisant Turkijos reikalavimų nustoti tai daryti. Taigi šios situacijos teoriškai turėtų pakakti, kad Turkija pasinaudotų 21-uoju konvencijos straipsniu.
„Dėl taikymosi į šias turkų grupes, kaimus, konvojus Turkija išsikvietė Rusijos ambasadorių ir pareikalavo nutraukti smūgius, o mažiau nei po savaitės Turkija numušė rusų naikintuvą“, – lapkričio 30 d. rašė „The Soufan Group“.
Nors Rusija nori nusilpninti Sirijos turkų sukilėlius tam, kad šie negalėtų grįžti į centrinę Aziją ir smogti Rusijai, o taip pat ir būtų mažiau pajėgūs kovoti su Sirijos prezidento Basharo al Assado karinėmis pajėgomis, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas lygiai taip pat, o gal net ir daugiau investuoja į Sirijos turkų gerovę, nes šie žmonės yra etniniai turkai.
„R. T. Erdogano ryžtas sukurti Turkijos įtakos zoną kertasi su Rusijos taikymusi į Sirijos turkus“, – teigia „The Soufan Group“. „Sudėtinga pervertinti šio klausimo svarbą Turkijos prezidentui R. T. Erdoganui ir jo vyriausybei“, – rašo šis tyrimų centras.
Taigi akivaizdu, kad būtų sudėtinga pervertinti Turkijos sąsiaurių reikšmingumą besitęsiančiai Rusijos vykdomai karinei kampanijai Sirijoje.
„Sirijoje dislokuojami „Ropucha“ ir „Alligator“ tipo jūrų desanto laivai, taip pat pagalbiniai mechanizmai itin svarbūs užtikrinti rusų karinių pajėgų buvimą Sirijoje“, – savo tinklaraštyje rašo turkų analitikas Cemas Devrimas Yaylahas.
„Jei Rusija dėl kurios nors priežasties negalės savo laivų siųsti per Turkijos sąsiaurius, Sirijoje dislokuojami rusų kariai gali atsidurti panašioje situacijoje, kurioje buvo atsidūrusi generolo E. F. Pauluso kariuomenė“, – tęsė C. Devrimas Yaylahas. Šis generolas Antrajame pasauliniame kare vadovavo nacistinėms karinėms pajėgoms vesdamas jas į Stalingradą 1942 m. Kartu su savo kariais galiausiai jam teko pasiduoti po to, kai Vokietijos šeštoji kariuomenė buvo blokuota stiprių sovietų kariuomenės dalinių. Vokiečių nesėkmė šalia Stalingrado tapo lemiama ir 1945 m. sąjungininkių pajėgos nugalėjo Vokietiją.
C. Devrim Yaylaho teigimu, Rusiją ir šios šalies pajėgas Sirijoje gali ištikti toks pat likimas, jei rusų kariniai laivai bus užblokuoti ir negalės patekti į rytinę Viduržemio jūros dalį, o tai reikštų, kad nebebūtų įmanoma aprūpinti savo karių. Kadangi Sirijos režimui itin reikalingi rusų nuo 2011 m. tiekiami ginklai, šios prognozės neatrodo neįtikėtinos.
Rusijos ekspertas Borisas Zilbermanas iš Demokratijų gynybos fondo pastebi, kad prieigos prie sąsiaurių ir prie Sirijos užtikrinimas, taip pat ir didesnio masto konflikto su NATO išvengimas turėjo įtakos Rusijos sprendimui keršyti ribotai ir nesimetriškai.
„V.Putino pasirinkimai riboti“, – įsitikinęs B. Zilbermanas, todėl, jo manymu, V. Putinas imasi veiksmų kuluaruose, t.y. nesimetriškai.
„Taigi galima sakyti, kad Rusijos ir Turkijos santykiai atsidūrę ant parako statinės“, – neabejojo B. Zilbermanas. „Santykių prastėjimas neigiamai atsiliepia tiek Maskvai, tiek ir Ankarai, o dėl V. Putino ir R. T. Erdogano ego bet koks incidentas ateityje gali tapti nekontroliuojamas“, – įžvalgomis dalijosi ekspertas.