Deja, sociologų, filosofų, istorikų perspėjimai taip ir liko balsais, šaukiančiais kilnių ideologinių utopijų tyruose.
Dabar, kai ties rytine ES siena vėl tvenkiasi sunkūs migraciniai debesys, o Aliaksandras Lukašenka galbūt jau rezga planus, kaip pabėgėlių iš Afganistano srautus pakreipti per Lietuvą, verta prisiminti bent dalį šių išmintingų įžvalgų. Nes Bendrijos politikai kol kas tik piktinasi Baltarusijos prezidento vykdomu šantažu ir žada Lietuvai finansinę pagalbą migrantams įkurdinti bei išlaikyti.
Tačiau ar neįgalina tokio šantažo pačios ES pažadas priglausti visus pasaulio nuskriaustuosius? „Neturėtume užmiršti, kad Europos Sąjungos valstybės negali pažadėti daugiau, nei kad pajėgs tesėti, – 2015 m. migracijos krizės įkarštyje sakė žymiausias Vokietijos istorikas Augustas Heinrichas Winkleris. – O pažadėti tai, ko neįmanoma ištesėti, nėra moralės išraiška.“
„Jokia Vakarų demokratija Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje savo teritorijoje negalės išspręsti problemų tų šalių, iš kurių dabar tuntais bėga žmonės“, ir ES, siunčianti tokią žinutę, „veikia ne moraliai, o neatsakingai“, – įvertino tada istorikas.
Ilga klaidų grandinė prasidėjo 1951 m., su Ženevos pabėgėlių konvencija, kuri buvo numatyta trumpam laikotarpiui ir tik Europos ribose, tačiau su laiku ją imta taikyti globaliai, kas galiausiai sukėlė nekontroliuojamas pasekmes, – nurodo migracijos tyrinėtojas, Oksfordo universiteto profesorius Paulas Collieras. Ši kardinali teisinė klaida vilioja migrantus traukti į Europą, – dėstė jis 2017 m. pavasarį London School of Economics skaitytoje paskaitoje apie galimybes valdyti migraciją.
Nesaugomų sienų pasekmės yra neetiškos
Europa privalo saugoti savo išorines sienas, nes atvirų sienų pasekmės, P. Colliero įsitikinimu, yra neetiškos: į Europą tėvai siunčia nepilnamečius, į ją leidžiasi šimtai tūkstančių ekonominių migrantų, – net ir iš sąlyginai pasiturinčių Afrikos šalių. O juk nesama tokios teisės migracijai iš ekonominių paskatų.
„Iš septynių milijardų žmonių šioje žemėje tik vienas milijardas gyvena išsvajotose šalyse, – primena P. Collieras. – Maždaug pusė likusių šešių milijardų leistųsi į kelią, jei tik galėtų.“ Ir tai suprantama: „Europos socialinio perskirstymo sistema savo dosnumu smarkiai pranoksta visas kitas visuomenes pasaulyje.“
Galiausiai pas mus atkeliauja ne tie, kuriems pagalba būtų labiausiai reikalinga. Tad pabėgėliams reikia padėti, bet geriausia tai daryti arti jų namų. Nes, mokslininko paskaičiavimu, vieno pabėgėlio išlaikymas Europoje kainuoja 135 kartus daugiau nei trečiosiose šalyse.
Migracijos tyrinėtojo P. Colliero kritiniai argumentai buvę tokie įtikinantys, kad Angelos Merkel vyriausybė 2017 m. jį netgi pasikvietė patarėju. Kiek britui pavyko paveikti dabartinę Vokietijos vyriausybę, sunku pasakyti. Tačiau Europos Sąjungoje apie išorinių sienų saugojimą iki šiol daugiau kalbėta nei imtasi veiksmingų priemonių.
Matyt, teisus buvo žymiausias Vokietijos filosofas Peteris Sloterdijkas (beje, ką tik apdovanotas Europos politinės kultūros premija), dar 2016 m. diagnozavęs Vokietijai, o ir visai Europos Sąjungai egzistavimą „siurrealistiniame sienų ignoravimo moduse“, o „gausūs pabėgėliai tą postmodernios, tariamai postnacionacionalinės valstybės silpnąją vietą labai puikiai permatė“.
„Pro Asyl“ kritikuoja Lietuvos sprendimą statyti tvorą
Pakanka prie Europos Sąjungos sienos pasakyti burtažodį „Asyl“, ir siena atsiveria. Net ir dabartinėje situacijoje, kai į Lietuvą nelegaliai veržiasi A. Lukašenkos suorganizuoti „turistai“ iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, juos sulaikyti siekiantiems pasieniečiams priešais nosį mojuojama Ženevos pabėgėlių konvencija.
„Lietuvos raudonojo kryžiaus programos direktorė Eglė Samuchovaitė apeliavo į vyriausybę Vilniuje, ragindama laikytis Ženevos pabėgėlių konvencijos įsipareigojimų. Prieglobsčio prašytojų atstūmimas nesuderinamas nei su pabėgėlių konvencija, nei su ES pagrindinių teisių reikalavimais“, – Lietuvos atstovę citavo Vokietijos dienraštis „Tagesspiegel“.
