Anot ukrainiečio, tiesiogiai jam niekas negrasino, tačiau davė aiškiai suprasti, kad nelaisvėje gali išbūti iki pat savo dienų pabaigos, galbūt netgi bus išvežtas į Rusiją, skelbia gordonua.com.
– Olegai, kaip ir kada sužinojote, kad jus paleis į laisvę?
– Tai nutiko labai netikėtai. Užėjo į kamerą ir pasakė, kad turiu 30 minučių susirinkti daiktus. Pareiškė, kad mane ketina į kažką iškeisti. Jau laisvėje sužinojau, kad mane ir dar vieną kalinį tiesiog paleido – nebuvo jokių mainų. Iš kalėjimo nuvežė į kitą vietą, kur dar dvi valandas prasėdėjau kaip ant adatų.
Prieš paleidžiant į laisvę, turėjo įvykti, kaip man paaiškino vėliau, būtinoji procedūra – susitikimas su jų „respublikos“ „ombudsmenu“ Darija Morozova. Ji domėjosi, ar nelaisvėje manęs niekas nemušė...
Visus, kurie sausio 20 dieną kartu su manimi Donecko oro uoste pateko į separatistų nelaisvę, smarkiai sumušė tik pirmąją dieną – kai atvežė į saugumo tarnybos pastatą. Tiesa, gatvėje, kai mus filmavo autobusų stotelės fone, kur sprogus minai, žuvo daug žmonių, žmonės mus puolė.
Bet nei aš, nei kiti mūsų žmonės, kuriems pasisekė nepatekti į nelaisvę, su šia tragedija neturime nieko bendro. Nepaisant to, susirinkusiems žmonėms viskas atrodė priešingai.
Viskas, ką prisimenu – kaip mano bendražygiai mane, smarkiai sumuštą ir bejėgį, apklojo vietoje, kur mus atvežė, rastais skudurais. Šiek tiek sušilau. Juk lauke buvo sausis.
– Ar pasiekdavo kokios nors žinios?
– Galėjau tik spėti, kad vyksta derybos dėl mano išlaisvinimo. Prieš paleidžiant į laisvę, man perdavė motinos, žmonos ir dukrų laiškus – dukrų laiškai buvo su piešiniais. Ir netgi juos leido išvykstant pasiimti su savimi.
Tikriausiai juos išsaugosime šeimos albume. Šildė kiekvienas artimųjų žodis. Buvo labai gera rankose laikyti popieriaus lapus iš namų, prirašytus meilės ir palaikymo žodžių.
Paskutinėmis įkalinimo dienomis mane perkėlė į kamerą su grotuotu langu. Ten pat patekdavo ir kazokai. Tai buvo patalpa, kurios plotis siekė maždaug tris, o ilgis – keturis metrus. Kartais ten būdavo laikoma iki dešimties žmonių.
Mes ypatingai nebendraudavome, bet aš girdėdavau jų pokalbius.
Kazokai skųsdavosi, kad aukštesnioji vadovybė elgiasi su jais griežtai ir nevertina jų karinių nuopelnų. Jie patekdavo už grotų dėl disciplinos pažeidimų – daugiausia dėl nepaklusnumo karinei vadovybei. Žinoma, okupuotoje teritorijoje siekiama įvesti vienvaldystę, o kazokai nėra pratę gyventi pagal kariuomenės tvarką.
Iki to laiko būdavau laikomas vienutėje. 90 iš 124 nelaisvės dienų praleidau metro pločio ir dviejų metrų ilgio kambarėlyje be langų su koklinėmis sienomis.
Valandas, dieną, mėnesį, orą lauke sužinodavau iš sargybinio... Visą erdvę ant grindų užimdavo čiužinys. Išvesdavo mane tik į tualetą, kartą per dešimt dienų – į dušą.
Taip pat pora kartų per mėnesį – į apklausas. Veikiausiai nuo nejudrumo pradėjau jausti kelio traumą, gautą prieš daugelį metų. Kol kas dar šlubčioju. Jeigu vadovybė išleis, vyksiu į reabilitaciją.
– Labai sulysote. Kuo nelaisvėje jus maitindavo?
– Daugiausia nedidelėmis porcijomis košės, virtos vandenyje. Taip pasiilgau mėsos, kad pakeliui į Kijevą Charkove pamatęs „McDonald‘s“, paprašiau sustoti. Ne naminis maistas, bet vis nors kažkoks gabaliukas mėsos su kvapu ir skoniu.
– Kaip patekęs į tokią padėtį neišprotėjote? Kuo užsiimdavote?
– Kelis kartus perskaičiau ir vos ne atmintinai išmokau tris knygeles, gulėjusias kalėjimo bibliotekoje. Viena – netradicinės medicinos metodikos ir „antikrizinio mąstymo filosofijos“ autoriaus Mirzakarimo Norbekovo. Antroji – patriarcho Kirilo pamokslų rinkinys. Dar viena – Oksanos Zabužko „Apleistų paslapčių muziejus“. Ši knyga įkvepianti. Kas ją skaitė, supras mane.
Gelbėjo ir tikėjimas Dievu, savo tėvyne. Veikiausiai padėjo artimųjų maldos. Galvojau apie tai, kad jie manęs laukia, kad esu jiems reikalingas. Tačiau apie tai, kad mano paleidimo kampaniją palaiko nemažas skaičius visiškai nepažįstamų žmonių, tuomet, žinoma, negalėjau ir pagalvoti.
