Nuo to laiko panašios diskusijos po krikščioniškų institucijų skliautais netyla, drauge sparčiai tuštėjant Vokietijos bažnyčioms. Tikintieji tūkstančiais palieka bažnyčią, pasibodėję joje įsigalinčia kairuoliška dvasia. Ir tai nekelia nuostabos – juk gender kalbos šalininkai nusitaikė ne tik į senąsias giesmes, bet ir į liturginius tekstus ir netgi į svarbiausiąją krikščionių maldą „Tėve mūsų“.
Vokietijoje jau ne pirmi metai vyksta atkakli kova dėl gender požiūriu korektiškos kalbos, svarstant, kokiu būdu šalia vyriškos ir moteriškos giminės kalbine raiška būtų galima įtraukti ir netradicinės lytinės orientacijos asmenis.
Pastaruoju metu tokiai, į tradicinius dviejų lyčių rėmus netelpančiai, orientacijai pažymėti dažniausiai prikabinama „gender žvaigždutė“, – ji įterpiama tarp vyriškos ir moteriškos giminės galūnių. Daugiskaitoje pagal tokį politiškai korektišką žymėjimą rašoma „Politiker*Innen“, „Pastor*Innen“.
Kairioji gender ideologija stebėtinai sparčiai smelkiasi ir į bažnyčių bei krikščioniškų organizacijų kalbą. Čia aiškiai pirmauja į visokias „pažangas“ ir reformas linkę protestantai, tačiau ir katalikai stengiasi neatsilikti.
Pasiryžo „sugrąžinti Dievui įvairovę“
Dar praėjusį rudenį „Katalikų studentų jaunimas“ (KSJ) startavo kampaniją, kuria siekta pakeisti patriarchalinį Dievo įvaizdį: „nuo baudžiančio, seno balto vyro su barzda link Dievo*įvairovės (Gott*viellfalt)“. „Dievo“ rašymas su gender žvaigždute (Gott*), katalikiško jaunimo supratimu, turėtų padėti „pakylėti Dievą virš lytiškumo lygmens“.
„Daugelis vyresnio amžiaus žmonių nemano, kad tai gerai“, – dienraščio BILD paklaustas, kaip į tai reaguoja tikintieji, sakė KSJ federalinis vadovas Ozanas Ardicoglu. Vis dėlto „kitokiam Dievo įvaizdžiui“, pasak jo, netrūksta ir pritarimo – tiek iš jaunų, tiek ir iš senų pusės. O žvaigždė esanti „įvairovės simbolis“.
Šį rudenį federalinė Katalikiško jaunimo bendruomenė (KjG), kuriai priklauso 80 000 narių nuo 9 iki 25 metų, kelia, jų manymu, esminį klausimą: „Ką turėtume daryti, kad daugeliu atveju labai vyriškai Dievo sampratai grąžintume įvairovę, kurios jis nusipelno“. Ateinančių metų kovo mėnesį vyksiančioje konferencijoje jie žada apsispręsti, kaip ateityje turėtų būti rašomas Dievas, – su žvaigždute ar su pliuso ženklu ( „Gott*“ ar „Gott+“).
Pastorei Jėzaus lytinė tapatybė neaiški
Artėjant Kalėdoms, pernai plačiai svarstytas ir Jėzaus lytiškumo klausimas, – į Berlyno pastorės, dr. Stefanie Sippel sukeltą polemiką įsitraukė net žymūs šalies politikai. Mat, pastorės vadovaujamos Berlyno Alt-Pankovo protestantų bendruomenės laiške tikintiesiems prie vardo „Jėzus“ buvo prisegta gender žvaigždutė, aiškinant, esą, „Jėzus* yra visiems“.
Jėzus „veikiausiai turėjo vyriškų lyties požymių ir buvo auklėjamas kaip vyras“. Savo vyriškumo jis viešai neapmąstė. Tačiau konkrečios lyties priskyrimas gali padidinti atstumą. „Todėl Jėzus negalėjo labai pabrėžti vienos seksualinės tapatybės“, – aiškino pastorė dr. S. Sippel.