O Vokietijos organizacija „Pro Asyl“ kritiškai įvertino net ir Lietuvos sprendimą statyti tvorą: „Tvora Lukašenkos nesulaikys, priešingai, ji atitinka diktatoriaus logiką“, – Vokietijos spaudos susivienijimui RND aiškino „Pro Asyl“ atstovas Karlas Koppas. Pasak jo, „dėl 4000 pabėgėlių skelbti paniką yra apgailėtina“.
Nemato jis reikalo ir „dėl tokio mažo pabėgėlių skaičiaus pradėti dikusijas europiniu lygiu“. Tiesiog kitos šalys turėtų solidarizuotis su Lietuva ir perimti pabėgėlius, – išeitį siūlo „ekspertu Europai“ tituluojamas K. Koppas, matyt, jau spėjęs užmiršti, kuo baigėsi toks pabėgėlių perėmimas iš Vengrijos 2015 metų rugsėjį.
„Lietuva nusiteikusi alergiškai, nes pabėgėliai liks“
Labiau dėl „pabėgėlių“ nei dėl Lietuvos susirūpinęs ir Vokietijos žaliųjų lyderis Robertas Habeckas. (Tiek politiškai korektiški Vokietijos politikai, tiek ir žurnalistai, komentuodami įvykius Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, kalba ne apie migrantus, o apie pabėgėlius ar netgi „pabėgusiuosius“, – mat, „pabėgėlis“ jiems skamba menkinančiai).
„Diktatorius siunčia pabėgusiuosius į ES, Lietuva reaguoja, pasitelkusi jėgą. Žalieji visada pasisakė prieš uždarytas išorines ES sienas, bet ar dabar, matydami aktualius įvykius, neturėtumėte pripažinti, kad be tvoros neapsieisim?“ – klausė R. Habecko žurnalistė Schakuntalla Banerjee visuomeninio transliuotojo ZDF „Vasaros interviu“.
Žaliųjų lyderis pripažino, kad „Lietuva ir Europa turi teisę ir būtinybę saugoti savo išorines sienas“, lygiai kaip ir „pabėgusieji“ turi teisę pateikti prašymą prieglobsčiui.
„Problema yra ta, kad visi pabėgusieji, kadangi dabar jie pateko į Lietuvą, turi Lietuvoje ir likti. Ir todėl Lietuva taip alergiškai nusiteikusi prieš tai, – atitinkamai kaip ir Graikija, Ispanija ir t. t. Jei turėtume kitą paskirstymo sistemą, tuomet ir prieglobsčio ieškantiesiems problema būtų mažesnė.“
„Humaniška, teisės į prieglobstį standartu grindžiama, bet išorines sienas sauganti pabėgėlių politika negali pasiduoti diktatoriaus šantažui, kaip kad dabar matom Lukašenkos atveju. Europa turi kalbėtis su Iraku, kad pabėgėliai nebūtų naudojami kaip diktatoriaus kumštis“, – apibendrino R. Habeckas.
Ylva Johansson lietuvius nuvylė
Suprantama, kad žaliųjų partijos lyderiui didžiausia problema – nefunkcionuojantis „pabėgusiųjų“ paskirstymas po ES šalis. Juk Vokietijos žalieji įsijautę į pasaulio gelbėjimo misiją ir puoselėja margos visuomenės utopiją, ką be kita ko atskleidžia ir pavasarį paskelbta partijos rinkiminė programa su dosniais finansiniais bei socialiniais pažadais migrantams.
Didesnį jautrumą Lietuvai pademonstravo kirkščionis demokratas, Bundestago užsienio reikalų komisijos pirmininkas Norbertas Röttgenas.
„Pasidygėtinas Lukašenkos tikslas yra, naudojantis pabėgėlių likimu ir neviltimi, destabilizuoti mažą kaimyninę šalį Lietuvą ir taip nubausti ją už drąsius jos žingsnius prieš autoritarinį režimą“, – sakė buvęs kandidatas į Vokietijos kanclerius.
O štai ES Vidaus reikalų komisarės Ylvos Johansson apsilankymas Lietuvoje lietuvius nuvylė, – pastebi Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ komentatorė Sofie Donges.
Pasak jos, komisarė tik pažėrė frazių ir išvažiavo, „o Lietuva liko viena su katalogu neatsakytų klausimų bei prioritetų“. „Lietuvai tapo skaudžiai aišku“, „kaip ilgai trunka, kol Briuselis pastebi, jog rytiniame Bendrijos pakraštyje tvenkiasi didžiulė problema. Lukašenka pavertė mažą Baltijos kaimynę savo žaisliuku ir demonstruoja savo galią. Tačiau po teisybei jis nusitaikė ne vien į Lietuvą: jis prikišamai parodė Europos Sąjungai, kokia neryžtinga šioji yra“, – apibendrina „Deutschlandfunk“ žurnalistė.
