Drąsus vyras spėjo išbandyti kelias profesijas, buvo puikus konditeris, o pastaruoju metu pinigų šeimai uždirbdavo Kijeve dirbdamas taksi vairuotoju. Gimė Kijevo srityje, buvo Ukrainos pilietis, net nemokėjo latvių kalbos.

„Į karą išėjo savanoriu, sakė, kad tokia jo pareiga. Jeigu tokie paprasti žmonės to nepadarys, mūsų žemės apginti nepavyks niekam. Jeigu jų nesustabdysime Donbase, tas maras ateis ir pas mus, taip jis sakydavo“, – DELFI pasakojo J. Lupiko našlė Viktorija.

DELFI žurnalistas su Viktorija ir vyresniuoju jos sūnumi keturiolikmečiu Maksimu susitiko Černihive. Į miestą šeima atvyko dalyvauti renginyje, surengtame žuvusių ir be žinios dingusių Ukrainos karių atminimui. Minėjimo organizavimu rūpinosi vietos valdžia. Namie, Grigoro-Ivanovko gyvenvietėje, liko ketverių Sviatoslavas ir trejų Jana.

Kalbėtis apie tragiškus įvykius labai nelengva. Viktorija pasakoja apie gyvenimą su Janiu ir paskutinę jo gyvenimo dieną – lapkričio 17 dieną.

„12.25 val. mes paskutinį kartą kalbėjomės telefonu. Jo balsas buvo prislėgtas, liūdnas. Tuo metu jie buvo prie Debalcevės, Orlovo-Ivanovko gyvenvietėje. Janis sakė, kad visa gyvenvietė užminuota, nežinia, kaip teks ištrūkti. Raminau, drąsinau, sakiau daryti viską, kas tik įmanoma, ir saugotis. Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis“, – prisimena Viktorija.

Toliau įvykiai klostėsi taip: dalinio vadas kartu su dar keliais vyrais nusprendė patikrinti vieną iš gyvenvietės gatvių. Greitai prisistatė vienas vietinis ir likusiems pranešė, kad visi išvykusieji žuvo. Į nelaimės vietą pajudėjo automobilis „Ural“, jame buvo keturi ar penki žmonės, tarp jų ir Janis.

„Janis buvo snaiperis, jam ten iš viso nereikėjo važiuoti. Bet jie išvažiavo ir užvažiavo ant inžinerinio sprogmens. Janis buvo sunkiai sužeistas. Dalis kūno buvo paralyžiuota, nuolauža pažeidė stuburą. Tai nutiko 15.20 val.“, – sunkiai žodžius renka savanorio našlė.

Tokią įvykių versiją moteriai papasakojo vienas iš buvusių jos sutuoktinio bendražygių. Greitai nuaidėjo dar vienas sprogimas.

Ukrainos pajėgoms Janis talkino kelis mėnesius. Savanoriu priimtas per antrąją mobilizacijos bangą. Jis į komisariatą ėjo ir po pirmojo šaukimo, tačiau tada jo nepaėmė.

„Bandžiau jį perkalbėti, sakiau – neik, juk turime tris vaikus. Sakiau, kad galiu gauti pažymą, kad prasta sveikata, reikia priežiūros. Bet manęs nepaklausė. Jeigu ką nors nusprendžia, niekaip neperkalbėsi, taip ir daro“, – vyrą prisimena našlė.

Janis buvo aistringas medžiotojas ir žvejys. Net ir fronte buvo išmokęs gaudyti žuvis. Ginklus taip pat gerai išmanė. Papuolęs į dalinį, Janis labai greitai buvo paskirtas šaudymo instruktoriumi, o galiausiai tapo snaiperiu.

Viktorija mano, kad dalinys, kuriame tarnavo Janis, buvo nepavydėtinoje situacijoje – kariams trūko net būtiniausių daiktų. Net ir vanduo, kurį gėrė, buvo nešvarus.

Anksčiau Viktorija ir Janis gyveno ir dirbo Kijeve, tačiau prieš penkerius metus persikėlė į kaimą. Čia, vietos kapinėse, Janis ir buvo palaidotas.

„Čia žmonės visai kitokie. Ne tokie, kaip visur kitur, net ir Kijevo srityje, kur gimė ir užaugo Janis. Čia visi žymiai draugiškesni, padeda vieni kitiems. Janis nebuvo vietinis, bet žmonės jį mylėjo ir brangino. Į laidotuves atėjo beveik visa gyvenvietė“, – pasakoja Viktorija.

Černigovo srityje šis karas jau pasiglemžė 72 žmonių gyvybes. DELFI srities vadovas Mikola Zverevas sakė, kad valdžia daro viską, ką gali, kad sustiprintų šalies gynybą.

Visai neseniai čia buvo įkurtas karinis aerodromas. Per pastaruosius tris mėnesius pastebimai sustiprinta sienos su Rusija atkarpos (180 kilometrų) apsauga.

Iš pradžių palei sienos atkarpą buvo iškastas prieštankinis griovys, vėliau atsirado antroji ugnies pozicijų linija. Šiuo metu fronte Ukrainos Rytuose yra du batalionai iš Černigovo srities. M. Zverevas reguliariai lanko karius, gabena jiems įvairiausią pagalbą.

DELFI paklaustas, ko fronte labiausiai trūksta Ukrainos kariams, M. Zverevas pareiškė, kad labai greitai į rytus pajudės jau trečiasis batalionas, kuriame bus 700 žmonių.

„Tai galėtų būti kad ir tūkstantis šprotų dėžučių. Latvijos palaikymas mums labai svarbus“, – pažymėjo M. Zverevas.