Pasipiktinęs tokiais genderistiniais išvedžiojimais, Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) generalinis sekretorius Stefanas Mülleris tada kritikavo: „Labai tikiuosi, kad protestantų bažnyčia neišgalvos kūdikio Kristaus lyties, o laikysis Biblijos“. Ten Luko evangelijoje aiškiai pasakyta: Marija „pagimdė savo pirmagimį sūnų“.
O CDU/CSU įgaliotinis Bažnyčios klausimais Hermannas Gröhe patarė, užuot rūpinusis gender žvaigždute, šiuo sunkiu visiems laiku sekti „Betliejaus žvaigžde“.
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad pastorė S. Sippel su tokiu savo pasiūlymu yra išsišokėlė. Jos parapija priklauso Berlyno-Brandenburgo-Silezijos Aukštutinės Lusatijos evangelikų bažnyčiai, kuri yra parengusi patarimus „lyčiai jautrioms mišioms“ („Geschlechter*gerechten Gottesdienst“).
Ir katalikų bažnyčia stengiasi įdiegti „lyčiai jautrią kalbą“
Abiejų didžiųjų Vokietijos bažnyčių tikintieji jau ne pirmi metai pratinami prie „lyčiai jautrios kalbos“. Kaip konkrečiai tai atrodo, šią vasarą buvo galima sužinoti plačiau, kilus viešai polemikai dėl katalikų Hildeshaimo vyskupijos (Žemutinė Saksonija) parengtų „patobulintos“ kalbos gairių. Jose, tarkime, primygtinai siūloma vietoj „Dieve Tėve“ sakyti „Gerasis Dieve, kuris esi mums tėvas ir motina“, o formulę „Viešpats Jėzus Kristus“ keisti į „Kristus, mūsų brolis“, nes „Viešpats“ yra vyriška sąvoka, o Dievas yra nei vyriškas, nei moteriškas.
Panašų kalbos vadovą parengė ir Padeborno arkivyskupijos (Šiaurės Reino Vestfalija) komunikacijos skyrius. Jame, be kita ko, patariama per mišias vietoj „Viešpats su jumis“ sakyti „Dvasios jėga su jumis“ (Geisteskraft mit euch).
Tačiau lyčiai jautria kalba čia neapsiribojama, – Paderborno arkivyskupijos komunikacijos skyrius, bekovodamas su lyčių stereotipais, pedantiškai nurodinėja, kaip grupinėse fotografijose reikėtų fotografuoti vyrus ir moteris: „Veido išraiškos taip pat turėtų būti panašios, vyrai galėtų atrodyti draugiški ar emocionalūs, o moterys galėtų žvelgti rimtai. Grupinėse fotografijose moterys neturėtų atsidurti antrame plane ir neturėtų būti rodomos mažesnės už vyrus.“ Fotografuojant vengtina stereotipų: „Nevaizduokite moterų tik kaip pasyvių klausytojų arba su vaikais, o vyrų tik kaip aiškintojų“.
Lyčiai jautri kalba įvedama visoje pusantro milijono katalikų turinčioje Paderborno arkyviskupijoje, – mat, kalba nėra tik sąmonės išraiška, ji gali formuoti sąmonę, dėl to lyčių lygybės kalbos ir rašybos įvedimas esąs „būtinas“, – aiškina Paderborno arkivyskupijos generalinis vikaras.
Vokiečių kalbos draugijos pirmininkas protestuodamas paliko katalikų bažnyčią
Tačiau, kaip atskleidė apklausos, du trečdaliai vokiečių atmeta šią „lyčiai jautrią kalbą“, vadindami ją kalbine diktatūra, atmeta ir bandymą gramatinei giminei priskirti biologinės lyties komponentą, rašyboje žymint jį žvaigždute ar kitais ženklais, o žodinėje kalboje – pauze prieš galūnę.
