Jungtinių Tautų deleguoto Nyderlandų taikdarių bataliono (Dutchbat) majoras Robas Frankenas apie tai iškart pranešė JT vadovybei. Tada jau buvo pasklidę pavienių gandų apie brutalų serbų elgesį su pabėgėliais, tačiau niekas dar nenumanė ir negalėjo įsivaizduoti tikrojo tragedijos masto.
Tuo metu aplink Srebrenicą jau buvo pradėtos ruošti masinės kapavietės, kuriuose nuguls iki 10 tūkstančių sušaudytų bosnių. Jadaro upės pakrantė, Čerskos slėnis, Kravičos laukai, Tiščos kaimas, Grbavči ir Petkoviči mokyklų kiemai, Bratuna-Konjevič pakelė – tik dalis vietų, kurias per keletą dienų paženklino šimtai brutaliai, sistemiškai ir organizuotai nužudytų bosnių aukos. Nepaisant visų serbų pastangų užmaskuoti šiuos įvykius, tokio masto skerdynių paslėpti buvo tiesiog neįmanoma.
Jau po keletos dienų JAV žvalgybos lėktuvai pastebėjo didžiulius išraustos žemės plotus – masinių kapavičių vietas, o pabėgę liudininkai pasakojo protu nesuvokiamus dalykus. Srebrenicos įvykiai ir Markelės turgaus skerdynės Sarajeve tapo lužio tašku, po kurio ilgai delsę vakarai suprato – šią beprotybę sustabdys tik ryžtingi veiksmai. Virš Serbijos prapliupęs NATO bombų lietus privertė Bosnijos serbus nutraukti agresiją ir sėsti prie derybų stalo.