„Man lengviau jums bus papasakoti, kaip aš užsidirbau pirmąjį milijardą, – žurnalistų paklaustas, kaip užsidirbo savo pirmąjį milijoną, atsakė R. Achmetovas per 2006 metais surengtą spaudos konferenciją, – retą renginį tais laikais.
Šiuo metu R. Achmetovas yra Ukrainos futbolo klubo „Šachtar“ savininkas, taip pat valdo daugybę verslų – įskaitant plieno ir geležies rūdos gamintojas, elektros gamybos bei paskirstymo bendroves, banką bei draudikes, ir televizijos kanalą, – kurie visi drauge turi didžiulės įtakos Ukrainoje. Net jeigu dalis iš jo 5,8 mlrd. JAV dolerių vertės turto yra sutelkta teritorijoje, kurią valdo Rusijos remiami separatistai, jis yra neginčijamai turtingiausias šalies žmogus ir, netgi po kelerių ne itin sėkmingų metų, – vienas iš turtingiausių Europoje, rodo „Bloomberg Billionaires Index“ duomenys.
Ir nors jo grynoji turto vertė smuko 74 proc. nuo 2013 metais pasiekto piko, 22,4 mlrd. JAV dolerių, R. Achmetovas yra vienas iš tų, kuris atlaikė smūgius. Jis sukūrė konglomeratą iš posovietinės eros griuvėsių, išvengė teisinio persekiojimo ir išgelbėjo savo imperiją nuo daugiau nei dešimtmetį besitęsiančios politinės sumaišties, įskaitant ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją.
Dabar, 52–jų metų magnatas susirėmė su priešininku, kuris yra toks pat sunkiai įveikiamas, kaip jis pats sunkiai prognozuojamas.
Volodymyras Zelenskis, buvęs komikas, šių metų balandį netikėtai triuškinama pergale laimėjęs Ukrainos prezidento rinkimus, pažadėjo išstumti Ukrainos oligarchus iš įtakingų pozicijų. Nors tokie pažadai jau tapo įprasta giesmele šalyje, kur žmonės nuo seno skundžiasi išplitusia korupcija ir plutokratija, šį kartą rinkėjai patikėjo, jog kandidatas, neturintis jokios politinės patirties, jų neapgaus.
„Ukrainos oligarchai yra vadinamojo „senų bičiulių“ kapitalizmo įsikūnijimas, – sakė V.Zelenskio atstovas vyriausybėje Andrijus Gerusas. – Taip nebegali toliau tęstis. Mes padarysime visa, kas įmanoma, kad būtų padėtas taškas tokiai praktikai, kai kelyje į praturtėjimą pasitelkiama monopolistinė galia“.
R. Achmetovas, paklaustas, ar, jo nuomone, V. Zelenskio išrinkimas prezidentu neigiamai atsilieps jo verslams, buvo nusiteikęs optimistiškai.
„Esu įsitikinęs, kad mudu su prezidentu V. Zelenskiu turime tą patį tikslą: siekti stiprios, nepriklausomos, integruotos, demokratiškos ir sėkmės lydinčios Ukrainos, – rašė jis elektroniniame laiške. – Mūsų šalis gali sukurti pakankamai palankų investicinį klimatą, kai tiek nacionaliniai, tiek užsienio investuotojai plauktų į Ukrainą, užuot bėgę iš jos“.
„Roterdam+“ schema
Susiimti su oligarchais yra lengviau pasakyti nei padaryti, bet esama ženklų, jog šį kartą gali būti kitaip.
Šių metų rugpjūtį kovos su kyšininkavimu pareigūnai pareiškė įtariantys darbuotojus iš S. Achmetovui priklausančios „DTEK Energy BV“, didžiausios šalyje energetikos bendrovės, 2016–2017 metais manipuliavus elektros energijos kainomis ir privertus klientus permokėti 19 mlrd. grivinų (758 mln. JAV dolerių).
Anot Nacionalinio kovos su korupcija biuro, DTEK vadovai darė spaudimą reguliavimo institucijoms didinti elektros tarifus.
Žurnalistų bei aktyvistų taikiniu tapo tariama schema, žinoma kaip „Rotterdam+“; anot jų, ši schema smarkiai pakenkė ekonomikai ir pakurstė tarnybinį aplaidumą.
Kai karas su prorusiškaisiais separatistais Rytų Ukrainoje sukėlė anglies trūkumą, šalies energetikos reguliavimo institucija įvedė naują elektros, išgaunamos iš iškastinio kuro, kainų skaičiavimo metodą. 2016 ir 2017 metais, didžiausio elektros suvartojimo mėnesiais, Ukrainos šilumos energijos gamintojų tarifai pašoko daugiau nei 80 proc., lyginant su ankstesniais metais, nes pagal skaičiavimo formulę mokesčiai buvo susieti su anglies užsienio jūrų uostose ir pristatymo kainomis.
