Vokietijos šiaurės vakaruose esančio Oldenburgo teismas ketvirtadienį 42 metų Nielsui Hoegeliui skyrė įkalinimo iki gyvos galvos bausmę ir akcentavo, kad dėl „ypatingo nusikaltimų sunkumo“ jis kalės ilgiau nei standartinius 15 metų, pranešė naujienų agentūra DPA.
Pacientai buvo žudomi, kai N. Hoegelis nuo 2000 iki 2005 metų dirbo slaugytoju dviejose ligoninėse šalies šiaurės vakaruose.
Iš viso N. Hoegeliui buvo pateikta 100 kaltinimų nužudymu ir kol kas neaišku, kodėl teismas pripažino jo kaltę tik dėl 85 kaltinimų.
Po septynis mėnesius trukusio teismo proceso darydamas baigiamąjį pareiškimą N. Hoegelis atsiprašė.
Oldenburgo regiono teismo teisėjas Sebastianas Buehrmannas N. Hoegelio siautėjimą pavadino nesuvokiamu.
N. Hoegelis jau praleido dešimtmetį kalėjime po ankstesnio teismo proceso, kai jam buvo paskirtas įkalinimas iki gyvos galvos už šešias kitas žmogžudystes.
Kaltinamajam aktui parengti prireikė daugiau kaip 130 aukų ekshumavimo ir skrodimo.
Policija įtaria, kad galutinis N. Hoegelio aukų skaičius gali būti didesnis nei 200.
Tačiau teismas nesugebėjo jo tiksliai nustatyti dėl N. Hoegelio atminties spragų, be to, daug tikėtinų jo aukų buvo kremuotos, tad nebuvo įmanoma atlikti skrodimų.
S. Buehrmannas sakė, kad nuo N. Hoegelio rankos žuvusių žmonių skaičius „pranoksta žmogiškąją vaizduotę“.
Jis išreiškė apgailestavimą, kad teismas negalėjo iki galo atskleisti tiesos kitų tikėtinų aukų artimiesiems.
Trečiadienį, paskutinę teismo proceso dieną, N. Hoegelis paprašė savo aukų šeimų atleidimo už jo „siaubingus veiksmus“.
„Norėčiau nuoširdžiai atsiprašyti už viską, ką bėgant metams jums padariau“, – sakė jis.
N. Hoegelis buvo sučiuptas 2005 metais, kai vienam pacientui Delmenhorste leido neprirašytų vaistų. 2008-aisiais jis buvo nuteistas septynerius metus kalėti už bandymą nužudyti.
Antras jo teismas vyko 2014–2015 metais, spaudžiant aukų šeimoms. Teismas pripažino jo kaltę dėl penkių kitų aukų nužudymo ar bandymo nužudyti ir skyrė jam maksimalią 15 metų įkalinimo bausmę, kuri Vokietijoje vadinama įkalinimu iki gyvos galvos.
Spalio mėnesį prasidėjus trečiam teismo procesui, S. Buehrmannas sakė, kad pagrindinis jo tikslas yra nustatyti visą daug metų trukusio žudymo mastą.
„Tai lyg namas su tamsiais kambariais – norime nušviesti tamsą“, – sakė teisėjas.
Kas tas žiauriausias Vokietijos pokario laikų žudikas maniakas?
N. Hoegelį pažinoję teigia, kad jis buvo malonus vyrukas, niekam nekėlęs jokių įtarimų. Tik vieną dieną jis tiesiog ėmė žudyti.
42 metų tvirtai sudėtas antros kartos slaugytojas N. Hogelis mėgavosi savo viršenybe prieš ligotus pacientus, ir, kaip teigiama, aukas rinkosi atsitiktine tvarka – „iš nuobodulio“, rašo AFP.
N. Hogelis prisipažino pacientams leisdavęs vaistų, nuo kurių juos ištikdavo infarktas ar kraujagyslių nepakankamumas. Tada juos atgaivindavo, ir kolegų ir vadovybės akyse pasirodydavo kaip šaunus specialistas.
Šis pavojingas jo žaidimas pražudė mažiausiai 100 pacientų, teigia prokurorai. Nepaisant to, policija sako, kad tikrasis aukų skaičius gali siekti ir 200.