Protestuodamas prieš savo gimtosios Hildeshaimo vyskupijos sprendimą įvesti lyčiai jautrią kalbą, Vokiečių kalbos draugijos pirmininkas, Šiaurės Reino Vestfalijos mokslo ir menų akademijos viceprezidentas, profesorius Walters Krämeris šį rudenį netgi išstojo iš bažnyčios, prieš tai viešu laišku kreipęsis į vyskupijos vadovus.
„Katalikų bažnyčia, užuot rūpinusis tikinčiaisiais ir kalbėjusi jų kalba, pasiduoda madai, varančiai pleištą į žmonių tarpusavio santykius“, – rašė mokslininkas viešame kreipimesi. „Man katalikų bažnyčia šiais neramiais laikais buvo nelyginant tvirta uola bangomūšoje. Juo labiau nuvylė, netgi papiktino šis neoraus pataikavimas svyruojančiai laiko dvasiai, pasireiškiantis Jūsų atsakomybe parengtoje vyskupijos brošiūroje apie lyčiai jautrią kalbą.“
Kad panašiai nusivylusių tikinčiųjų šalyje netrūksta, rodo komentarai spaudoje bei socialiniuose tinkluose, o ir abi didžiąsias bažnyčias paliekančių katalikų bei protestantų skaičiai: per pastaruosius trejus metus iš katalikų bažnyčios išstojo 710 239, iš protestantų – 708 076 tikintieji. Šį žingsnį žengti ne vieną jų, kaip ir profesorių W. Krämerį, paskatino būtent šis „neorus pataikavimas laiko dvasiai“.
Tai – kalbos okupacija
Iš bažnyčios protesto vardan galima išstoti ir nebemokėti jai mokesčių. Visuomeninio transliuotojo panašiai nubausti neįmanoma, – mokestį nori nenori tenka mokėti net ir tada, kai genderiškas žagsėjimas vidury žodžio radijo klausytojui ar televizijos žiūrovui sukelia skrandžio traukulius.
Gruodžio 8 d. prisaikdinta federalinė šeimos ministrė, žalioji Anne Spiegel, jau spėjo pareikšti, jog koalicinė Vokietijos vyriausybė turėtų vieningai įgyvendinti gender kalbos praktiką. „Kaip ir jos partietė, užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, A. Spiegel nori, kad kalbose, teisiniuose tekstuose ir kitose publikacijose būtų įtvirtinta lyčių požiūriu teisinga kalba“, – informuoja žurnalas „Focus“.
Tad galima pritarti sinologei, publicistei, vienai iš Austrijos liberalaus instituto steigėjų Claudijai Wirz, teigiančiai, kad „lyčių aspekto integravimas į kalbą eina precedento neturinčiu sėkmės keliu. Iš Amerikos atgabentas politiškai korektiškas kalbinis ir minties revizionizmas žingsnis po žingsnio užkariauja vieną bastioną po kito.“
Vokiečių filosofas Alexanderis Grauas tai vadina „politinių aktyvistų vykdoma kasdienės kalbos okupacija: per universitetus, kairiąją žiniasklaidą, partijas ir fondus gender kalba nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio sistemingai stumiama į kasdienį gyvenimą.
Sociologai ir istorikai ateityje galės analizuoti, kaip iš pradžių marginalinei radikalių aktyvistų grupei iš kairiosios akademinės aplinkos pavyko savo politinį okultizmą primesti daugumos visuomenei.“
„Gender kalba yra politinės kairės bandymas įskiepyti savo ideologiją į mūsų kultūros širdį – kalbą. Ir ne atskirų žodžių ar rašybos, o mąstysenos prasme. Tai jau ne kalbinis, o metapolitinis projektas“, – apibendrina filosofas.
Vokietijoje net ir tūkstantmetė krikščioniška institucija skuba su laiko dvasia. Deja, uoliai besirūpindama kalbine lyčių įtrauktimi, ji nenori matyti, kad tokiu būdu išstumia tai keistai laiko dvasiai nepasiduodančius.