DTEK, kuri sudaro per 80 proc. Ukrainos anglies gamybos ir valdo 75 proc. šalies šiluminių elektrinių, turėjo didžiausios naudos iš šio kainodaros modelio. Ji toliau priimdavo anglį, išgautą iš savo kasyklų daug žemesne kaina, o elektrą parduodavo už didesnę. DTEK neigė bet kokius pažeidimus savo veikloje.
„Nėra jokio teisinio pagrindo įtarimams, kurie nurodyti tyrime, – prieš porą savaičių pateiktame pareiškime teigia bendrovė. Savo elektroniniame laiške R. Achmetovas pareiškė, kad yra „įsitikinęs, jog tyrimas viską išsiaiškins“ ir kad jis „tikįs teisės viršenybės pergale“.
Valdžios konsolidavimas
Ankstesnės pastangos išstumti R. Achmetovą buvo nesėkmingos.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, plūstelėjus privatizacijos bangai, jis išleido dešimtis milijonų dolerių įsigydamas anglies kasyklas ir metalurgijos įmones Rytų Ukrainoje. 2000 metais R. Achmetovas įkūrė bendrovę, šiuo metu vadinamą SCM, skirtą valdyti šiems verslams.
Šalies turtuoliai konsolidavo savo galią, šaliai vadovaujant prezidentui Leonidui Kučmai, kurio žentas, Viktoras Pinčiukas, tapo vienu iš turtingiausiu Ukrainos žmonių. 2004 metais, remiami įtakingų politinių sąjungininkų, R. Achmetovas ir V Pinčiukas įsigijo didžiausią Ukrainos plieno liejyklą „Kryvorižstal“ už 800 mln. JAV dolerių.
Sąlygos abiem oligarchams pasikeitė drastiškai iškart po tais metais vykusių rinkimų, nes mėginimas perleisti valdžią L. Kučmos sąjungininkui Viktorui Janukovyčiui įžiebė didelio masto gatvės protestus, žinomus kaip „Oranžinė revoliucija“. R. Achmetovas pabėgo iš Ukrainos po to, kai rinkimus laimėjo V. Janukovyčiaus varžovas Viktoras Juščenka, pažadėjęs išardyti oligarchines struktūras.
R. Achmetovo bėdos nesibaigė, tik darėsi dar rimtesnės. Šarvuotu automobiliu atvykusi policija atliko kratą jo biure, esančiame Ukrainoje, o naujoji vyriausybė, vadovaujama populistės Julijos Tymošenko, konfiskavo liejyką „Kryvorišstal“. Gamybos įmonė buvo perparduota indų milijardieriui Lakshmiui Mittaliui, kuris už ją sumokėjo šešis kartus daugiau nei buvo sumokėję R. Achmetovas ir V. Pinčiukas.
Saugumo sumetimais R. Achmetovas iškėlė savo kandidatūrą parlamento rinkimuose, tikėdamasis įgyti teisinę neliečiamybę, ir laimėjo (jis nė karto nėra sakęs kalbos parlamentinėje asamblėjoje ir yra pateikęs svarstyti tik vieną įstatymo projektą). R. Achmetovas prisijungė prie Regionų partijos, ypač palaikomos šalies rusakalbių, vadovaujamos V. Janukovyčiaus, kuris laimėjo rinkimus 2006 metais ir suformavo naują kabinetą, suteikdamas šiokių tokių lengvatų milijardieriaus verslo imperijai.
„Saldainių magnatas“
2014 metais kilo dar viena revoliucija. „Saldainių magnatu“ vadinamas Petro Porošenka, kuris laimėjo prezidento rinkimus po to, kai proeuropietiškomis nuotaikomis alsuojantys protestuotojai nuvertė V. Janukovyčių, pažadėjo išstumti oligarchus iš valdžios.
Bet R. Achmetovas išsaugojo savo pozicijas kaip turtingiausias Ukrainos žmogus, nors karas su prorusiškaisiais separatistais, išplitęs po šalies Rytus, pakenkė jo verslui ir toliau tirpdė jo turto grynąją vertę, kuri 2016 metų pradžioje buvo nukritusi iki 2,4 mlrd. eurų.
Nors R. Achmetovo turtas šiek tiek atsigavo, ateityje jo gali laukti dar daugiau bėdų, nes V. Zelenskis siekia apriboti DTEK įtaką. A. Gerusas, Ukrainos prezidento atstovas ir galimai būsimas energetikos ministras naujoje vyriausybėje, pasiūlė taikyti „kainų lubas“ kaip vieną iš galimybių.
„Ieškosime geriausio galimo sprendimo“, – sakė jis.