N. Hogelis prisipažino nužudęs 43 žmones, tačiau dėl kitų atvejų teigia nelabai ką prisimenąs. Duodamas parodymus, jis atsiprašė aukų artimųjų.
„Jei būčiau žinojęs, kaip jums padėti, būčiau taip ir padaręs, patikėkite. Puikiai suprantu, kad turiu atsiprašyti visų savo artimojo netekusių žmonių. Nuoširdžiai atsiprašau“, – sakė jis.
Gana normalus
Vietos dienraštis „Nordwest Zeitung“ plačiau pasidomėjo nusikaltėliu, kurio šaltakraujiškumas sukrėtė visą šalį.
Žurnalistai kalbino buvusius jo mokytojus ir klasės draugus. Žudikui apibūdinti buvo pasirinkti tokie epitetai kaip draugiškas, paslaugus ir linksmas.
„Tikrai ne koks keistuolis“, – sakė vienas pašnekovas, žudiką pažįstantis nuo paauglystės.
Mokytojai jį taip pat apibūdino kaip „gana normalų“ moksleivį, kuriam labiau rūpėjo ne mokslai, o futbolas.
N. Hogelis gimė 1972 metų gruodžio 30 dieną Vilhelmšaveno mieste katalikų šeimoje. Sulaukęs šešiolikos, įsidarbino pagalbiniu slaugytoju vietos ligoninėje, kur dirbo jo tėvas.
Nors tada ir nepaliko didelio įspūdžio, kolegos ir vadovybė jį iš tų laikų prisimena kaip malonų žmogų. Klinikoje jis pradirbo dvejus metus. Toks įvaizdis sunkiai suderinamas su tuo, ką jis veikė nuo 2000 iki 2005 metų: pacientams dirbtinai išprovokuodavo širdies smūgį, ir tada juos gelbėdavo, gaivindavo, dažniausiai nesėkmingai.
Kartą, norėdamas padaryti įspūdį dviem būsimosioms medicinos seselėms, pakvietė stebėti jo pastangas.
Kaltintojų teigimu, jį labiausiai motyvavo profesinė tuštybė, bet pakankamai dažnai – „elementarus nuobodulys“.
Rembo Gaivintojas
N. Hogelis žudė iš tuštybės, pareiškė 2015 metais jo kaltę pripažinęs teisėjas ir pridūrė, kad žudikas žmonėmis naudojosi kaip „marionetėmis“.
„Apgailėtinas vyrukas, suteikęs sau Dievo galių“, – sakė Christianas Marbachas, kurio senelį N. Hogelis nužudė.
200 puslapių asmenybės vertinime psichiatras Konstantinas Kariofilis teigia, kad N. Hogelis savo pacientuose nematė žmonių. Kitoje ataskaitoje jis įvardijamas kaip asmuo, turintis rimtą „narcisistinį sutrikimą“.
Mielo vyruko įvaizdis su trenksmu žlugo Oldenburgo ligoninėje, kur jis įsidarbino 1999 metais.
Klinikos reputacija buvo puiki, tačiau N. Hogeliui darbas pasirodė labai sunkus. Jis pradėjo gerti ir paniro į depresiją. Be to, pradėjo kankinti paniška mirties baimė. Ligoninėje staiga pradėjo augti kone stebuklingų atgaivinimų ir mirčių skaičiai. Pats N. Hogelis užsitarnavo nelaimės nešėjo reputaciją, ir kolegos ėmė vengti su juo dirbti.
2002 metais jam pasiūlyta darbą keisti. Tam, kad pokyčiai įvyktų kuo greičiau, vadovybė pažadėjo rekomendaciją. Nors mįslingos pacientų mirtys ir atrodė įtartinos, visgi vidaus tyrimo taip ir nesiimta.
N. Hogelis, kuris galiausiai vedė ir susilaukė dukters, gavo darbą kaimyniniame Delmenhorsto mieste, kur kolegos jį praminė Rembo Gaivintoju. Tik 2005 metų birželį viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Atgaivinęs į mirtį paties pastūmėtą pacientą, jis būdavęs patenkintas – bet vos kelias dienas. „Jam tai buvo tarsi narkotikas“, – sako K. Kariofolis.