Berlynas susirūpinęs: šie žmonės stengsis patekti į Vakarus
Pastarosiomis dienomis spaudos pranešimuose padaugėjo ir nerimo gaidelių dėl to, kad migracijos problema iš rytinio ES pasienio netrukus gali pasiekti Vokietiją.
„Dėl įvykių raidos šiuo metu susirūpinta ir Vokietijoje. Nes baiminamasi, kad dalis į Lietuvą atvykstančių žmonių mėgins patekti toliau į Vakarus“, – rašo Bavarijos dienraštis „Merkur“. Todėl federalinis vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis drauge su savo kolega Austrijos ministru Karlu Nehammeriu pasisakė už visokeriopą pagalbą Lietuvai saugant jos sienas su Baltarusija.
„Būtų pragaištinga, jei mūsų parama ribotųsi vien į šalį jau patekusiųjų aprūpinimu bei apgyvendinimu“, – cituoja politikus dienraštis.
Pasirodo, pirmieji A. Lukašenkos suorganizuoti migrantai jau pasiekė Vokietiją: Meklenburge Pomeranijoje, netoli sienos su Lenkija, rugpjūčio 7 d. policija sulaikė 7 asmenis, patekusius per Lenkiją iš Baltarusijos, – informuoja dienraštis „Die Welt“.
„Kol kas tai tėra pavieniai atvejai. Tačiau situacija Afganistane reikalus galėtų netrukus pakeisti, – iš ten pasitraukus NATO pajėgoms, Talibanas užima vieną miestą po kito, tūkstančiai žmonių jau bėga. Jei jie pasieks rytinę ES sieną, netrukus pabėgėlių krizę gaus pajusti ir Vokietija“, – spėja „Die Welt“.
Politikams tebegalioja „autohipnotinis režimas“
Nuo 2015 m. migracijos krizės praėjo veik šešeri metai, nauja krizė tvenkiasi, tačiau pažvelgti realybei į akis „profesionalūs Briuselio europiečiai“ (P. Sloterdijk) ir toliau vengia.
„Stebėtina, kad politikams ir politologams galioja autohipnotinis režimas“, – su jam būdinga ironija pabėgėlių krizės įkarštyje repikavo skvarbus laiko dvasios analitikas P. Sloterdijkas, andai negailestingai kritikavęs A. Merkel kartotą „europinio sprendimo“ mantrą, – tai esąs ne atsakymas į iškilusią problemą, o išsisukinėjimas.
Būdamas „apdovanotas klasikinio europinio tipo kritiniais impulsais, tačiau neturintis mefistofeliškų ambicijų“, jis sakėsi nepuoselėjąs iliuzijų, kad ir po penkerių metų tas „europinis sprendimas“ bus rastas. Deja, bet filosofo būgštavimas pasitvirtino.
Ir jo rasti nepavyks tol, kol nebus pripažinta: pagal dabar galiojančią Ženevos pabėgėlių konvenciją savo teisę į prieglobstį ES galėtų pagrįsti milijonai žmonių, – taip ar panašiai anuomet teigė ne vienas „kritiniais impulsais apdovanotas“ intelektualas.
„Yra visiškai absurdiška, kad klausimas į tai, ką mes priglausime, tebegrindžiamas Antrojo pasaulinio karo suformuota prieglobsčio teise“, – savaitraščiui „Die Zeit“ 2016 m. sakė kairysis britų publicistas Davidas Goodhartas, čia pat suformulavęs ir dar keletą elementarių tiesų, kurių nenori girdėti „autohipnotiniu režimu“ kalbantys ir veikiantys politikai.
Vyriausybių sprendimai migracijos politikoje savo kilniaširdiškumu negali smarkiai pranokti visuomenės daugumos nuostatų, „tikėtis, kad žmonės kaip nors susitaikys su tuo, kas, esą, neturi alternatyvų, politiškai labai pavojinga“, – perspėja jis.
Politikams nedera užmiršti, „kad visuomenės yra jautrios sistemos, o pasitikėjimas jose nyksta, jei kaimynai nebekalba ta pačia kalba“.
Jiems nevalia užmiršti, kad „esama įtampos tarp universalių teisių ir nacionalinių teisių, tarp imigracijos ir socialinės valstybės“.
Ir kad sienos privalo būti geriau kontroliuojamos – „tų, kurie jau yra čia, interesais“. „Kaip modernūs kairieji mes tikime visų žmonių lygybe. Tačiau tai dar nereiškia, kad esame visiems žmonėms vienodu mastu įsipareigoję“, – apibendrina D. Goodhartas.
Belieka tikėtis, kad šito neužmirš ir Briuselio „profesionalūs europiečiai“, ieškodami dabartinei Lietuvos, o ir permanentinei visos Bendrijos migrantų krizei europinio sprendimo.