Netgi nenutuokiau, kad žmonės rašo drąsinančius laiškus mano šeimai, kuria eiles ir piešia paveikslus, kad gimtajame Žitomyre per mano gimimo dieną mano garbei iškabino plakatą...
Jeigu būčiau žinojęs apie tokį rūpestį, man, žinoma, būtų buvę lengviau. Iš prezidento rankų gautas apdovanojimas man taip pat buvo visiškai netikėtas. Nelaisvėje mąsčiau taip: jeigu Dievas paliko mane šiame pasaulyje, „pervaręs“ per tą Donecko oro uosto mėsmalę, vadinasi, turiu garbingai iškęsti visus išbandymus.
– Ko per apklausas jūsų klausinėjo?
– Nieko „kariško“ neklausinėjo. Kas aš esu priešininkai, tarp jų ir „šou dalyviai“, besifilmuojantys daugybėje laidų su belaisviais, separatistų vadai Givis ir Motorola, puikiai žinojo.
Mūsų laikais bandyti iškvosti kažkokią karinę informaciją yra kvaila: ji nuolat kinta, padėtis fronte nuolat keičiasi. Visus pokalbius su manimi tyrėjas pasukdavo taip, kad įtikintų mane pereiti jų pusėn.
„Donecko Liaudies Respublikos“ kariuomenėje man siūlė pareigas, laipsnį – pasakė, kad iškart paskirs pulkininku! Siūlė gerą atlyginimą ir net gerą butą Donecke.
Bet aš negalvojau apie tai, kad galėčiau sulaužyti priesaiką, duotą Tėvynei ir Ukrainos tautai. O susitikimas buvo vienas – su „DLR valstybės saugumo ministerijos“ tyrėju, kuris man prisistatė šaukiniu „Mongolas“.
Jis nuolat pabrėžė, kad yra svarbus savo įstaigoje, gyrėsi savo nuopelnais. Konkrečiai, užsiminė apie tai, kad vienas iš jo nuopelnų – užimtas Vuhlehirsko miestas, esantis Donecko srityje... Miestas buvo visiškai sugriautas.
– Ar jums grasino už atsisakymą pereiti į „Donecko Liaudies Respublikos“ pusę?
– Netiesiogiai. Greičiau užsiminė. Pasakojo, kad nelaisvėje gali laikyti labai ilgai, kad su kai kuriais belaisviais elgiamasi daug žiauriau, nei su manim. Kad gali išvežti į Rusiją.
– O kuo dėta Rusija? Juk jūs kariavote Ukrainos teritorijoje arba net, tarkim, pagal vietos separatistų versiją, „Novorosijos“, kurios Rusija nepripažino savo dalimi, teritorijoje. Rusija nepripažįsta, kad dalyvauja konflikte.
– Teisybė. Bet be dabartinės Rusijos vadovybės toks konfliktas nebūtų prasidėjęs. O ir nebūtų toks ilgas ir kruvinas, jei vietos separatistams su Rusijos Federacijos vadovybės žinia nebūtų tiekiami ginklai ir viskas, kas reikalinga karui. Nebūtų šios neprisipažįstančios konflikto dalyvės, karo apimtose teritorijose nebūtų žuvę tiek Ukrainos gynėjų ir vietos gyventojų.
Deja, kai kurie žmonės, ypač okupuotose teritorijose, šito nesupranta. Reikia sutelkti visas jėgas ir visomis įmanomomis priemonėmis mėginti perteikti jiems šią informaciją. Išsklaidyti rašistinės propagandos mitus.
Pavyzdžiui, apie tai, kad į vakarus nuo Donecko srities gyvena ne ukrainiečiai, o kažkokie jiems nedraugiški „užsieniečiai“, kurie atėjo „užkariauti“ jų mažąją gimtinę.
– Ko gero, kai buvo filmuojama vaizdo medžiaga Donecko viešojo transporto stotelėje, įširdę žmonės jums sakė tą patį? Kaip jus tai ištvėrėte?
– Taip, taip ir buvo. Bet kariškis, ypač vadas, turi būti pasirengęs tokiems išbandymams. Didžiuojuosi tuo, kad beveik visi, kurie buvo su manim, neišdavė savo principų, karinės priesaikos.
Noriu padėkoti visiems savo karo draugams ir iš šio karo negrįžusių vaikinų šeimoms. Kelis žodžius noriu tarti apie kuopos (vienos iš mano bataliono kuopų) vado pavaduotoją, vyresnįjį seržantą Ivaną Zubkovą.
Jis žuvo gindamas oro uostą tą dieną, kai aš patekau į nelaisvę. Kaip jis žuvo, nemačiau, bet kol buvo gyvas, elgėsi kaip tikras karys. Jau po to, kai mane išlaisvino, sužinojau, kad vadovauti mano batalionui ėmėsi Volodymyras Krasota.
Jo profesionalumo dėka, nuostoliai batalione buvo minimalūs. Jam pavyko išsaugoti gerai koordinuotą organizavimą, kovinę dvasią ir discipliną. Ko gero, negalėsiu čia išvardyti visų, kuriems norėčiau pasakyti: „Ačiū, vaikinai. Viskas buvo ne veltui. Mylėkite savo šalį ir būkite ištikimi priesaikai.“